Hannah Arendt ir Maidano revoliucija

Ką ukrainiečiams ir mums reiškia Maidano revoliucija? Ar tikslu ją vadinti būtent revoliucija? Ko siekė jos dalyviai, tris mėnesius šalę Kijevo Nepriklausomybės aikštėje? Apmąstant šį fenomeną, neišvengiamai tenka grįžti prie jau klasikiniais tapusių Hannos Arendt svarstymų apie revoliuciją. Šios mąstytojos pasiūlyta revoliucijos samprata padeda įprasminti Maidano politinę patirtį, kuri, tikėtina, mano kartai taps paradigminiu politinės veiklos kelrodžiu.

2014-ųjų gegužė

politikos grįžimas

Maidano revoliucija, trukusi trejetą mėnesių, iš naujo atgaivino nuoširdų daugelio mūsų susidomėjimą politika. Online transliacijų metu gyvai stebėdami kvapą gniaužiančius vaizdus iš Kijevo, skaitydami apie Maidano dalyvių drąsą, atsidavimą ir pasiaukojimą, jutome kažką ypatinga, netgi šiurpulinga – gyvo, autentiško politinio patyrimo pliūpsnį. Savo kasdienėje rutinoje esame pripratę prie biurokratizuotos, administracinio pobūdžio „profesionaliosios“ politikos, kurios centre – ekonominiai ir socialiniai klausimai. Tuo tarpu Maidano susirinkimai, ilgainiui virtę įspūdinga revoliucija, į dienos šviesą iškėlė didžiuosius politinius klausimus: kokiais principais, kokia konstitucija grindžiame savo santvarką? Koks turi būti šios valstybės vertybinis pamatas? Ar esame tironija, oligarchija ar vis tik respublika? Ar esame Vakarų civilizacijos dalis? Kas mes esame kaip tauta? Ką mums reiškia laisvė? Dar daugiau: šie klausimai buvo svarstomi viešai, viešų diskusijų ir pasisakymų forma. Kaip savo Maidano dienoraštyje rašė Laurynas Peluritis, šioje patirtyje išties būta kažko graikiško – Maidanas virto Agora. Daugelis Maidaną išgyvenusių ukrainiečių vieningai konstatuoja: po jo tauta tapo kitokia. Revoliuciniais mėnesiais ji subrendo, tapo vieninga ir politiškai sąmoninga. Nors ir sunkiai išgyvendami tragiškas „dangiškosios šimtinės“ žūtis, ukrainiečiai iš tiesų sukūrė stebuklą, pradėdami kažką visiškai netikėta, nenumatyta.

Deja, šią ypatingą patirtį labai greitai nustelbė kur kas baugesni ir baisesni įvykiai: Putino agresija, Krymo aneksija, terorizmas Rytų Ukrainoje ir protu nesuvokiama antiukrainietiško melo lavina, gigantiškais kiekiais pumpuojama iš Rusijos informacinių kanalų. Žurnalistai, politikos ekspertai, analitikai, o su kartu su jais ir mes visi netrukus grįžome prie įprastesnių geopolitinių temų: į avansceną vėl iškilo svarstybos apie JAV-Rusijos santykius, NATO karines pajėgas ir 5-ojo straipsnio patikimumą, Europos Sąjungos silpnumą ir nuolaidžiavimą, įvairaus tipo sankcijas, Rusijos ekonominę padėtį, Obamos pacifizmą ir užsienio politiką, laikinąją Ukrainos valdžią, Baltijos šalių karinį bei informacinį pasirengimą ir t.t. Tai neabejotinai centriniai klausimai, kuriuos būtina labai rimtai svarstyti. Tačiau sekant debatus susidaro įspūdis, jog pamirštama ta pirminė patirtis, kuri sąlygojo visą šią nenumatytą rokiruotę. Principai, už kuriuos kovėsi ukrainiečiai, labai greitai buvo nustumti į šoną, jų vietą užėmė naudos išskaičiavimai, ekonominiai interesai ir užkulisiniai manevrai. Maidaniečiai kaip politiniai veikėjai, kaip iniciatoriai jau apskritai beveik nebeprisimenami – didžiajame geopolitiniame pasjanse liko tik Rusija, JAV, ES, šių šalių didieji verslai, o pačioje Ukrainoje vėl svarbesni tapo pagrindinių oligarchų interesai. Nesakau, kad galėjo būti kitaip. Visgi nesinori leisti į užmarštį nugrimzti tikrai didingam dalykui – mūsų akyse įvykusiai provakarietiškai revoliucijai. Kartu su ukrainiečiais bendromis pastangomis privalome ateičiai išsaugoti šį neįtikėtiną pasakojimą, kurį dabar itin atkakliai juodina ir griauna putinizmo ideologija. Mano karta, savo kailiu nepatyrusi Sąjūdžio, nuo šiol turi ypatingą skolą bendraamžiams Ukrainoje. Jų dėka mes geriau įsisąmoninome laisvės prasmę ir kainą.

socialinis klausimas ir būtinybė

1956-aisiais kažką panašaus į mūsiškį šiurpuliuką išgyveno ir Hannah Arendt. Sėkmingas (vėliau brutaliai užgniaužtas) vengrų iššūkis Sovietų Sąjungos primestai teroro sistemai buvo ženklas, kad totalitarizmui įmanoma pasipriešinti iš vidaus. Arendt sužavėjo faktas, jog vengrų revoliucionieriai, ypač inteligentija ir jaunuomenė, sukilo ne dėl riebesnio duonos kąsnio ar konkrečių partinių kadrų kaitos, o vardan principų – politinės laisvės ir faktinės tiesos, vardan galimybės laisvai apsispręsti dėl politinės santvarkos ir valstybės ateities. Išgirdusi apie naujienas iš Budapešto, Arendt laiške savo vyrui džiaugsmingai rašė: „Pagaliau, pagaliau jie atskleidė, kokia yra tikroji dalykų padėtis!“ Iki tol bendro piliečių veiksmo galimybes mąstytoja vertino niūriau ir skeptiškiau. 1951 m. išleistame veikale „Totalitarizmo ištakos“ filosofė pesimistiškai vertino žmogaus būklę moderniojo totalitarizmo sąlygomis. Įvykiai Vengrijoje akivaizdžiai pabudino jos optimizmą. 1958 m. Arendt parašė tekstą „Totalitarinis imperializmas: apmąstymai apie Vengrijos revoliuciją“, kuriame jos nuotaika jau kur kas pakilesnė. Septynerius metus besiklosčiusios mintys apie revoliuciją ir jos prasmę galiausiai sugulė į veikalą „Apie revoliuciją“ (1963). Tai rečiau aptariama autorės knyga, tačiau šiandienos įvykių kontekste ją verta prisiminti ne ką mažiau nei „Totalitarizmo ištakas“ ar „Eichmanną Jeruzalėje“.

Originaliausia ir daugiausiai komentuojama knygos tema – Prancūzijos ir Amerikos revoliucijų palyginimas. Arendt apmaudu, kad būtent Prancūzijos revoliucija tapo paradigminiu pavyzdžiu, visų revoliucijų provaizdžiu, užgožusiu kur kas sėkmingesnį revoliucinių idealų realizavimą Amerikoje. Pasak filosofės, Amerikos revoliucija taip ir liko vien lokaliniu įvykiu, svarbiu tik pačioms Jungtinėms Valstijoms. Nors kritikai, tarp jų Robertas Nisbetas, nesutinka su tokia Amerikos revoliucijos reikšmės minimizacija, akivaizdu, kad Europos civilizacijos pasąmonėje jau daugiau nei du šimtus metų revoliucijos idėja pirmiausia asocijuojasi būtent su Prancūzijos revoliucijos vaizdiniu. Daugeliu aspektų į prancūziškąją panaši bolševikinė Spalio revoliucija įkvėpimo sėmėsi iš jakobinų, o ne iš Amerikos tėvų įkūrėjų. Kaip taikliai pastebėjo Ferencas Fehéras, Arendt užsimojo „dejakobinizuoti“ revoliucijos sampratą.

Arendt akimis, ryškiausią skirtumą tarp Prancūzijos ir Amerikos revoliucijų žymi vadinamasis „socialinis klausimas“. Prancūzijos revoliucijos eigoje ganėtinai greitai esminį vaidmenį ėmė vaidinti vargšai ir jų reikalavimai, nukreipti į kiekybinį materialinės gerovės (laimės) ūgtelėjimą, o ne į kokybiškai naują politinės laisvės srities steigtį. Priešiškumas dvarininkams ir turtuoliams virto neįtikėtinu įtūžiu, kuris netrukus įgavo ligtol dar neregėto teroro pavidalą. Aistros, empatija ir gailestis vargšams pakeitė politinį solidarumą, Rousseau pasiūlyta bendrosios valios (tautos suvereniteto) idėja tapo svarbesnė už argumentuotą apsikeitimą nuomonėmis, už protingą sutarimą ir vienas kito įtikinėjimą. Svarbiu Arendt pastebėjimu, demokratija, suprasta kaip nedaloma liaudies (vargingųjų) valia, pakeitė respublikos idėją, kuri grindžiama konstitucijos bei politinių institucijų steigtimi, piliečių pliuralumo pripažinimu, taip pat viešosios erdvės sauga ir kultivavimu. Akla, bekompromisė kova už įsivaizduojamą vargšų gerovę ilgainiui užvėrė viešąją erdvę, kuri tikroje respublikoje būtų apsaugota nuo jėgos ir smurto siautėjimo, kurioje būtų galima bendrai rūpintis viešaisiais reikalais, įtikinėti vienas kitą, derėtis ir ieškoti kompromisų.

Empatija ir gailestis savo esme yra beribiai, begaliniai jausmai, ir būtent šis beribiškumas, absoliutumas apakino prancūzų revoliucionierius. Įsivaizduojamas absoliutas, įvestas į žmogiškųjų reikalų sritį, nebeleidžia matyti tikrovės, atskirų pavienių žmonių, o vien nedalomą vienį – liaudį, minią. Be to, jei principas ar problema (tarkime, skurdas) yra absoliuti, vadinasi ir sprendžiama ji turi būti absoliučiai, absoliučiomis priemonėmis. Netramdomų sielos konfliktų ir aistrų perkėlimas į politiką, mėginimai socialinį klausimą spręsti politinėmis priemonėmis Prancūzijos revoliucijos atveju atnešė žudikiškas pasekmes. Svarbu tai, jog skurdas (o tuo pačiu ir materialinis perteklius – veidrodinis skurdo atspindys; Arendt žodžiais, „būtinybės pančiai nebūtinai turi būti geležiniai, jie gali būti šilkiniai“) yra palenktas būtinybės logikai, kuri tiesiogiai prieštarauja laisvam pasirinkimui, autonomiškam mąstymui, sprendimo galiai. Socialinė būtinybė numato neišvengiamumą, neatšaukiamą pasikartojimą (vartojimą), kurio negali nutraukti jokia žmogaus laisvės ar kūrybos manifestacija, joks naujas požiūris ar argumentas, jokia naujoviška ateities vizija. Kaip ir daugelyje kitų savo tekstų, knygoje „Apie revoliuciją“ Arendt stipriai kritikuoja Hegelio-Marxo istorinio būtinumo koncepciją, Prancūzijos revoliucijos atveju sumišusią su gamtinio būtinumo samprata. Arendt vertinimu, jungtinis Marxo-Darwino tandemas – dvigubos būtinybės tandemas – yra vienas pavojingiausių prielaidų paketų, sukuriančių sąlygas visiškam pasaulio nupolitinimui.

politiniai tikslai: laisvė, viešoji laimė, autentiška tapatybė

Dėl kitaip susiklosčiusių istorinių aplinkybių, Amerikoje socialinis klausimas netapo esminiu revoliuciniu veiksniu. Amerikiečių revoliucionieriai siekė panaikinti politinę tironiją ir įsteigti naują santvarką, o ne atkeršyti turtingiems žemvaldžiams. Jų siekiai buvo kur kas konstruktyvesni ir civilizuotesni. Pagrindiniu uždaviniu jie išsikėlė konstitucijos sukūrimą: jų manymu, tik konstitucija būtų galėjusi garantuoti spontaniškai susikūrusios laisvės srities palaikymą, teisinį įtvirtinimą. Per visą revoliucijos laikotarpį amerikiečiai liko ištikimi savo pradiniams kelrodžiams – laisvės sferos steigčiai ir tvarių institucijų sukūrimui bei palaikymui. Ikirevoliucinė miesto

susirinkimų bei įvairių lokalinių pilietinių sambūrių patirtis stipriai prisidėjo prie revoliucijos sėkmės. Amerikiečiai save suvokė ne kaip nedalomą vienį (liaudį), o kaip unikalių piliečių daugį, kur tarpusavio solidarumas grindžiamas politine lygybe. Pastaroji nebuvo pažeista socialinių skirtumų, nors jų, be abejo, būta. Arendt kritikai nori įrodyti, kad socialinis klausimas buvo reikšmingas ir Amerikos revoliucijos eigai (atidžiau įsiskaitę į tekstą pamatysime, kad tai pripažįsta ir Arendt), tačiau jų argumentai nepaneigia pagrindinės tezės, pagal kurią amerikiečiams akivaizdžiai labiau rūpėjo politinis klausimas.

Amerikiečiai rūpinosi ne prigimtinėmis žmogaus teisėmis, o politinėmis, pilietinėmis teisėmis. Prigimtinės žmogaus teisės (teisės į maistą, aprangą, pragyvenimo minimumą ir t.t.) Arendt pasaulėvaizdyje priklausė gamtai, taigi jau minėtai būtinybės sferai; geriausiu atveju jas galima pavadinti ikipolitinėmis. Pačios savaime šios teisės nieko nepasako apie žmogų, neteikia erdvės jo savitumui atsiskleisti; jos suvienodina, bendrą vardiklį fiksuoja vienodume. Taigi Arendt būtinybė kliūva ne vien dėl tiesioginės priešpriešos laisvei, bet ir kaip tapatumus niveliuojanti koncepcija. Arendt politinėje teorijoje svarbią vietą užima siekis užtikrinti lygias sąlygas skirtingų tapatumų sklaidai, jų tarpusavio varžymuisi. Piliečių tarpusavio skirtumai, unikalios tapatybės pilnai atsiskleisti gali tik politine forma – kaip požiūrių, argumentų ir veiksmų skirtybės. Prancūziškas duonos reikalavimas visus jos prašančius spėriai suniveliavo. Prašydami duonos, esame tokie pat, šiame prašyme nė kiek neatsiskleidžia mūsų savitumas. Materialinė laimė egzistuoja iki arba anapus politikos srities. Kartu su likimo broliais reikalaudamas duonos, aš nepradedu nieko naujo, neįnešu į tikrovę nieko netikėto, savito. Asmenybės gali pasirodyti tik veiksmo, viešosios laisvės sferoje, kur sprendžiami bendri politiniai reikalai, pateikiami skirtingi argumentai, ateities vizijos. Arendt manymu, smurtingas, nuožmus duonos reikalavimas neturi nieko bendra su politika. Pagal tradicinį antikinį skirstymą jis priklausytų privačiai, namų ūkio sričiai, moderniaisiais laikais – adminstracinių reikalų, ekspertinio žinojimo plotmei, bet ne pačiai politikai. Autentiškai politinis veiksmas – konstitucijos, institucijų sukūrimas ir palaikymas. Kaip žinia, prancūzai revoliucijos metais ir po jų pridaugino gausybę konstitucijų (tarp 1789 ir 1875 m. – net 14), tačiau jos taip ir netapo steigiančiuoju paminklu, vien popieriaus skiautėmis; tuo tarpu vienos ir vienintelės JAV Konstitucijos reikšmė amerikiečių politinei savivokai mums gerai žinoma.

Didieji amerikiečių revoliucionieriai, daugiausia Johnas Adamsas ir Thomas Jeffersonas, nemažai kalbėjo apie „viešąją laimę“. Tai jausmas, kurio neįmanoma patirti niekur kitur, tik politinės lygybės sąlygomis viešojoje erdvėje veikiant ir sprendžiant kartu su kitais piliečiais, pasižadant laikytis vienijančių principų. Bendras laisvės srities palaikymas ir kultivavimas yra visai kas kita nei pasitenkinimas, įgyjamas privačioje ar ekonominėje srityje, kuriose karaliauja nauda ir egoistiniai interesai. Dar daugiau: Adamsas buvo įsitikinęs, jog asmeninis siekis išsiskirti iš kitų tegali būti realizuojamas viešojoje sferoje, matant ir girdint kitiems, konkuruojant retoriniais gebėjimais, politinėmis pozicijomis, argumentais ir pasiūlymais. Begalinis vartojimas, materialinių gėrybių dauginimas privačioje erdvėje negali išskirti asmens iš minios; vartoja žmonės, o ne asmenybės, masės, o ne piliečiai.

Revoliucijas tyrinėjantys istorikai dažniausiai linkę visą dėmesį kreipti į pirminį revoliucijų etapą – išsilaisvinimą, spontaniškus smurto protrūkius, susirėmimus gatvėse ir pan. Arendt labiau akcentuoja ne išsilaisvinimo, o steigties momentą. Išsilaisvinimas – tai maišto tikslas, tuo tarpu revoliucija yra nukreipta į konstitucijos kūrimą, užtikrinantį tvarią demokratinių institucijų aplinką, kurioje galima tartis ir spręsti apie tai, ką romėnai vadino res publica. Nors Arendt dažniau žinoma kaip spontaniško veiksmo ir naujų pradžių teoretikė, knygoje „Apie revoliuciją“ ji ne mažiau dėmesio skiria revoliucinės praktikos institucionalizacijos problemai. Jai rūpi šie klausimai: kaip naujai kuriamoje teisinėje santvarkoje išsaugoti ir įtvirtinti spontanišką revoliucinę dvasią, kuri yra šios santvarkos steigiantysis šaltinis? Ar išimtiniais periodais susiformavusi autentiška politikos sritis gali kokiu nors pavidalu išlikti „normaliuoju“, taikaus sambūvio laikotarpiu, kurį ženklina biurokratizacija, rutinizacija, konformizmas? Kaip šių horizontalaus politiškumo impulsų nepaskandinti partinėje sistemoje, administracijoje bei teisėje? Šie klausimai šiandien ypač svarbūs ukrainiečiams, sukūrusiems politinį stebuklą. Kaip jį „normalizuoti“, paversti politinės kasdienybės dalimi? Deja, šiandieninėmis aplinkybėmis – puolant kur kas stipresniam išorės agresoriui, kuris okupuoja teritorijas ir užsiima terorizmu – galvoti apie konstitucijos ir respublikos kūrimą tampa itin sudėtinga užduotis. Ar revoliucija galiausiai pasieks savo išsikeltus tikslus, ar virs naujos kasdienybės dalimi – parodys laikas.

Maidano revoliucija – JAV revoliucijos aidas

Jei vertintume pirminį revoliucijos etapą, Maidano revoliucija savo esme kur kas labiau primena amerikietiškąją nei prancūziškąją. Spontaniškai kilusi pirmiausia dėl nepasitenkinimo V. Janukovyčiaus sprendimu nepasirašyti Asociacijos sutarties su ES, vėliau ji išaugo į neregėtą respublikonišką vyksmą, kurį galiausiai pamėginta nutraukti brutaliu smurtu. Arendt savo nedidelėje knygelėje „Apie smurtą“ yra aiškiai atskyrusi smurtą nuo galios: pastaroji telkia lygiųjų bendriją bendram veiksmui, apie kurį viešai diskutuojama ir sprendžiama, tuo tarpu smurtas yra nebylus jėgos naudojimas, nukreiptas prieš piliečių galią; tai pati antipolitiškiausia priemonė. V. Janukovyčiui, ypatingai nebyliam politikui, vienintelė suprantama „kalba“ buvo (ir išlieka) smurtas. Kaip ir daugelis tironų, galiausiai jis suvokė esąs politinis impotentas – neturįs nei argumentų, nei įtikinėjimo galių. Tuo tarpu Maidanas – atmetus ginties akimirkas – buvo bendros galios ir viešosios laisvės kultivavimo aikštė. Maidanas į pasaulį įnešė kažką visiškai netikėta – naujos santvarkos steigtį, naują politiškumo supratimą, savivaldos ir bendrystės pojūtį. Tai tikra revoliucija; paprasti sukilimai neatneša tokių reikšmingų pokyčių. Po maišto ar sukilimo niekas nesako: „po jo tauta tapo kitokia“. Sukilimo metu nuverčiama neefektyvi ar atsibodusi valdžia, bet nepakeičiama santvarka, pačios politinio bendrabūvio sąlygos.

Beje, jei atkreipsime dėmesį į maidaniečių nepasitenkinimą V. Janukovyčiaus režimo korupcija, pamatysime, kad už šio priekaišto glūdi ne nuožmus vargšų pasipiktinimas turtuolių švaistūniškumu (nors be abejonės būta ir tokio pasipiktinimo), o bendresnio pobūdžio principinis nusistatymas prieš tironiją, prieš piktnaudžiavimą valdžia, prieš beteisiškumą; tuo pačiu ir už savivaldą, už politinę lygybę, už teisingumą. Taigi galima konstatuoti, jog nors retoriškai jie kartkartėmis persipindavo, Maidano revoliucijoje vis dėlto dominavo politinis, o ne socialinis veiksnys. Jei esminiu veiksniu būtų tapęs socialinis klausimas, V. Janukovyčiui būtų buvę kur kas paprasčiau išlikti valdžioje – suteikus duonos (Putinas juk kaip tik ir pasiūlė 15 milijardų mainais į Asociacijos sutartį), materialiai pasisotinę piliečiai paprasčiausiai liktų savo privačiose erdvėse ir nereikštų savo politinės pozicijos apie pačią sistemą. Akivaizdu, kad socialinis klausimas kur kas svarbesnis rytų Ukrainos gyventojams.

Apmaudu, tačiau revoliucijos „vadams“ politinės dvasios nepavyko išlaikyti taip ilgai, kaip to tikėjosi revoliucijos dalyviai. Vietoje socialinio klausimo pakankamai greitai iškilo etninis klausimas. Kaip žinia, naujoji Ukrainos valdžia iškart po V. Janukovyčiaus pasitraukimo nusprendė šalyje atsisakyti dvikalbystės. Nors laikinasis prezidentas O. Turčynovas vetavo įstatymą (o visai neseniai klaidą pamėgino ištaisyti ir Aukščiausioji Rada), džinas buvo išleistas iš butelio. Politinius klausimus pakeisti etniniais buvo prastas sumanymas, šią klaidą puikiai išnaudojo ir į visai kitą lygmenį iškėlė priešiška propaganda. Aptarinėdama JAV ir Prancūzijos revoliucijas Arendt etninio (tautinio) klausimo nesvarstė taip plačiai kaip socialinio; ir nors tarp šių klausimų esama svarbių skirtumų, abu jie neigia politinę laisvę ir tuo yra panašūs. Politines laisvės-tironijos, savivaldos-vergovės skirtis pakeitus kalbine rusų-ukrainiečių dichotomija, prarastas šansas sukurti bendrą erdvę diskusijoms apie principus, kurie gali vienyti valstybės piliečius nepaisant jų etninės tapatybės. Ukrainos rusakalbiams piliečiams reikėjo ištransliuoti tokią žinutę: „Nepaisant kalbinių skirtumų, mes galime kartu pasipriešinti tironijai, korupcijai ir bendromis pastangomis kurti laisvą, lygiateisiškumu pagrįstą santvarką; kalbame dviem kalbomis, tačiau galime susitarti dėl mus vienijančių politinių principų“. Panašiai ir Lietuvoje turėtume vengti visus be išimties rusakalbius tapatinti su Putino valdžios rėmėjais: būtent rusakalbiai opozicionieriai, etniniai rusai (A. Piontkovskis, A. Ilarionovas, „Laisvės“ radijo programų vedėjai ir kt.) yra taikliausi, aršiausi Putino režimo kritikai. Jų gimtoji kalba rusų, tačiau ši faktinė duotybė nieko nelemia – jie yra mūsų politiniai draugai ir vienminčiai, turėtume juos palaikyti.

politikos filosofijos aktualumas

Baigdamas norėčiau pasidžiaugti, jog išimtiniais, kriziniais laikotarpiais politikos filosofija visada atgyja ir gauna savo šansą. Didieji politiniai įvykiai ne tik paskatina iš naujo persvarstyti politinį pamatą, ant kurio nesusimąstydami stovime, tačiau ir naujai nušviečia mums žinomas politines teorijas. Ukrainos įvykių kontekste naujai perskaičiau ne tik Arendt, bet ir Carlo Schmitto „Politiškumo sąvoką“, „Politinę teologiją“. Supratau, kaip svarbu liberalios demokratijos šalininkams pripažinti politinio priešo egzistavimą, įsisąmoninti, kad išimtinėse situacijose būtent už liberalios santvarkos išsaugojimą gali tekti kovoti neliberaliomis priemonėmis. Schmitto politinė mintis padeda nuskaidrinti Maidano revoliucijos egzistencinę prasmę; dar svarbesni jo pamąstymai tampa konfrontacijos su Putino Rusija akivaizdoje. Visai to nenorėdami, ukrainiečiai dabar priversti iš optimistiškesnės Arendt paradigmos persiorientuoti į nepalyginamai niūresnę Schmitto-Hobbeso paradigmą. Politikoje ne viskas priklauso nuo mūsų norų, net ir įspūdingos politinės vienybės laikotarpiais. Visa širdimi linkėdamas ukrainiečiams atsilaikyti prieš putinizmo invaziją, tuo pačiu linkiu mums visiems atsigręžti į didžiuosius politinės minties veikalus, padedančius įprasminti politines pervartas, sąvokas bei principus. Baugumo ir pasipiktinimo atmosferą šiomis dienomis retkarčiais pertraukia nedidelis džiugesys: Ukrainos įvykiai leido šį tą daugiau suprasti apie pačią politiką. |