Džedajai ir spageti monstrai: parodijinės religijos šiandienos pasaulyje

Arne Niklas Janssonas, „Skrajojantis spagečių monstras“

Arne Niklas Janssonas, „Skrajojantis spagečių monstras“

Jie – taikos ir teisingumo palaikytojai. Jie pažaboja Jėgą ir ją naudoja išmintingai – kad galaktikoje viešpatautų gėris. Jie – džedajai. Ir jų esama ne tik „Žvaigždžių karų“ visatoje, bet ir realiame gyvenime.

2001 m. Jungtinės Karalystės gyventojų surašyme apie 390 tūkst. respondentų nurodė išpažįstantys džedajų tikėjimą. Taip džedajų religija pagal pasekėjų skaičių tapo ketvirta pagal dydį Jungtinėje Karalystėje, nusileisdama tik krikščionybei, islamui ir hinduizmui. Po 2011 m. surašymo paaiškėjo, kad džedajų Jungtinėje Karalystėje sumažėjo iki 176 tūkst., tačiau jie išliko septinta pagal populiarumą šalies religija. Negana to, džedajų religija išplito ir kitur. Surašymų duomenimis, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje džedajų skaičius viršija 50 tūkst., Čekijoje džedajams save priskyrė apie 20 tūkst. piliečių. Tad galima drąsiai teigti, kad džedajai – gausiausia pasaulyje parodijinė religija.

Parodijinės religijos ėmė plisti XX a. pabaigoje. Jas galima apibrėžti kaip pažiūrų sistemas, pretenduojančias į religijos vardą, tačiau savo idėjomis pašiepiančias arba konkrečios religijos, arba religijos kaip pasaulio suvokimo būdo idėją apskritai. Tiesa, pačių religijų, apibūdinamų šiuo terminu, išpažinėjai, nors ir su šypsena akių kamputyje, dažnai atmeta apibūdinimą „parodijinis“ kaip neteisingą.

Parodijines religijas galima skirstyti į du tipus: religijas, tiesiogiai pašiepiančias kitas religijas, ir religijas, įkvėptas populiariosios kultūros. Labiausiai išgarsėjusi pirmojo tipo parodijinė religija – pastafarizmas, arba Skrajojančio Spageti Monstro garbinimas, atsiradęs 2005 m. Būtent tada JAV Kanzaso valstijos Švietimo tarybai nusprendus, kad protingo sukūrimo teorijos (teigiančios, kad gyvybei atsirasti būtinas protingas kūrėjas) dėstymui mokyklose turi būti skirta tiek pat laiko, kaip ir evoliucijos teorijai, amerikietis Bobby Hendersonas paskelbė atvirą laišką, teigdamas, kad kaip lygiavertė turi būti dėstoma ir trečia teorija – kad Žemę per septynias dienas sukūrė esybė, vardu Skrajojantis Spageti Monstras.

Pastafarizmas JAV greitai išpopuliarėjo, tapdamas savotišku judėjimo prieš protingo sukūrimo teorijos dėstymą mokyklose simboliu. Imti parodijuoti ir kiti religijos elementai – pavyzdžiui, aiškinama, kad blogis pasaulyje egzistuoja, kadangi kurdamas visatą Spageti Monstras buvo girtas. Vėliau, protingo sukūrimo teorijos šalininkams pažadėjus 250 tūkst. dolerių tam, kuris įrodys evoliucijos teoriją, pastafarianizmo šalininkai paskelbė, kad sumokės tokią pačią sumą tiems, kurie įrodys, kad Jėzus nebuvo Skrajojančio Spageti Monstro sūnus. Tiesa, pats B. Hendersonas teigė niekada į pastafarizmą nežiūrėjęs rimtai ir apskritai krikščionybę vertinantis teigiamai: anot jo, blogai tik tai, kad ji kišasi į mokslo sritį. Pasak B. Hendersono, „jei Dievas egzistuoja ir jis tikrai yra protingas, tuomet jis turi humoro jausmą“.

Tačiau kai kurie ateistai pastafarizme įžvelgia gilesnę prasmę. Britų filosofas Bertrandas Russellas XX a. viduryje teigė, kad, ėmęs visiems pasakoti, jog aplink Saulę skrieja mažytis ir jokiais prietaisais neaptinkamas arbatinukas, visi jo prašytų, kad būtų pateikti tokio arbatinuko egzistavimo įrodymai, o jo argumentas, kad tuo tiesiog reikia tikėti, būtų priimamas kaip nerimtas. Panašiai, anot Russello, turi būti traktuojami ir Dievo buvimo argumentai: įrodymus pateikti turi tas, kuris teigia, kad kažkas egzistuoja, o ne tas, kuris teigia, kad kažko nėra. Pasak kito žymaus ateisto Richardo Dawkinso, pastafarizmas – moderni „Russello arbatinuko“ atmaina. Jo teigimu, politiniuose debatuose apie tai, kas turi būti dėstoma mokyklose, tiek iš pastafarių, tiek iš kreacionizmo šalininkų turi būti reikalaujama analogiško argumentų pagrindimo, o tai, kad akivaizdžiai nerimtos religijos teiginius paneigti kartais yra taip pat sunku kaip ir jau seniai egzistuojančios religijos, gali būti laikoma įrodymu, kad ir tikrosios religijos teiginiai verti kvestionavimo.

Antrojo tipo parodijinių religijų, įkvėptų populiariosios kultūros, tarp jų ir džedajų religijos, politinės prasmės – kitokios, jos nėra skirtos pašiepti ką nors konkretaus. Banaliausia tokių prasmių – tiesiog protesto klausimui apie išpažįstamą tikėjimą gyventojų surašyme reiškimas. 2001-ųjų metų gyventojų surašymas buvo pirmasis, kurio metu Jungtinės Karalystės piliečiai buvo paprašyti atsakyti į klausimą, kokią religiją išpažįsta, ir šio klausimo įtraukimas visuomenėje kėlė daug diskusijų. Dalis britų tokiomis aplinkybėmis pasirinko protestuoti įdomesniu būdu.

Džedajų religija Jungtinėje Karalystėje pasitelkiama ir debatuose apie religijos vietą visuomenėje. Pavyzdžiui, parlamente svarstyta, ar teisės aktai, užtikrinantys piliečiams laisvę išpažinti kokią nori religiją, turi apimti visas populiariausias religijas valstybėje, įskaitant ir džedajus, ar džedajų tikėjimo mokykla, jei kas nors ją įkurtų, galėtų pretenduoti į valstybės paramą, ir t. t. 2009 m. vienas jaunuolis prekybos centre „Tesco“ paprašytas apsauginio atsisakė nusimauti kapišoną ir parodyti savo veidą, teigdamas, kad jis yra džedajus ir tai prieštarauja jo religijai. Išprašytas iš „Tesco“, jis parašė skundą dėl religinės netolerancijos. „Tesco“ vadybininkas oficialiame atsakyme pabrėžė, kad prekybos centras gerbia džedajus ir kviečia juos lankytis prekybos centruose, tik be kapišonų, kadangi „Žvaigždžių karų“ serija aiškiai akcentuoja, kad „gerieji“ džedajai nebijo rodyti savo veidų.

Tačiau sakyti, kad visi, įvardinantys save džedajais – tik visuomenės kritikai, būtų klaidinga. Internete, kiek pasikapsčius, galima rasti džedajų religijai skirtų diskusijų forumų ir puslapių, kurių lankytojai, atrodo, tikrai nuoširdžiai seka džedajų moraliniu kodeksu. Nors džedajų religija neturi lyderių ar formalių struktūrų, religijos šalininkai dažnai pabrėžia, kad „Žvaigždžių karų“ filmuose, knygose ir t. t. išplėtotas džedajų moralinis kodas jiems yra patrauklesnis negu didžiosios religijos ar filosofinės kryptys.

„Nėra emocijų, yra taika. Nėra aistros, yra ramybė. Nėra chaoso, yra harmonija. Nėra mirties, yra Jėga“, skelbia „Žvaigždžių karų“ džedajų kodeksas, kuriuo teigia sekantys ir Žemės džedajai. Tai, kad ši „filosofija“ gimė filmo kūrėjų galvose, jiems netrukdo: jeigu išsakomos mintys yra teisingos ir padeda atrasti gyvenimo kelią, sako jie, koks skirtumas, ar mes jas sužinojome iš kino filmų, ar filosofų traktatų. Be to, buvimas džedajumi, pasak jų, yra daug daugiau negu tiesiog buvimas „Žvaigždžių karų“ fanu – tai jau gyvenimo būdas. Sekantys džedajų filosofija sako nenorintys paneigti jokių tradicinių religijų, su jomis susipriešinti – pasak jų, visos mąstymo sistemos, siekiančios gerų tikslų, yra teisingos.

Tokie asmenys, nors ir siekiantys harmonijos ir ramybės, kelia šiokį tokį galvos skausmą tiek politikams ir biurokratams, tiek sociologams ir religijotyrininkams. Skirtingai negu pastafarizmo atveju, džedajų tikėjimas, akivaizdu, kai kam yra daugiau negu pasišaipymo iš religijos įrankis. Be džedajų, pasaulyje egzistuoja ir kitų panašių judėjimų, išplėtojančių populiariosios kultūros kūrinių idėjas iki tam tikro dvasinio lygmens. Jų atstovai garbina sunkųjį metalą, Neo iš filmo „Matrica“ ar Bičą (The Dude) iš filmo „Didysis Lebovskis“. Kyla klausimas – kur yra riba tarp tikros ir parodijinės religijos? Ir ar riba apskritai egzistuoja, jei žmogus ir vienoje, ir kitoje gali rasti gyvenimo prasmę?

Ugnius Antanavičius

VU TSPMI Lyginamosios politikos magistro programos absolventas, dirba komunikacijos agentūroje, laisvalaikiu mėgsta organizuoti ir dalyvauti protų mūšiuose bei krauti į galvą visokią naudingą ir nelabai naudingą informaciją.
-> skaityti visus autoriaus/autorės tekstus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.