SUTIKO ZIGMAS ZARATUSTRĄ (neįtempto siužeto tragikomedijos ištrauka)

Kadras iš Alejandro Jodorowsky filmo „Šventasis kalnas“, 1973 m.

Kadras iš Alejandro Jodorowsky filmo „Šventasis kalnas“, 1973 m.

Paokupavęs Gedimino pilį lėtai ir išdidžiai per lietų žemėn leidos Zaratustra. Minia džiaugsmingai klykčiojo, tik Zigmas klausė.

ZIGMAS: O išminčiau, turi tu lietpaltį, bet skėtį palikai. Ar tai lietaus tikrumo atmetimas ar klusnumas, maištas ar mada?

ZARATUSTRA: Nematot mano skėčio, bet žinote, kad jis yra. Neklystat. Tik nematot nieko tiesoje žmogaus, pakilusio aukščiau nei žvaigždės. Tokiam juk šviesmetis akimirka tėra. Tokiam laikyti skėtį čia, Leipcige ar Abelio paunksmėje yra tas pats. Tad nematuokite savo niekingais „ne” būties ir nebūties tiesų. Sakykit „taip” ir būkit Taip-žmogus.

CHORAS: Štai taip kalbėjo Zaratustra.

ZIGMAS: Bet dėstytojau, maištas ir mada vis „taip” toks pat ~

ZARATUSTRA: Kas turi protą kritišką, temąsto. Aš nesakau, kad kas madinga – nemaištinga. Sakau, kad maištas ir yra mada. Tik maištą reikia kelti tarsi vėliavą aukštai; mados laikytis tik giliai paslėpus savo banalumą. Štai matote – balandis. Bet tarkime, kad tai gaidys, nes jiems taip pat arti kaip žmogui prie beždžionės. Jei vaikščios jis, sakysite „Gaidys”, bet jei pakils – galvosite „Galbūt erelis”. Ko vištos bijo kiemuose: ar gaidžio pasipūtusio, ar paukščio išdidaus? Ką garbina naktim ant laktų? Būkit gaidžiai – plasnokite tarsi ereliai.

CHORAS: Štai taip kalbėjo Zaratustra.

ZIGMAS: Kalbi tu išmintingai apie tai, kaip turi elgtis Taip–žmogus, bet man vis tiek neaiškios maišto ribos.

ZARATUSTRA: Ribos? Tu ribas kuri, aš deginu ribas. Kažkas seniai užrašė, kad žmogui jūroj ne vieta. Ir ką? Drebėdamas tu įbrendi į ją. O aš galiu išgarint jūrą ir gyvent dugne. Net dugną aš galiu sudegint, toliau laisvai gyvendamas beorėj erdvėje. Įpūtus proto žaizdrą, netgi plieninės Dievo tiesos suliepsnos. Matau, tu nori prieštarauti. Knieti pasakyt, kad ugniai šiai surijus viską, ji pati užges. Ak, bukaproti! Žvelk giliau – net pelenai sudegus medžiui rūksta. Negi manai, kad norint neuždegčiau kvarko? Netgi daugiau – aš siūlau ugnį degint ugnimi. Štai ten, tolumoje, matau: puiki šeima – dvi mamos veda vieną sūnų. Palauk, dar švelniai kaitinu aistras. Dabar, žiūrėk, toliau už jų sūnus sau veda mamą. Sakiau, sūnus? Sakau: dukra sau veda. Dvi mamas. Kodėl tik dvi? Skelbiu teises į daugelį mamų, juk teisė tai aistra, o ši nežino saiko jausmo. Leisk savo aistrai deginti save. Leisk savo aistrai dilginti. Išdrįsk norėti. Tebūna tikras maištas, maišatis. Draugai, ar girdite, rimuojas pilnatis, kuri, kaip žinoma, išleidžia tikrą žmogiškumą. Todėl: Vivat, Canis Vandalitiae!

CHORAS: Štai taip kalbėjo Zaratustra. Vivat! Vivat! Lunatikai, vivat!

ZIGMAS: Sakai tiesius žodžius, bet dar nemoku skirti gero maišto nuo blogų maištų.

ZARATUSTRA: Et, tu klausai, bet negirdi; žiūri, bet nematai; sakai, bet ištari ne žodį, o padrikus garsus. Girdėk neklausęs; regėk su užmerktais vokais; te padrikuos garsuos išlikusi tyla ir tampa ta giesme, kurią giedodamas sugriausi ne nuo tavęs priklausančią tikrovę. Sau ištylėk, kuo skirias gera ir kuo bloga? Objektyviai – niekuo. Tat tai, kas gera, smerktina yra, nes gali tapti bloga. Tada giliai įkvėpk, tik neištark žodžiu, kad bloga tampa gera. Iškvėpęs tu matysi blogį, tampantį geru. Aš vadinu tai iškvėpimas – kai nieko tikro nebėra, tiktai gryna valia, kada iškvėpti orą. Kalbu ir mano žodį liudys zylė. Ji čirškia: „Saulė leidžias vakaruos!”. Ir kol ji regi tiktai šitą horizontą, liepsnojanti žara jau artinas rytuos. Bet kas čia geras? Blogas? Zylė? Saulė? Blogi, kaip čirškia zylė, vakarai. Bet pabandyk nuleisti saulę joms anapus – tuoj užgiedos kitokią giesmę, ir jau kalti rytai. Bet, aišku, zylė nekalta. Bloga ši žemė, čia-anapus. Blogi visi. Bet zylė – nekalta. Kaip nekalta Nida, kad vokiška, lietuviška ir rusiška yra. Kažkas sakys, kad zylės – siauraprotės, nes sako tai, ką liepia joms gamta. Sakykim „Taip” ir dar pridurkim: „Tik siauras protas gali būti iš tiesų aštrus; tik siauras protas gali perskrosti tikrovę”. Kartoju: maištas – kai tampi tikru savim, o geras maištas turi vykti iki galo. Tiktai apkaltinus pasaulį galėsi išganyt save.

CHORAS: Štai taip kalbėjo Zaratustra. Vivat! Valio! Ura! Pasaulis – mūsų ganykla!

ZIGMAS: Sakei, kad gera – smerktina. Bet kaip? Kodėl? Už ką? Kaip turi vykti maištas iki galo?

ZARATUSTRA: Naivuoli! Kaip – tiesiog. Žodžiu, veiksmu, vaizdu ant tavojo PC ekrano. Tik atsimink: Taip-žmonės pradeda nuo tų, kurie silpni. Jei piktina gandrai, turi pradėti nuo gandriukų. Jei paukštis per aukštai – pašauk aukštesnę dvasią ir žaibu trinktelk jos vardu. Žuvėdros klykia „Laisvės, laisvės”, tuomet ramiai paklausk: „O kur tiesa?”. Jei gandras klega tau „Tiesos”, sakyk, kad viskas dėl valstybės. Jei kregždės čirškia „Dėl valstybės”, atrėžk, kad per mažai tautos. Pasauly dvasių daug, visas gali daryt aukščiausiom, bet melas atsiras aukščiau visų. Kai tik išvysi priešą, gviešiantis į tavo asmeninę dvasią, tuoj pat apkaltink jo tiesas gudriu melu ir tvirtink, kad jis pigiai parsidavęs. Meluojant apie melą, tiesą pasakai ir sėji abejonės grūdą. Tai piktžolė ir duoda neapykantos vaisius, užmynus ant kurių net angelai paslysta ir tampa trypiami jų apsirijusios, apkvaitusios minios. Bet pasakysiu kitą tylią tiesą: supykinta minia geriau iš anksto traiškyt kiaušinius, kad tik negimtų visos tos gyvenimą gadinančios šlykštynės, materija, aistros reprodukuota atmata. Kodėl? Nes tu gali ir nori. To pakanka. Už ką? Nes gėris, sako, nugalėjo blogį. Bet pergalė ne sunaikinimas, beje. Taip-žmonės turi nuolat siekti atstatyt balansą. Dėl pliuralizmo, proporcingo atstovavimo ir dar dėl prigimtinės blogio teisės būt blogiu. Nereikalausi juk, kad blogis būtų geras?! Kol kas apšiktas sniegas ar apsnigtas šūdas – vis ta pati hierarchija yra, vis išnaudojimas tas pats. Galiu atskleisti tris būdus, kaip galima su tuo kovoti iki galo: nešikt, nesnigt arba sumaišius tai, kas tyra ir kas dvokia, sukurti naują būtį. Aš už tai. Nes tai tikriausias maištas ir prieš sniegą, ir prieš šūdą, ir net prieš seną būtį, mano pigus studente Zigmai.

Štai taip bylojęs ėjo šlapias Zaratustra Katedros aikšte. Aplink kranksėjo juodvarnių pulkai. Stovėjo baltas tarsi sniegas Zigmas. |

Charles Ray - „Šeimos romantika“ („Family Romance“), 1993 m.

Charlesas Ray’us – „Šeimos romantika“ („Family Romance“), 1993 m.

Pradžioje buvo tik Karvė, visur karaliavo tyla. Taip manė senovės persai. Todėl Farso provincijos senųjų persiškų pilių kolonas jie dabino karvių galvomis.
Kai Karvė numirė, iš jos kūno pasipylė gyvybė. Iš mėsos atsirado gyvūnai ir augalai.
Laikui bėgant šias mintis išstūmė kitos. Šventa tapo Ugnis, Karvės pavidalas pamažu nublanko.
Ugnis vis dar liepsnojo kalnų šventyklose, garbingoje vietoje, kai Jedze gimė Zaratustra. Jis buvo pirmasis persų pranašas. Zaratustra skelbė, kad nereikia garbinti nei Karvės, nei Ugnies. Pranašas teigė, kad Dievas yra danguje, ir davė jam vardą – Ahūra Mazda (pirmoji persų dievybė).
Ugnis tapo Ahūros Mazdos simboliu žemėje.
Pranašas savo tautai pasiūlė Avestą (šventų zoroastrizmo tekstų rinkinys), joje buvo surašyti šventi Dievo žodžiai.
Praslinkus amžiams Mahometas paskelbė islamą, ir visi senieji persų dievybių vaizdiniai buvo ištrinti, o Ugnis – užgesinta.
Keturiolika šimtmečių Karvė ir Ugnis nebegarbinamos, tačiau šias idėjas išsaugojo persų dvasia.

Ištrauka iš Kadero Abdolah romano „Mečetės namai“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.