Krikščioniškoji demokratija. Išpažinimas.

Kadras iš L. Buñuelio filmo „Veridiana“.

Šis straipsnis ne iš žinojimo, kuris leidžia grūmoti klaidatikiams ar atskleisti tiesą visame jos tikrume. Bet taip pat ne iš nežinojimo, kuris tiki nematęs ir verčia nuogirdas skleisti kaip tiesą. Šis straipsnis yra liudijimas patyrimo, kuris yra nepaprastai paprastas: krikščionybė yra demokratiška.

esu kaltas…

Viskas įvyko kaip ir įvyksta: vieną dieną, vienoje bažnyčioje, vienose mišiose buvo vienas politikas. Sakykime, kad jis, nepaisant viso nusivylimo Lietuvos partijomis ir vyriausybe, yra būtent tas vienintelis, už kurį balsavote praėjusiuose rinkimuose, arba tas vienintelis, už kurį balsuotumėte. Sakykime, jis sukelia jums pagarbą, nes nėra ar jūs nežinote priežasties, kuri verstų juo abejoti, ir visos apkalbos apie jį atrodo melagystė, kvailystė bei provokacija. Jis yra autoritetas, kuriuo jūs besąlygiškai tikite. Be abejo, sąmoningai ir išmintingai, kaip kad apžavėtas anarchistas tiki Bakuninu. Ir štai, sakykime, jūs esate prie jo per gailesčio aktą, jūs kartojate maldą ir judesius, kol ateina momentas, kai turite ištarti: esu kaltas, esu kaltas, esu labai kaltas. Ir šydas nukrenta. Politikas ištaria: „Esu kaltas! Esu kaltas! Esu labai kaltas!“. Šie žodžiai per jį įkūnija viską, kas yra krikščioniškoji demokratija.

Krikščionybė ragina atgailauti ir šis veiksmas įtarpina tai, ko gali tikėtis modernus demokratiškas žmogus: laisvę, lygybę ir brolybę. Visų pirma, sąmoningas kaltės pripažinimas išlaisvina. Jau pati kaltė yra laisvos valios apraiška: kažkuriuo momentu svyruojama tarp gero bei blogo ir palinkstama į bloga. Nusidėjimas yra tokia pati laisvės išraiška kaip ir paklusimas tvarkai. Skirtumas tarp jų ne asmeninės laisvės kiekybėje, bet laisvės panaudojimo kokybėje – koks tikslas keliamas atliekant veiksmą. Kaltės pripažinimas primena, kad turėtas blogas tikslas, kuriuo iškreipiama galimai ideali pasaulio tvarka. Tačiau nuo akimirkos, kai prisipažįstama klydus, suvokiama galimybė pradėti įgyvendinti gera. Dar daugiau, šiuo veiksmu taip pat teigiama, kad ne globalizmas, kapitalizmas, patriarchalizmas ar kokia kita žmogiškoji institucija yra atsakinga už pasaulį, kuriame gyvenama. Pasaulis keičiamas tik paties atgailaujančio žmogaus. Krikščionis, tapdamas kaltu, tiki galia kurti tvarką, būti politišku ar, madingiau, būti pilietišku – tapti pokyčių centru. Prieš pasaulį krikščionis yra kaltas tol, kol pats netampa absoliučiai laisvas gėriui.

Kaltės pripažinimas drauge leidžia būti lygiais. Jis sulygina, nes kiekvieno kaltė Bažnyčioje tampa tokia pati. Tokia pati ne savo dydžiu ir ne savo turiniu. Tokia pati savo prasme – kiekviena kaltė yra nutolimas nuo idealios tvarkos, kuri žmogaus veiksmais buvo sugriauta. Atgailos momentu kiekvienas tampa nusižeminęs tiek pat. Godumas, puikybės, tinginystė – ar tikrai mano gyvenime to yra mažiau nei šalia manęs stovinčiame politike? Pripažinęs kaltę autoritetas priartėja prie manęs: jis yra taip pat klystantis ir taip pat atgailaujantis, kaip ir aš. Nesu labiau vertesnis būti mazgojamas popiežiaus nei šalia manęs stovintis politikas. Krikščioniška atgaila įveikia bet kokį egoistinį pasikėlimą, nes kaltės svoris perpildo tikrą ar tariamą žmogišką kilmingumą ir palieka vietoje, kurioje susitinka begalės „Aš [kaltas]”. Kitas-Aš vertas gailesčio ir atpirkimo tiek pat, kiek manasis aš.

Viešas kaltės pripažinimas yra broliškas veiksmas. Pirmiausia, išsakantys jį pripažįsta esantys netobuli Dievo atvaizdai. Tai panašumas, kuris suartina, bet yra per silpnas, kad įtarpintų broliškumą. Nuodėmės išpažinimo momentu įvyksta kur kas daugiau – viešai pripažinus savo kaltumą atsiveriama tiek, kad ir kiti įleidžiami į asmeninės nuodėmės faktą. Kiek beprotiškai daug pasitikėjimo reikia turėti greta esančiam žmogui, kad viešai būtų ištarta „esu labai kaltas”. Brolis nepuola tavęs keikti, užgaulioti, mėtyti akmenimis. Brolis net negali tau ištarti : „Eik ir nenusidėk!“. Brolis gaili tavęs ir turi vilties, kad nuo dabar esi apsisprendęs atsiversti į gera. Ir kiekvieną sekmadienį, kai vėl yra ištariama „esu kaltas“, brolis negali nusigręžti, nes jis vis dar turi vilties. Užsispyręs ir net kvailas pasitikėjimas tuo, kuris kiekvieną kartą ateina nusikaltęs. Bet tik iš šio pasitikėjimo jausmo atsiranda noras padėti, atsiranda rūpestis, kuris peržengia modernų „nedaryk kitam to, ko nenori, kad darytų tau“. Atsiranda krikščionio demokrato klausimas: „kaip tau padėti, mano brolau, kad daugiau nenusikalstum?“.

…esu kaltas…

Bet, žinoma, kas aš, kad šiais svarstymais įtikinčiau šiuolaikinį nyčistą, marksininką ar femenistę; „liberalą“, „liberalesnį” ar „liberaliausią“. Aš net negaliu padaryti taip, kad jie išgirstų. Todėl tik bandau klausyti. Ir jie prabyla. Tikroji demokratija, sako jie, reikalauja atmesti mistišką bendro gėrio sampratą (tegyvuoja laisvė!), pažeminti popiežių (tegyvuoja lygybė!) ir pjauti kryžiokus (tegyvuoja brolybė (ir, žinoma, seserybė)!). Esu kaltas, kad nesugebu jiems niekaip paaiškinti, ir tik bandau. Ir vėl bandau:

Bendrasis gėris nėra mistiškas. Dažnai jis nepelnytai tokiu pavadinamas todėl, kad kritikai kaip gera suvokia tik tai, kas yra materialu ir gali būti mano. Šia prasme gėris gali įgyti tik asmeninės nuosavybės formą arba tapti kolektyvine kiekvieno, taigi iš dalies ir mano, gėrybe. Bet net pastaruoju atveju tai netampa bendruoju gėriu – tai tik daiktas. Daiktas, kuris gali būti naudojamas tiek geram, tiek blogam. Daiktas savaime nėra gėris. Kirvis gali skaldyti malkas, bet skaldo ir galvas. Gamykla gali būti ekonomikos augimo pagrindu ir išnaudojimo sistemos elementu. Tiek kirvis, tiek gamykla nėra nei geri, nei blogi patys savaime. Jie daromi gerais arba blogais. Ir daromi gerais vadovaujantis supratimu apie tai, kas yra gera. O šis supratimas gali būti orientuotas į save, asmeninę gerovę, arba į kitą ir kitus. Būtent pastarasis aspektas išreiškia bendrojo gėrio esmę – bendrasis gėris yra nuovoka apie tai, kas yra gera ne tik man. Net liberalas, sąžiningai mąstantis liberalas, visada sakys, kad laisvė yra mūsų bendras gėris; tiesa yra mūsų bendras gėris; galimybių lygybė yra mūsų bendras gėris. Ir mokys gyventi geriau, teisingiau, lygiau. Aš stoviu su jais Bažnyčioje kaip kuo nuoširdžiausias liberalas, kuris be šių lozungų dar išdrįsta paklausti – o kam man ta laisvė? O kas ta tiesa? O kaip pasiekti lygybę? Ir atsakau kaip nemažiau nuoširdus krikščionis:

Popiežius nėra laisvesnis, teisingesnis ar lygesnis už Jus. Jis už save atgailauja kartu toje pačioje Bažnyčioje. Jis viso labo yra vertesnis būti popiežiumi. Ta jo vertė nėra nepasiekiama didybė. Kiekvienas gali būti popiežiumi. Tapk kataliku. Tapk kunigu. Tapk geru ganytoju. Galėsi tapti popiežiumi. Bet, sako man jie, jei jo kaltė tokia pat, kuo jis geresnis? Jis geresnis savo gerumu, sakau, jis geresnis tuo, kad jis yra geras katalikas, kunigas ir ganytojas. Ar ne tokios nelygybės mes norime iš savo politikų? Ar nenorime, kad jie būtų geriausi iš mūsų: išmintingiausi, iškalbingiausi, sąžiningiausi? Bet, sako vėl man jie, moteris popiežiumi būti negali. Negali, sakau šypsodamasis, bet ar dėl to ji mažiau verta būti šventąja, daugiausia, ko gali siekti žmogus šiame ir aname pasaulyje? Bet jie „demokratai“, jie piktinasi, kad popiežius nerenkamas tiesioginiuose, lygiuose ir visuotiniuose rinkimuose. Skėsteliu rankomis: ar jūs, pakrikštyti ir nekenčiantys krikšto, rinksite ganytoją, kuris statys, ar ganytoją, kuris žlugdys? Kam jums iš tiesų reikia demokratijos, paklydę broliai mano? „Griauti tai, kas yra, ir statyti tai, ko nėra”, – išdidžiai atsako jie, pavadindami šią paikystę kritiniu mąstymu ir žaidžiančiu žmogumi. Bet man atrodo:

Tik stovintis kryžius gali paskatinti meilę kitam. Kryžius krikščionį suriša. Jis suriša jam rankas daryti bloga, nes įtarpina ir išreiškia tą, kuris atėjo čia daryti gera. Blogio darymas yra savo saito su juo nutraukimas, kryžiaus atmetimas. Ir kai man sako: „kryžiokai žudė lietuvius“, aš jiems atsakau: „galbūt todėl, kad kryžius buvo jiems už nugaros ir jie jo nematė“. Nors, tiesą pasakius, ne, kartais matė. Ant savo brolio. Ir galbūt tai lėmė, kad išdavikų kryžiuočių tarpe buvo mažiau nei tarp nekrikštų lietuvių. Šiuo atveju kryžius riša visai kita prasme – ne su transcendentišku ir nepažiniu Dievu, bet su kiekvienu, kuriame matomas Dievo paveikslas. Ir šis ryšys yra toks stiprus, kad kalbama apie ecclesia, Bažnyčią, susirinkimą be faktinio susirinkimo. Kaip kad tauta ir šeima iš tikrųjų nėra įtarpinta vienoje vietoje, valstybėje ar bute, nes lieka tauta ir šeima net skirtinguose žemynuose.

Nes ir Bažnyčia, ir tauta, ir šeima nėra tik keli greta stovintys individai, kurių niekas nesieja, išskyrus kažkada praeityje sudarytą sutartį ar sueitį. Juos sieja vienintelis nepertraukiamas ryšys – meilė. Tik kol demokratas yra krikščionis, iš jo bent jau galima tikėtis įsipareigojimo Kitam. Sunaikink kryžių ir vietoj besirūpinančio Kitu demokrato iškils save pasaulio centru matantis laukinis, aistringas, trokštantis Ego, užgimstantis autoritariškas žmogus.

…esu labai kaltas!

Taigi kas iš tikrųjų atmetama neigiant krikščioniškąją demokratiją? Krikščionybė? Ne. Atmetama pati demokratijos esmė, į jos vietą pastatant stabus, Baalą ir demonus. Naikinamas bet koks demos, bet kokia bendruomenė, turinti bendrą rūpestį. Šie tariami demokratai jos vietoje mato tik save, savo norus ir troškimus, nepastovius kaip Vilnelės raibuliavimas. Tai jau net ne minios sukilimas, kuris vis dar turi demokratijos kaip nežabotos daugumos valdžios elementų. Tai nuolat vykstanti skirtingų tironiukų revoliucija. „Tikrąja demokratija“ tampa pseudo-kritiškai vertinti geresnį bei vertesnį, žeminant, sumaišant su žemėmis ir trypiant paakintam abejoto autoriteto. „Tikrąja demokratija“ tampa paniekinti „betikslės meilės“ tikrovę ir šaltu protu pasirinkti naudingą partnerį bei nemažiau šalta širdimi naikinti atsiradusį rasinį ar klasinį, tautinį ar lytinį konkurentą-išnaudotoją.

Krikščionis demokratas prieš visa tai siūlo atgailą. Atgailaujantis yra priverstas prisiminti praeitį, kritikuoti ją, vertinti ją aiškiai ir tiksliai, būti nepatenkintu savimi ir pasauliu, kurį sukūrė. Kartu atgaila priverčia likti ir keisti(s). Ji yra dabarties veiksmas, jungiantis tai, kas buvo, ir tai, kas bus. Ir visame tame yra nepaprastas utopinis užtaisas, viltis, tikėjimas ir pasitikėjimas savimi bei ateitimi: aš galiu būti kitoks ir todėl pasaulis gali tapti kitokiu. Kiekvieną kartą atgailaudamas prisipažįstu esantis labai kaltas, nes kalnas dar nesujudėjo. Net mano gatvė vis dar tokia pat purvina, kaip buvo vakar. Niekinančiai spoksau į rašalą lakančius bomžus, niršdamas klausausi besikeikiančių „laisvės vaikų“ ir šlykščiuosi žmonėmis, kurie dergia savo ir kitų gyvenimus. Net jei tai neliečia manęs fiziškai, o užgauna tik nedorais veiksmais ir žeidžia žodžiais. Pyktis toks didelis, kad tampa neapykanta… Žmogiška, pernelyg žmogiška visa tai. Esu labai kaltas. Tad gal tegul kalnas sau pastovi. Yra ką nuveikti ir šioje tikėjimo plynėje.