Juan Muñoz – „Towards the Corner“, 1998 m.
Nuskambėjus žodžiui „ištekliai“, dažniausiai pagalvojame apie naftą, dujas, auksą ar kitą gamtinį išteklių. Vis tik kuo toliau, tuo įprastesnė darosi ir „žmogiškųjų išteklių“ sąvoka. Grubiai tariant, ji žymi dirbančiųjų kompetenciją, patirtį, įgūdžius.
Tačiau pati sąvoka neretai verčia muistytis arba bent jau suklusti. Tinklapyje Bernardinai.lt skelbtame interviu kultūros veikėjas Vytautas Rubavičius tokiai semantikai pažeria kritikos: „Sistemos požiūrį į žmogų, taip pat ir paties žmogaus padėtį sistemos atžvilgiu kuo puikiausiai išreiškia pastaruoju metu nepaprastai išplitusi sąvoka „žmogiškieji ištekliai“. (…) Kur tada dingsta pamatinės žmogiškosios vertybės, susijusios su laisve? Juokinga ir graudu būtų kalbėti apie išteklių laisvę ar išteklių teises. (…) Kai į žmones žvelgiame kaip į išteklius, akivaizdu, kad ištekliams nereikalingas joks tapatumas.“
Taigi kas tai per sąvoka, ką ji reiškia ir kas po ja slepiasi? Laikraštis „Post Scriptum“ siūlo tris požiūrio į žmogiškuosius išteklius kampus. Pirma, pateikiame interviu su žmogumi-praktiku, užsiimančiu žmogiškųjų išteklių ugdymu – ugdančiojo konsultavimo (arba tiesiog koučingo) konsultante Inga Romanova. Galbūt tai padės susidaryti įspūdį apie tai, ką reiškia „žmogiškieji ištekliai“ profesiniame, praktiniame gyvenime. Anot pašnekovės, koučingo metodo esmė – darbuotojo potencialo, savarankiško mąstymo bei profesinio tobulėjimo galimybių atskleidimas.
Su koučingu susijusiuose renginiuose dalyvauja ir žmonės neprofesionalai, kalbantys apie savo santykį su gyvenimu bei profesine veikla plačiąja prasme. Tai – tam tikra improvizuota prieiga prie žmogiškųjų išteklių temos arba, kaip pasakytų žurnalistas Ginas Dabašinskas, „muzikinių pauzių“ užpildymas ugdančio konsultavimo renginiuose (žurnalisto paskaitą galima susirasti tinklapyje „Youtube“). Pastarasis sutiko pasidalinti gyvenimiška išmintimi bei požiūriu į straipsnio temą su mūsų laikraščio skaitytojais.
Galų gale, jūsų dėmesiui – TSPMI alumnės Daivos Repečkaitės straipsnis apie migruojančius darbuotojus kaip žmogiškuosius išteklius. Tai straipsnis, savaip bandantis nubrėžti ribą tarp žmogaus-ištekliaus ir žmogaus-asmenybės ES imigracijos politikos kontekste.
Post Scriptum: Kas yra koučingas? Ar egzistuoja (ne)vadovėlinis koučingo apibrėžimas?
Inga Romanova: Vieni kalba apie tai, kad ugdančio konsultavimo pradžia buvo Timo Gallwey‘aus knyga „Inner Game“. Koučingas – terminas, susijęs su treniravimu. Gallway‘us kalbėjo apie tai, kad teniso trenerio darbą su sportininku, siekiančiu rezultato, galime pritaikyti ir kitose srityse. Svarbu perkelti patį trenerio darbo principą. Čia metodas pritaikomas sveikiems ambicingiems žmonėms. Juk visi gali sportuoti, bet ne visi tuo užsiima profesionaliai. Nepaisant to, visi gali dėti pastangas, siekti tam tikrų specifinių rezultatų.
Trumpai tariant, tai – būdas tobulėti, atskleisti savo potencialą, galimybes, svajones, kurias mes visi turime. Visi esame išsikėlę sau tikslus, bet ne visi esame juos iki galo įsisąmoninę, suvokę ir tik kartais apie juos pagalvojame. Konsultavimas yra pokalbis. Vadybos mokslas pastebėjo, jog tai gali būti vienas iš būdų ugdyti įmonės žmogiškuosius išteklius: šiuolaikinėse organizacijose dirba itin įvairūs žmonės, todėl vadybos praktikoje privalu ieškoti įvairovės, taikyti ne vien suvaržytas rigidiškas schemas, bet skolintis gerąsias kitų mokslų praktikas. Čia svarbi tapo psichologija. Buvo pastebėta, kad galime pritaikyti psichologų seniai atrastus būdus, nurodančius, kaip dirbti su žmogumi. Tik skirtingai nei ankščiau, jie pradėti taikyti ne problematiškiems atvejams, ne ligų gydymui, bet darbui su sveikais įmonių darbuotojais, susiduriančiais su kasdieniais iššūkiais.
P.S.: Kas ugdančiame konsultavime vadinama pozityviąja psichologija? Ar būtinai žmogus, norintis užsiimti ugdančiu konsultavimu, privalo turėti psichologinį išsilavinimą?
I.R.: Mokymų metu vadovai labai dažnai manęs klausia: „Ar aš turiu būti psichologas?“. Visada jiems atsakau: „Ne“. Ugdantis konsultavimas žymiai lengvesnis, paprastesnis už tradicinį psichologinį. Galime teigti, jog net kolegos, labiau pažengę ar ilgiau dirbantys, gali perimti ugdytojo rolę. Taigi galime kalbėti apie ugdančius darbinius pokalbius, kurių metu stengiamasi atskleisti ugdomojo galimybes ar padėti jam „įveikti“ tam tikrą projektą. Šio proceso metu kalbama apie tai, ką noriu pasiekti, vėliau – kaip tai padaryti.
P.S.: Kaip atrodo ugdančio konsultavimo seansas? Jei įeitume į kambarį, kuriame vyksta ugdančio konsultavimo užsiėmimas, ką jame pamatytume?
I.R.: Susitikimas trunka apie penkiasdešimt minučių. Taip pat susitariama ir kokiu periodiškumu vyks susitikimai. Dažniausiai pirmi pokalbiai būna apie tai, ko mes norime arba kokie yra mūsų tikslai. Jei žmogus nežino, ko nori – dirbame su tuo nežinojimu, aiškinamės, kas trukdo, kokios yra svajonės, kurių kartais net sau nesinori pasakyti. Ugdantis konsultantas jokių patarimų neduoda! Konsultanto užduotis yra aktualizuoti, leisti žmogui įsisąmoninti savo norus, užduoti skatinančius, kreipiančius, provokuojančius klausimus. Tai – sokratiškas dialogas. Vietoj atsakymo čia užduodamas dar vienas klausimas. Mes leidžiame pačiam žmogui atrasti sprendimą. •
Post Scriptum: Apie ką buvo Jūsų pasisakymas koučingo sesijos metu?
Ginas Dabašinskas: Aš tiesiog pabandžiau apibrėžti tam tikras situacijas, kurios yra stresinės ir su kuriomis būtų galima susitvarkyti. Stresinė situacija ko gero buvo pagrindinė to pasisakymo tema. Stresas yra tai, kas, man atrodo, yra labai svarbu, tiek kasdieniame gyvenime, tiek kultūrinėje erdvėje. Matote, aš atsistojau neturėdamas jokio išankstinio plano. Aš padariau tą patį, ką neretai darydavau prie mikrofono radijuje, tiesioginėje laidoje, sąmoningai nežinodamas nieko apie pašnekovą, atsisėsdamas prieš jį kaip vienas fizinis kūnas prieš kitą ir pradėdamas su juo šnekėti. Mes pradedam kažką tokio daryti čia ir dabar. Tai – stresinės situacijos, kurias gyvenime labai svarbu patirti ir mokėti suvaldyti.
P.S.: Ar tai, ką Jūs kalbėjote, praverstų žmogiškųjų išteklių „vadybininkui“? Kitaip tariant, ar tai galėtų kaip nors pagelbėti, tarkim, profesiniame gyvenime?
G.D.: Aš esu budistinės sąmonės žmogus. Vėlgi, ne religiniu aspektu, o kaip koks Aleksandras Piatigorskis. Mane budizmas domina kaip mąstymo būdas. Šitam mąstymui labai svarbi yra situacija, kurią kažkada J. D. Selendžeris pavadino „blank sheet of paper“ – baltu popieriaus lapu. Jis tampa svarbus tuomet, kada tu nori į kažką atsiremti: tradiciškai ieškai, tarkim, argumento, autoriteto, teksto, knygos – kažko apibrėžto. Tuo tarpu budistinis mąstymo būdas, atvirkščiai, reikalauja atsiremti į tam tikrą būseną, kuri yra maksimaliai praradusi formą. Kada man reikia išsiaiškinti, kas yra kas, aš neieškau argumento, aš ieškau būsenos, kurioje argumentas gali atsirasti. Aš bandžiau pasakyti, kad nieko kito žmonės daugiau patarti negali, kaip tik parodyti tą baltą popieriaus lapą. Apibrėžti situacijas, kai jie į tą balto popieriaus situaciją buvo pakliuvę. Dažnai tai susiję su stresu. Ką daryti, kai nėra uždavinių, yra tik problema ir nėra situacijos išsprendimo algoritmo.
Aš esu matęs, kaip organizuoja erdvę genialus žmogus – Georgijus Šedrovickis. Tokio metodologinio būrelio, kuris XX a. 5 – 6 dešimtmetyje veikė Maskvoje, įkūrėjas. Jis sugalvojo tam tikrus organizacinius žaidimus – tai buvo geniali pastanga per žaidybines formas įdiegti vadybines kompetencijas. Nieko panašaus nei anksčiau, nei vėliau aš nesu matęs. Ten buvo technologinės logikos triumfas – kokiu būdu žmogų įtraukti į tam tikrą didelę mašiną? Kaip paversti patį mąstymo procesą organizacine forma? Bet šitas žmogus sakė labai įdomų dalyką: viso šito išmokti beveik neįmanoma, reikia patirti tam tikrus stresinius dalykus, norint suprasti, kas gi čia vyksta. Mat jei žmogus neturi tuščios vietos, į kurią galėtų priimti šiuos organizacinius dalykus, jis juos tiktai imituos. Šioje situacijoje tas baltas popieriaus lapas yra pirmiausiai erdvės išvalymas, kurioje po to jau gali dėlioti įvairius dalykus. Čia grynai techniška: jei žmogus pasiekia tą tuščią dimensiją, tai po to ir atkartoti tai, ką jis išgirdo, yra žymiai lengviau. Žmogus, kuris sąmoningai eina į stresą, greičiau pasiekia balto popieriaus lapo dimensiją.
P.S.: Visgi ar galima sakyti, kad pats „žmogiškųjų išteklių“ terminas suponuoja požiūrį į žmogų kaip į techniškai tobulintiną darbininką, kurio paskirtis – geriau atlikti savo darbą?
G.D.: Taip, aš manyčiau, kad tai yra techninė pusė, bet supraskite, techninė pusė irgi labai svarbi. Čia kaip su tais menininkais – dabar menininku gali būti bet kas, kaip ŠMC užrašyta: „ne visi žino, kad jie menininkai“. Bet yra ir kitas požiūris: juk egzistuoja amatas, reikia mokėti nupiešti ką nors itališku pieštuku, reikia mokytis perspektyvos… Yra daug dalykų, kurių reikia mokytis ilgai ir nuobodžiai. Be šitų dalykų menininku gali būti tik tam tikroje erdvėje – tarp tų, kurie tave pripažįsta menininku. Jeigu tu juos išmoksti, erdvė prasiplečia. Manau, kad, pavyzdžiui, koučingas suteikia platesnes amato galimybes – amato su savimi tvarkytis. Tai neišsprendžia visų problemų, bet tai išsprendžia pirmosios pakopos problemas. Turi išmokti piešti! Po to klausimas – o ką tu pieši?
P.S.: Tiesus klausimas – ką jūs galvojate apie pačią „žmogiškųjų išteklių“ sąvoką?
G.D.: Jeigu ji figūruoja partijos programoje – tebūnie, jeigu biurokratinėje kalboje – viskas tvarkoje. Bet man, pavyzdžiui, ji nieko nesako, man nepatinka fonetika, nepatinka spalva ir kvapas šios konstrukcijos.
Galiu papasakoti apie vieną viziją, kuri mane užklupo paryčiais. Aš pamačiau stadione giedantį didelį berniukų chorą – visi jie buvo siaurų akių, tokie plačiaveidžiai. Visi jie buvo iš tolimosios Kinijos, gražia lietuvių kalba jie dainavo „Lietuva brangi“. Ir aš staiga pagalvojau, kas nutiktų, jeigu mes staiga atsibudę pamatytume, pavyzdžiui, pakankamai nemažą bendruomenę, kokių 10 – 12 milijonų kinų, gyvenančių Lietuvoje, vadinančių ją savo Tėvyne, Maironį savo poetu… Pamaniau, kad galbūt jie geriau išlaikytų lietuvių kultūrą ir kalbą? Galbūt jie būtų žymiai atsakingesni?
Taigi žmonės, kurie rimtai vartoja normalioje kalboje konstrukciją „žmogiškieji ištekliai“, įtariu, tos kalbos požiūriu, netinka… Netinka nešti šitą velnio kultūrą toliau. Nėra jautrumo. Šie ištekliai nejautrūs, mes kalbam apie daiktus, anapus kurių yra kažkokia biurokratinė realybė, kuri, mano galva, nieko bendro su tikrąja realybe neturi. Šitie dalykai, susiję su tokiomis konstrukcijomis, ko gero gali būti prasmingi ir konstruktyvūs, jeigu yra ir tai, ką apibrėžtume normaliu žmogišku santykiu, jautrumu, jeigu norite. Manau, kad jie veikia tik tada, kai yra įpinti į patirties erdvę, gyvos patirties erdvę.
Interviu ėmė Simonas Algirdas Spurga ir Žilvinas Švedkauskas