Europos pažanga – per asmeninę atsakomybę ir vertybinę bendrystę

Radvile MorkunaiteParengta pagal baigiamąjį pranešimą, skaitytą tarptautinėje konferencijoje „Vertybės ir politika II: Krikščioniškosios Europos šaknys. Pirmasis Europos kultūros kelias (Camino de Santiago) ir jo svarba postmodernioje Europoje“.

Šiandien gyvename susivienijusioje Europoje, bendruose Europos valstybių namuose. Lietuva, po 9 metų narystės ES, pusmečiui stojo už ES vairo gana sudėtingu metu – ir ne tik ekonomiškai. Pasaulinės krizės ir ES šalių narių ekonominių sunkumų fone tenka išgirsti minčių apie vertybių krizę, pavojų sunkmetyje prarasti vienybę ir solidarumą, grėsmę, kad ES politika gali tapti nesuprantama žmonėms.

Šiandieninės ES pagrindas padėtas pasaulyje, kuriame buvo aiškiai suprasta būtinybė vienytis vardan ilgalaikės taikos ir valstybių piliečių gerovės. Tuometiniai lyderiai kaip bendrą skirtingų šalių žmones suvienyti galintį vardiklį matė Vakarų civilizacijos krikščioniškąją tapatybę. Šiuolaikiniame politiniame pasaulyje nėra populiaru akcentuoti religijos svarbą, Vakarų pasaulis yra sekuliarus, ir religija nebėra politinės galios priemonė. Todėl reikia sąmoningų ir sutelktų pastangų, kad būtų puoselėjamas bendruomeniškumas, europinė tapatybė, galinti apjungti Europos visuomenes, ir kurios neatsiejama dalis yra ir krikščioniškosios vertybės. Juk politikoje nestinga vertybinių iššūkių – ar kalbėtume apie gyvybės apsaugos, ar demokratijos sklaidos klausimus. Kad ES netaptų tiesiog skirtingų interesų kovos arena, būtini tiek vertybiniai orientyrai, tiek bendrystės tarp žmonių, tautų ir valstybių jausmas.

1987 m. Europos Tarybos priimtoje Santjago de Kompostela deklaracijoje, kuria buvo oficialiai pripažinta šv. Jokūbo kelio reikšmė visai Europai ir europinės tapatybės formavimuisi, teigiama: laisvė, teisingumas, pasitikėjimas progresu bei žmogiškoji visuomenės dimensija – tai Europos identitetas. Šis kultūrinis identitetas leidžia būti Europai, kurioje yra vietos bendrai atminčiai, kurioje galima kirsti nesupratimo sienas ir nugalėti kitus barjerus.

Šv. Jokūbo kelio vertybės – atsiprašymas, susitaikymas, atleidimas, viltis ir solidarumas. Būtent šie dalykai po Antrojo pasaulinio karo tapo naujosios Europos pamatu. Okupacija, totalitarizmas, žmogaus nuvertinimas – blogis, nuo kurio nukentėjo visa Europa. Tad nugalėti blogį ir auginti Europos Sąjungą padėjo krikščioniškų vertybių pagrindas. Tą iliustruoja Lisabonos sutartyje įrašytas postulatas, kad šiuolaikinė ES įkvėpimo semiasi iš Europos kultūrinio, religinio ir humanistinio paveldo, visuotinių vertybių, tokių kaip neliečiamos ir prigimtinės žmogaus teisės, laisvės, demokratija, lygybė, šaltinio.

Tai, kad ES – ne vien politinė ar ekonominė sąjunga, kartojame gana dažnai. Visgi pastarieji iššūkiai – ekonominė, bankų krizė – rodo, kad yra grėsmė likti susijungusiems tik išoriškai, kad grįsdami žingsnius tik ekonominiais paskaičiavimais, galime prarasti bendrystę. Bendros vertybės yra ES solidarumo pagrindas. Jį stiprinti galime realiais veiksmais, puoselėdami išsilavinusius ir atsakingus visuomenės narius, geresnį vieni kitų pažinimą, o taip pat išlikdami atviri ir aktyvūs stiprindami draugų ratą už ES sienų.

Europos Sąjunga – tai kultūrų mozaika, kurioje yra vietos visiems. Ji nuolat keitėsi, o ypač – 2004 m., kai į ją įsiliejo valstybės su kiek kitokia istorine patirtimi. Mes labai norime būti suprasti. Norime, kad ES ne tik žinotų mūsų istorinę patirtį (kaip ir mes pažintumėme jų), bet pažinusi suprastų, kodėl nuogąstaujame dėl kai kurių dalykų, kodėl vyksta tam tikri nesusikalbėjimai Rytų kaimynystės, energetikos reikaluose. Skirtingų Europos šalių istorinių naratyvų suartinimas prisideda prie solidarumo stiprinimo. Apie solidarumą Europos Parlamente kalbame labai daug, tačiau kartais atrodo, kad tai telieka žodžiais. Išties, ES yra tarsi daugiabutis – mes gyvename jame kartu, kur kiekviena šeima (valstybė) yra skirtinga, su skirtingais papročiais ir įsivaizdavimu kaip kurti savo gerovę. Tačiau jei neturėsime bendro pamato, šiuo atveju grįsto vertybėmis, ir tvirto stogo, kuris nebūtų kiauras, galime laukti sienų skilimo…

Svarbu išlaikyti ES kaip atvirą bendras vertybes puoselėjančių valstybių sąjungą. ES yra tiek stipri ir gyvybinga, kiek geba neužsidaryti savyje. Eurointegracija visuotinai pripažįstama kaip vienas efektyviausių ne tik pažangos, bet ir pagarbos bendražmogiškosioms vertybėms erdvės plėtros instrumentų. Ne tik narystė, bet ir suartėjimas su ES yra ne tik ekonominis, tačiau ir vertybinis veikimas.

Žmonės kaip individai – gana netobuli, tačiau bendrystės jausmas juos ne tik sustiprina, bet ir suteikia galimybę veikti kartu. Bendrystė žmonijai visuomet buvo ypač svarbi, ji driekiasi kaip raudonoji gija, atsekama per meilę ir pagarbą artimui. Bendrystės stiprinimas ir buvo Europos Bendrijų, vėliau tapusių Europos Sąjunga, varomoji jėga, o tos bendrystės ištakos – krikščioniškosiose vertybėse, kurios išlieka aktualios ir šiandien.

Yra gražiai pasakyta, kad krikščionybė leido žmogui priartėti prie Dievo, tikint, kad žmogus buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą ir vadovaujantis tam tikromis normomis, kurios leidžia žmogui tobulėti. Tapę tobulesniais, galime imtis atsakomybės ir šiuolaikinėje postmodernybėje – imtis asmeninės atsakomybės ir pradėti nuo savęs, nelaukiant, kol kokios nors valdžios ar kitos struktūros ką nors padarys. Taip nutiko ir prieš 25 metus, kai sukūrėme Sąjūdį ir jame atradome bendrystę su kitais. O tada jau galima nuveikti daug – tapti laisvais ir nepriklausomais, grįžti į Europos šeimą, ir net pirmininkauti visai ES.

Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė

Europos Parlamento Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto narė, Europos Parlamento narius vienijančios neformalios Europos istorijų sutaikymo grupės narė, Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) politinės grupės narė.
-> skaityti visus autoriaus/autorės tekstus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.