VU TSPMI dėstytojai apie Ukrainą, Baltarusiją ir visą posovietinį regioną

VU TSPMI dėstytojai – filosofas prof. habil. dr. Vytautas Radžvilas,  prof. Raimundas Lopata ir dr. Liutauras Gudžinskas – su laikraščiu „Post Scriptum“ kalbasi apie tai, kodėl Ukrainai ir Baltarusijai per pirmus du nepriklausomybės dešimtmečius nepavyko sukurti sėkmingų demokratinių valstybių. Šis klausimas redakcijai pasirodė įdomus Maidano įvykių ir Ukrainos karo kontekstuose, privertusiuose darkart susimąstyti apie skirtingus posovietinės transformacijos kelius Baltijos šalyse ir kitose buvusiose Sovietų Sąjungos respublikose.

Jūsų dėmesiui – trys pokalbiai apie posovietinio regiono specifiką.

Prof. Vytautas Radžvilas: „Demokratijai reikia žmogiško mastelio“

Prof. Raimundas Lopata: „Rusija geopolitiškai pasistūmėjo į priekį“

Dr. Liutauras Gudžinskas: „Sultoniniai režimai sukuria deformuotas valstybės struktūras, kurias vėliau pakeisti yra sudėtinga“

*

Vytautas Radžvilas: „Demokratijai reikia žmogiško mastelio“

Skaitytojams pateikiame visą pokalbį.

Profesorius pokalbį pradėjo demokratinės santvarkos Baltijos šalyse įvertinimu, atsispirdamas nuo platesnio demokratijos padėties šiandienos pasaulyje aptarimo: „Šaltojo karo pasaulyje įsibėgėjus vadinamajai trečiajai demokratizacijos bangai, beveik ir neliko nedemokratinių valstybių. Šitas faktas, jeigu jį apmąstome iš esmės, gali reikšti tik vieną: dėl daugybės priežasčių pasaulyje kone tobulai išmokta imituoti demokratiją, arba yra išugdytas menas kurti jos simuliakrus. Matyt, galima teigti, kad pats demokratijos realumo lygis yra pagrindinė šių dienų problema. Vadinamasis politikos mokslų specialistas, kuris tyrinėja demokratiją, visada turi suprasti, kad jam nuolatos gresia pavojus nagrinėti arba analizuoti ne tikrovę, bet jos etiketes.“

„Kalbant apie mūsų regioną, tikroji problema yra ta, kad visai tikėtina yra prielaida, jog iš tiesų skirtumai tarp Rytų Europos šalių yra vis dėlto ne kokybiniai, o kiekybiniai. Realiai tai reikštų, kad Baltijos šalyse dėl įvairių tradicijų ir kitų palankių aplinkybių buvo sugebėta gana meistriškai sukurti vadinamosios procedūrinės demokratijos mechanizmą. Labiau į rytus šio mechanizmo nepavyko sukurti, ir todėl mes galime labai ramia širdimi pasakyti, kad štai mes esame sėkmingos demokratijos regionas, tuo tarpu ten, vis dėlto, ir valstybės, ir demokratijos taip ir nesusiklostė. Todėl norint susigaudyti visame šitame chaose, be abejo, reikia nagrinėti labai realų politinio valdymo turinį – reikia aiškintis, kiek vis dėlto šalių piliečiai turi galimybių iš tikrųjų dalyvauti valdyme. Tada paaiškėtų, kad mes, Baltijos valstybės, esame tarpinėje padėtyje tarp vadinamųjų pokomunistinių šalių. Esame geresnėje padėtyje palyginti su Rusija, Baltarusija arba Ukraina, bet visiškai akivaizdu, kad prastesnėje padėtyje nei Lenkija, Čekija ar Vengrija. Ir šituos skirtumus lemia labai gilios istorinės priežastys.“

tautinė valstybė ir demoso kūrimas

„Jeigu jau kalbame apie skirtumus tarp mūsų ir Baltarusijos ar Ukrainos, tai aišku, kad lemtingas veiksnys, kuris leido mums atsidurti kitoje padėtyje, yra tai, kad mes vis dėl to sugebėjome 1918 m. sukurti tikrai modernią vakarietišką tautinę valstybę.“

Anot V. Radžvilo, ryšys tarp demokratijos ir tautinės valstybės yra fundamentalus, nes demokratijos gyvavimui yra reikalingas nepaprastai didelis pasitikėjimo potencialas. „Kas slypi už žodžio pasitikėjimas? Demokratijai reikia žmogiško mastelio. Žmogiškas mastelis reiškia, kad tavo vaizduotėje turi būti bent potencialiai aprėpiama visuomenė, kurios narius tu galėtum laikyti į save visais atžvilgiais panašiais ir atitinkamai juos traktuoti kaip savus. Juk vienas dalykas yra bendražmogiškas supratingumas ir atjauta, bet pamėginkite įsivaizduoti, pavyzdžiui, Sovietinę imperiją: kiek tu galėjai laikyti savais kokius nors Vidurinės Azijos gyventojus, arba jakutus, jeigu tu jų gyvenime nebuvai matęs akyse? Tam, ką vadiname politiniu gyvenimu, reikalingas daug tvirtesnis, svarbiausia, kasdienis ryšys. Ir jeigu šito ryšio nėra, jeigu tu gyveni iš esmės neaprėpiamose platybės, jokios priemonės, kaip sovietų laikais per televiziją visai imperijai transliuota laida „Laikas“, lygiai kaip ir palyginti vieningas ūkis, negali sucementuoti visuomenės. Kitaip tariant, neįmanoma sukurti demoso, kuris būtų demokratijos pagrindas. Su ta pačia problema šiandien susiduria ir Europos Sąjunga.“

Profesoriaus teigimu, Rusijos imperijoje, kitaip nei moderniose tautinėse valstybėse, nebuvo nei politinių, nei kultūrinių, nei ekonominių ar socialinių sąlygų skleistis demokratijos potencialui. „Nors politikoje ir nėra tokių dėsnių kaip fizikoje, vis dėlto egzistuoja principai, kuriuos socialinių mokslų filosofija kartais vadina reguliarumais. Vienas iš tokių dėsningumų, arba reguliarumų, yra tas, kad demokratija imperiniuose dariniuose yra labai problemiškas dalykas. Skiriamasis Rusijos imperijos bruožas yra tas, kad toji imperija niekada nebuvo moderni tautinė valstybė. Vadinasi, savo esme ji visada buvo anttautinis ir antvalstybinis darinys, jeigu sąvoką „valstybė“ suprantame griežtąja prasme, kokia jai buvo suteikta nuo Machiavellio laikų.“

„Todėl kai Rusijoje įvyko vadinamoji bolševikinė revoliucija, šitas darinys paprasčiausiai transformavosi į neoimperinį darinį – Sovietų Sąjungą, kurioje prielaidų atsirasti demokratijai taip pat nebuvo. Ukraina ir Baltarusija, gyvavusios carinės imperijos sudėtyje, faktiškai perėjo į naujojo tipo imperinį darinį, ir todėl, kai prasidėjo vadinamieji pertvarkos įvykiai, jėgos, šiose šalyse galėjusios paremti demokratines permainas, buvo labai silpnos. O jos kitokios ir negalėjo būti, nes dar kartą pabrėžiu – apie demokratiją neįmanoma mąstyti, jeigu tavo sąmonėje nėra tautinės valstybės vizijos.“ – kalbėjo profesorius.

vakarietiška politinio mąstymo tradicija

„Demokratija pasaulyje egzistavo tik du kartus ir tik vienoje pasaulio dalyje. Turiu omeny Europą, kurioje demokratija egzistavo senovės graikų laikais, ir vadinamąją modernią Europos nacionalinę valstybę. Be abejo, yra ir kitų šalių, kurios vadinasi demokratijomis, bet reikia turėti omenyje, kad visur, netgi ir Amerikoje, toji demokratija iš esmės yra importuotas dalykas. Taigi šia giliausia prasme demokratija yra grynai graikiškos arba vakarietiškos kultūros kūrinys.“

Lietuvoje, nepaisant 1926 m. perversmo, demokratijos potencialas išliko visada, nes ši valdymo forma buvo įsišaknijusi vakarietiškos kultūros ir vakarietiško politinio mąstymo tradicijoje, artimoje Lietuvai. „Šita mąstymo tradicija, kitaip negu toje pačioje Rusijoje, Baltarusijoje ar Ukrainoje, niekada nebuvo svetimkūnis, nes Lietuvoje ji yra natūraliai ir organiškai išaugusi iš katalikiškos tradicijos. Be jokios abejonės, minėtose šalyse buvo daugybė žmonių, kurie galėjo puikiausiai skaityti Vakarų progresyvistų arba Apšvietos tradicijai priklausančių politinių teoretikų raštus, arba netgi būti gerai susipažinę su tais pačiais katalikų politiniais autoriais. Vis tik idėja negali prigyti, jeigu tam nėra dirvos. Tokio tipo idėjos yra tiesiog pasmerktos gyvuoti siauruose intelektualų būreliuose.“

Kalbėdamas apie tarpukario Lietuvą, profesorius pabrėžė: „1926 m. perversmas parodė labai akivaizdų dalyką – kad demokratiją yra be galo sunku išlaikyti. Viena didžiausių mūsų bėdų yra nuo sovietmečio užsilikęs požiūris, kuris yra nepaprastai gajus istorikų ir net politologų sluoksniuose, kad 1926 m. perversmas buvo vos ne kažkokia tragedija, kad neva buvo nutraukta natūrali demokratinė Lietuvos Respublikos raida. Iš tikrųjų tai yra absoliuti nesąmonė, nes smerkdami 1926 m. perversmą, mes net nesugebame susivokti, kad demokratijos Lietuvoje nepajėgėme išlaikyti mes patys, XXI amžiaus pradžios žmonės. Demokratijai reikia, kaip jau sakiau, tradicijos ir labai specifinių sąlygų, ir todėl tie keturiolika nedemokratiško režimo metų vis dėlto reiškė, kad demokratijai buvo brandinamos sąlygos. Nepamirškime, kad politinės partijos, nors praktiškai neveikė beveik visą režimo gyvavimo laikotarpį, nebuvo uždraustos; kad egzistavo įvairiapusė ir turtinga politinė mintis. Didžiausia likimo ironija yra ta, kad Lietuva iš tiesų buvo pasirengusi rimtoms demokratinėms permainoms lyg tyčia nepriklausomybės praradimo išvakarėse.“

Profesoriaus teigimu, tai, kad Čekoslovakija tarpukariu vienintelė tarp Vidurio Europos valstybių išliko demokratiška, nebuvo atsitiktinumas: tam tikra prasme šalis buvo nepaprastai civilizuotos liberalios Austrijos-Vengrijos imperijos centras, ir galinga kultūros tradicija, išsivysčiusi visuomenė bei industrija lėmė parankios terpės demokratijai susiformavimą.

„Grįžtant prie baltarusių ir ukrainiečių, be jokios abejonės, jų tragedija yra ta, kad jie savo valstybių taip ir nesugebėjo sukurti. Vis tik absoliučiai logiška, kad ukrainiečių likimas susiklostė kiek palankiau: tiek Ukrainos valstybę, tiek jos demokratiją „traukia“ Vakarų Ukraina. Nors ukrainiečiai neturėjo valstybės tarpukariu, nepamirškime, kad dalis Vakarų Ukrainos priklausė tai pačiai Habsburgų monarchijai. Galų gale ir tarpukariu Vakarų Ukrainos teritorijos priklausė tai Lenkijai, tai Vengrijai, ir ten, nors ukrainiečių gyvenimas nebuvo saldus, vis dėlto jo net iš tolo negalima lyginti su tuo, ką turėjo Rytų Ukraina arba Rytų Baltarusija. Baltarusijai vis tik be galo trukdė tai, kad didžioji dalis Baltarusijos priklausė kitai religinei ir civilizacinei erdvei, ir todėl šitas imperinis Rusijos tapatumas, kuris pirmiausia buvo ortodoksiškas arba stačiatikiškas tapatumas, labai natūraliai, be ypatingos prievartos slopino Baltarusijos tautinės ir valstybinės sąmonės pradus.“ – teigė V. Radžvilas.

„Be to, nereikia pamiršti, kad nė vienoje stačiatikiškoje šalyje demokratija niekur natūraliai neišsivystė. Visur ji  importuotas dalykas. O kodėl? Todėl, kad modernioji demokratija vis tik galėjo atsirasti, dar kartą pabrėžiu, katalikiškoje civilizacijoje, nes katalikybė nuo ortodoksijos vis dėlto skiriasi daug labiau, nei kartais mums atrodo iš pirmo žvilgsnio. Katalikybėje buvo išplėtota grynai asmenybinė žmogaus samprata, kuri labai aiškiai suvokia ir pabrėžia nepakartojamą asmens individualumą, savitumą ir vertę. Ir kartu šita samprata sukūrė prielaidas pačiai asmenų lygybės idėjai, be kurios demokratijos idėja neįsivaizduojama.“ Tuo tarpu stačiatikiškoji krikščionybė, anot profesoriaus, yra kur kas labiau kosmologizuota. „Kitaip tariant, asmuo čia yra daug labiau tirpdomas savotiškoje visuotinėje pasaulio tvarkoje, ir kur kas menkiau yra pabrėžiamas asmens unikalumas, nepakartojamumas ir individualumas. Aš jau nekalbu apie kitas priežastis, kurios yra netgi tam tikra prasme dar gilesnės ir susijusios su skirtingu Švenčiausios Trejybės dogmos traktavimu.“

Pasak profesoriaus, gyvenimas Rusijos imperijoje, baudžiavos patirtis ir sovietinė priespauda Lietuvoje trukdė skleistis vakarietiškos tradicijos potencialui, ir tuo galima aiškinti dabartinę šalies demokratijos padėtį. „Sovietų Sąjungoje piliečių lygybė buvo formalus dalykas. Iš tikrųjų egzistavo hierarchinis principas, kuris reiškė, jog yra aukščiausia valdžia, prieš kurią dreba visi (tarkime, Maskvos kompartijos politinis biuras), ir kuris daro, ką nori. Jis nežino tokio dalyko kaip dialogas su kuo nors politiniais klausimais. Žemiau yra tos pačios Lietuvos kompartijos centro komitetas. Šio komiteto pareigūnas drebančiomis kojomis nuvažiuoja į Maskvą ir virpa centro komitete prieš kito aukšto pareigūno kabinetą, bet Lietuvoje partijos centro komiteto sekretorius atsigriebia prieš rajono kompartijos pirmąjį sekretorių. Rajono kompartijos pirmas sekretorius atsigriebia prieš dar žemesnį. Šiuo atveju neveikia principas, kurį tobulai suformulavo Aristotelis: gero piliečio esmė – sugebėti pakaitomis valdyti ir būti valdomam.“

„Todėl Lietuvoje, net ir žaidžiant demokratinį žaidimą, išrinktas politikas nepajėgia natūraliai pereiti į žmogiškąjį santykį, pakeitęs savo pozicijos iš valdomojo į valdantįjį. Jeigu jis buvo žeminamas, vadinasi, jis dabar turi žeminti kitą. Todėl čia, kone pasąmonės lygmeny, ir tai yra tikrai refleksas, yra tai, ką Hegelis pavadintų pono ir vergo dialektika. Vergas ir tarnas. O norint išlaikyti demokratiją, reikia, neatsitiktinai kalbu apie religinę ir kultūrinę tradiciją, pagarbos žmogui kaip lygiam asmeniui, net jeigu tu, pavyzdžiui, matai, kad empiriškai pagal daugelį parametrų jis tau nelygus. Galima sakyti, kad demokratija gali išlikti tik ant nenatūralių pagrindų, nes pati krikščioniškoji idėja, kad visi žmonės lygūs, tam tikra prasme yra beprotiška. Bet ant jos statomas visas krikščioniškas politinio mąstymo rūbas. Įsivaizduokite, ką reiškia pasakyti, kad visi žmonės lygūs, empiriškai regint neįsivaizduojamai didelius skirtumus. Tai yra ypatingos rūšies metafizinė hipotezė. Šita neįtikinama hipotezė buvo nuleista į šitą pasaulį ir jame pradėjo veikti. O veikti pradėjo ne tai, kad čia įsigalėjo visuotinė meilė ir lygybė, bet tai, kad atsirado tam tikras naujas standartas. Ir nori ar nenori, net išpuikusį, įžūlų žmogų šitas standartas disciplinavo. Jis tapo nerašyta norma, ir nuo jos nukrypti tapo politiškai problemiška. Tai štai, mes, jeigu žiūrime į savo situaciją, iš tikrųjų esame „tarp“. Mums nėra ta vakarietiška tradicija svetima, bet istorinės aplinkybės neleido šio potencialo išskleisti. Kaimynai rytuose yra šiuo požiūriu likimo ir istorijos dar labiau nuskriausti.“

Ukrainos oligarchai

Taigi specifinės istorinės ir kultūrinės priežastys lėmė išsiskiriančias politinio vystymosi trajektorijas Baltarusijoje ir Ukrainoje, kuriose susiformavo skirtingos tautos ir valstybės sampratos. „Mano giliu įsitikinimu, šie skirtumai Ukrainoje padarė vieną svarbų dalyką: Ukraina, nors ir netapo demokratine valstybe, vis tik, kitaip nei Baltarusija, sugebėjo išsilaikyti net dvidešimt nepaprastai svarbių metų turėdama palyginti liberalų režimą, kurį netgi buvo galima pasauliui pateikti kaip sąlygiškai demokratišką. Reikalo esmė yra ta, kad Ukrainos sąlygiško laisvumo sąlyga paradoksaliai buvo visų smerkiami oligarchų klanai. Kitaip tariant, Ukraina buvo valstybė, kurios sąlyginė politinė laisvė buvo realizuota kone pagal Montesquieu principą: vis dėlto joks oligarchinis klanas iki galo negalėjo įgyti lemiamos persvaros prieš kitus. Ukrainos kultūriniai skirtumai, kurie, jeigu žvelgi paviršutiniškai, buvo sprogdinantis Ukrainą veiksnys, paradoksaliu būdu, mano nuomone, tapo Ukrainos jėgos šaltiniu. Nepamirškime, kad Ukrainoje vyko rinkimai ir reali konkurencija dėl valdžios – oligarchiniai klanai turėjo apeliuoti į minimus skirtumus, į gilesnį  kultūrinį, religinį, netgi istorinės atminties pagrindą. Ir dėl tos priežasties, nepaisant visų sunkumų, Ukraina, vis tik būdama nepaprastai sunkioje padėtyje, per dvidešimt metų sugebėjo išsiugdyti piliečių kartą. Ukrainai, nepaisant visko, pavyko didžiuliu mastu atgaivinti tautinę sąmonę, kuri Rytuose po 1654 m. buvo beveik visiškai nuslopinta, ir todėl šitokios sąlygiškos laisvės sąlygomis Ukraina galiausiai priėjo prie to, ką turi šiandien.“ – teigė V. Radžvilas.

posovietinių demokratijų perspektyvos

Kalbėdamas apie Baltarusijos ir Ukrainos demokratijos ir valstybingumo perspektyvas, profesorius optimistiškiau vertino pastarosios padėtį: „Visi požymiai rodo, kad bent jau įžvalgesni Ukrainos oligarchai, politinio elito atstovai pagaliau pradeda įsisąmoninti, kad prieš juos yra tauta, su kuria reikės skaitytis. Ukrainiečių perspektyvos yra gana geros, nes paaiškėjo, kuo ukrainiečiai 2014 m. skiriasi nuo tų, kurie „darė“ vadinamąją Oranžinę revoliuciją. Anie keletą dienų prastovėjo tame pačiame Maidane ir laimėjo tik tiek, kad ant savo galvos užsikrovė nacionaliniams interesams visiškai abejingą naują oligarchų valdymą, o štai dabar Ukraina jau tikrai yra kita. Pas juos yra jėgų tame pačiame Maidane, kur jie gali ramiai pasakyti: „Ponai, mes iš tikrųjų liejome kraują, rizikavome gyvybėmis ne tam, kad Janukovičiaus gaują pakeistų nauja gauja.“

„Kalbant apie Baltarusiją, visiškai akivaizdu, kad visos tos pastangos Baltarusijoje skleisti demokratiją yra juokingos, nes pats Baltarusijos valstybingumas iš tikrųjų buvo iš dangaus nukritusi staigmena, kuriai niekas Baltarusijoje nebuvo pasiruošęs. Šalies elitas sovietiniais laikais nemąstė tautos ir valstybės kategorijomis. Ir absoliučiai logiška, kad tauta, kuri buvo praradusi savo istorinę atmintį ir savimonę, paprasčiausiai neturi vidinio organizacijos principo. Mano supratimu, baltarusiai yra ypatingos rūšies posovietinis etnosas. Ten nematau rimtos demokratinės ir civilizacinės brandos.“

„Tokius etnosus, beje, sovietiniais laikais socialiniai mokslai, kiek jų buvo, vadindavo tautybėmis. Buvo griežtai konceptualiai skiriama „tautybė“ ir „tauta“. Tautomis buvo vadinami etnosai, pajėgiantys sukurti vienokį ar kitokį valstybingumą. Nėra joks atsitiktinumas, kad sovietų akyse tautos, arba nacijos, buvo Baltijos šalys, kurios savu laiku buvo nepriklausomos. Tvirtus nacijos pagrindus taip pat turėjo ta pati Vakarų Ukraina ir Užkaukazės valstybės. Ir vėlgi nėra joks atsitiktinumas, kad Užkaukazės valstybės, su savo tūkstantmetėmis kultūros tradicijomis, panašiai, kaip Lietuva, 1918-tais metais buvo vis dėlto tapusios nepriklausomomis valstybėmis. Tik jų nelaimė buvo ta, kad dėl geopolitinių priežasčių ir kitų nepalankių aplinkybių jas užgniaužė. Vis tik esmė yra ta, kad jeigu jos 1918-ais metais sugebėjo tai padaryti – įkurti savo valstybes, – tai rodo, kad jos jau buvo sukaupusios tam tikrą potencialą. Dar kartą primenu: nors mes 1918-tais metais skelbėm nepriklausomybę kartu su Baltarusija, šioji buvo likviduota be ypatingo vargo. O tuo tarpu tuometinė Rusijos Federacija Užkaukazės valstybes likvidavo brutalia karine jėga. Ir jeigu nebūtų buvę, įsivaizduokime, Persijos veiksnio, dar neaišku, kiek jos būtų atkakliai pasipriešinusios, ir ar nebūtų tos valstybės išlikę. Tuo tarpu kokioje vidurinėje Azijoje ar Kazachstane, be abejonės, tokio valstybingumo iki XX a. pabaigos nebuvo. Ir todėl tuose regionuose, nors jie buvo laikomi vadinamosiomis nacijomis, kad būtų pripažintas tų taip vadinamų broliškų respublikų arba visaverčių imperijos subjektų statusas, šių šalių elitai niekada nemąstė tautos ir valstybės kategorijomis. Štai kodėl pirmieji partijos sekretoriai be jokio vargo sugebėjo tapti prezidentais iki gyvos galvos.“

Pašnekovo teigimu, baltarusiai pirmiausia turėtų nuosekliai ir tvirtai orientuotis į Lietuvą. „Norėdami atsiplėšti nuo „Maskovijos“, kaip jie mėgsta sakyti, jie turi ieškoti inkaro ne dirbtiniuose pramanytuose savo istorijos epizoduose bei įrodinėti, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo baltarusiška valstybė, o paprasčiausiai šlietis prie jėgos, kuri už Maskovijos nugaros stovinčiai stačiatikiškajai civilizacijai prilygtų savo galia. O mes tokioje situacijoje kas esame? Tos galios – katalikiškos civilizacijos – forpostas ir laidininkas. Ir tuomet baltarusiai įgytų tvirtą civilizacinį-kultūrinį pagrindą tiek savo tautinei sąmonei, valstybinei sąmonei ir demokratinei sąmonei nubusti.“ – pokalbį baigė profesorius.

*

---

 

Prof. Raimundas Lopata: „Rusija geopolitiškai pasistūmėjo į priekį“

mentaliteto ir apsisprendimo reikšmė

Profesoriaus teigimu, galima išskirti dvi pagrindines nesėkmingos Ukrainos ir Baltarusijos pokomunistinės patirties priežastis – istoriją ir geopolitiką. Vis tik baltarusių ir ukrainiečių situacija skiriasi: „Svarbus yra vakarinės Ukrainos dalies maskoliškas nusistatymas, antirusiškumas, skyrimasis nuo rusų. Tai yra tai, ko stokoja baltarusiai. Tai yra mentaliteto dalykas. Savimonės skirtumai, mentaliniai skirtumai lemia apsisprendimą, valstybingumo jausmą, gal taip būtų galima pasakyti.“

„Žinoma, yra problemų ir su demokratija – šalys nebeturi demokratinių institucijų veikimo patirties. Ukrainoje jos procedūriškai gal ir egzistavo, bet de facto tai buvo visiškai kitokia politinė sistema, dominavo klientelistiniai santykiai. Iš demokratijos dažnai būdavo pasityčiojama.“ – kalbėjo R. Lopata.

Pašnekovas skeptiškai vertina politologines transformacijos ir demokratizacijos aiškinimo schemas, šabloniškai taikomas posovietinėje erdvėje. „Aš manau, kad didžiausia buvo, ir Maidanas turės tam didelę įtaką, ukrainiečių mąstymo problema. Ji buvo grindžiama paradigma, kurią pavadinčiau „prameskim visus“. Čia iš tos paradigmos ir kilo žaidimai su visais: su Vakarais, su Rusija. Galų gale buvo užsižaista. Maidanas, man atrodo, bus vienas iš  impulsų pakeisti tokį mentalitetą, lemti apsisprendimą apie tai, kas mes, su kuo mes ir kas prieš mus.“

Profesorius pabrėžė ir tarpukario valstybinių projektų svarbą, darkart paminėdamas tam tikrus skirtumus tarp Baltarusijos ir Ukrainos: „Netgi Antrojo pasaulinio karo įvykiai gerokai skiriasi Baltarusijoje. Ukrainiečių kova už valstybingumą buvo visai kitokia nei baltarusių kova. Faktiškai ten nieko nebuvo.“

geopolitiniai skaičiavimai

R. Lopatos teigimu, geopolitiniai didžiųjų galių sprendimai suvaidins ypač svarbų vaidmenį sprendžiantis visų pirma Ukrainos likimui. „Nežinau, ar tai tiktų, bet tokioje situacijoje aš visada prisimenu Čerčilio bendradarbiavimą ir kartu dvikovą su Stalinu dėl Rytų Europos. Apskritai, Čerčilis į politiką žiūrėjo labiau ne kaip politikas, o kaip istorikas. Arba tiksliau, politiką jis vertino istoriškumu, o ne besikeičiančiomis politinėmis konjunktūromis. Ir jis bene pirmasis suprato, kas yra Stalinas – kad Stalinas yra nacionalistas, kas rusai turi savo nacionalinius interesus, kurios reikia suvokti, kuriems galbūt reikia leisti reikštis, bet tiktai griežtai nustatytuose rėmuose. Na ir po to gimė garsusis „Procentų“ susitarimas – 70 procentų, 30 procentų… Dėl tokio sutarimo nebuvimo, man atrodo, atsitiko tai, kas dabar atsitiko. Ar jis padėtų tokioje situacijoje, aišku, klausimas, bet, man atrodo, vienas iš ciniškos politikos, arba stabilizuojančios politikos būdų nuraminti rusus galėtų būti toks. Deja, nesugebėjus to padaryti, rusai žengė žingsnį į priekį pirmi. Klausimas, aišku, kiek patiems rusams kainuos toks žingsnis. Bet geopolitiškai jie pasistūmėjo į priekį.“

ilgas kelias demokratijos link

„Kai mes kalbame apie liberalią demokratiją ir jos kūrimą, mes turime omeny ilgą laiko tarpą. Čia tiktų senas anekdotas apie prancūzų žurnalistus, besilankančius Kinijoje. Žurnalistai kalbasi su aukščiausiais Kinijos komunistų partijos bosais ir klausia: „Kaip jūs vertinate Didžiąją prancūzų revoliuciją?“ O tie pagalvojo ir atsakymas buvo toks: „Na žinot, tiek mažai laiko praėjo, sunku vertinti.“

„Tai štai, jeigu žiūrime į vadinamąsias liberalias demokratijas, tai matome, kiek metų turėjo praeti, kiek istorijos reikėjo pergyventi, kad toji liberalioji demokratija pasirodytų. Šiuo atveju galime tiksliausia pasakyti, kad tokių šalių kaip Ukrainos ar Baltarusijos demokratizacija bus ilgas procesas. Klausimas, ar jam bus leista pajudėti į priekį. Panašu, kad visiems suprantama, jog kažkas to nori, kažkas to nenori, bet problema yra tame, kad išoriniai veiksniai nesugeba susitarti dėl to, kas čia vyksta toje, pavyzdžiui, Ukrainoje. Ir čia bus problemų.“ – pokalbį baigė profesorius.

*

---

 

Dr. Liutauras Gudžinskas: „Sultoniniai režimai sukuria deformuotas valstybės struktūras, kurias vėliau pakeisti yra sudėtinga“

Liutauras Gudžinskas Baltijos valstybių pokomunistinę transformaciją vadina tam tikra sėkmės istorija, ir tą, pasak dėstytojo, reikėtų turėti omenyje nagrinėjant kaimynių patirtis: „Kalbant apie pokomunistinę transformaciją, tai visos buvusios sovietų šalys susidūrė su didžiuliais iššūkiais. Baltijos šalims jie teko ne ką mažesni: demokratizuotis, liberalizuoti ekonomiką, pastatyti savo valstybę, integruotis į tarptautinę erdvę. Reformos turėjo apimti daugelį sričių. Žvelgiant pasauliniu mastu, tai yra super sudėtingi uždaviniai, jie gali toli gražu ne visada pavykti. Tai, kad mums pavyko, galbūt reikėtų laikyti tam tikra išimtimi, o ne sakyti, jog štai baltarusiams ar ukrainiečiams kažkodėl nepavyko – mes esam galbūt labiau anomalija kaip tokia.“

Dėstytojas išskyrė keletą transformacijai svarbių veiksnių: struktūrinius, t.y. tokius, kurių nėra galimybės pakeisti, pavyzdžiui, kultūra ir geopolitinė padėtis; institucinius, istorinės, valstybingumo patirties; galiausiai – institucinės sąrangos.

„mes norėjome nukeliauti atgal“

Pašnekovas pradėjo nuo svarbiausio – valstybingumo patirties – veiksnio. „Pagrindiniu dalyku šioje diskusijoje aš laikyčiau tautinės valstybės stiprumą – ir čia turbūt reikėtų žvelgti į istoriją, į skirtingą tarpukario patirtį, kuomet būtent šiame regione kūrėsi modernios tautinės valstybės. Mes turėjom tą valstybingumo patirtį, nors ir neilgą. Toje patirtyje buvo daug prieštaringumų, bet, žlugus Sovietų Sąjungai, mes turėjome, pavadinkime, tam tikrą idėją, kur mes norėtume nukeliauti – tam tikra prasme mes norėjome nukeliauti atgal, t.y. rekonstruoti buvusią valstybę, kurios mes netekome 1940-ais metais. Baltarusiai ir ukrainiečiai tokios galimybės, tokio vaizdinio neturėjo. Kai kurios kitose šalyse, pavyzdžiui, Gruzijoje ar Armėnijoje, kurios irgi atrodytų turinčios savo tautinę savimonę šalys, modernaus valstybingumo patirties trūkumas irgi lėmė tai, kad jų orientyras toli gražu nebuvo toks aiškus.“

„Kai kurių tranzitologų aiškinimu, į pokomunistinę transformaciją galima žiūrėti kaip į žygiavimą per kalnus: tai yra sudėtingas žygiavimas, ir skirtingoms šalims tenka skirtingai landšaftai – vienur statesni kalnai, kitur ne tokie statūs, vienur yra aiškus orientyras, kitur jo nėra. Mes turėjome tą aiškesnį orientyrą, valia ir tam tikras sutarimas tarp elito ir visuomenės buvo, tuo tarpu Ukrainoje ir Baltarusijoje – ne.“ – kalbėjo L. Gudžinskas.

kelio pradžia ir politiniai lyderiai

Pasak dėstytojo, stiprios valstybės ir stiprios demokratijos kūrimosi procese taip pat svarbu yra tai, kokie politiniai sprendimai buvo priimti ir kokie politiniai lyderiai veikė transformacijos pradžioje, nulėmusioje tolesnį šalių vystymąsi. „Mūsų politinė klasė galbūt nebuvo taip vakarietiškai orientuota kaip Estijoje, kur iš tikrųjų reformos buvo geriau įgyvendintos: pavadinkime, padaryta liustracija ir tie, kas valdė sovietinio režimo metu, buvo nušalinti, ir biurokratinis aparatas buvo išvalytas. Lietuvoje mes turėjome ilgą LDDP valdymo laikotarpį, Lietuvoje ekskomunistai yra bene patys sėkmingiausi ES kontekste – matyt, gal dar bulgarai ir slovėnai galėtų lygintis. Tai partija, kuri, aišku, gal ir nemažai ką gero padariusi, bet jos buvimo metu nebuvo padarytos tokios valdymo reformos, kokios buvo atliktos Estijoje. Baltarusijoje viskas pasisuko taip, kad prezidentu tapo Aleksandras Lukašenka ir įtvirtino griežtą autoritarizmą, arba sultonizmą. Ukrainoje pirmasis prezidentas Leonidas Kravčiukas buvo švelnesnio tipo politikas, vienas jo devizų buvo tas, kad „politikoje reikia elgtis taip, kad niekada nereikėtų skėčio“ – tu išeini, lyja, o tau reikia išlaviruoti tarp tų lašų, kurie krenta žemėn. Toks politinio veikimo modelis lėmė kiek kitokį Ukrainos likimą.“

Vakarų krikščionybės reikšmė

Pašnekovas taip pat pripažino, kad galima kalbėti apie sąsajas tarp katalikybės kaip kultūrinio veiksnio ir demokratijos kokybės pokomunistinėse šalyse. „Vakarų krikščionybė yra tarsi labiau atliepianti tą tautinės valstybės ir liberalios demokratijos idėją kaip tokią dėl to, kad yra, galbūt, palankesnė individualumui ir labiau nepriklausomam žmogaus santykiui prieš valstybę, prieš valdžią, prieš galią. Įdomu pasižiūrėti, kaip vystosi Rumunija, Bulgarija – jos tarsi yra Europos Sąjungoje, yra nuėjusios tuo keliu, bet iki šiol tas vystymasis buvo dar labiau problemiškas negu mūsų. Problemų kelia korupcija, mafijinės struktūros. Jei kalbėtumėme apie užgrobtos valstybės reiškinį, tai jis ten yra kur kas labiau pasireiškęs, ir čia kultūrinis veiksnys taip pat yra svarbus.“

institucinė sąranga

L. Gudžinskas, kalbėdamas apie pokomunsitinę transformaciją, aptarė ir institucinės sąrangos reikšmę, ypač prezidentinės sistemos sąlygojamą „nulinės sumos“ žaidimą: „Jeigu mes būtumėme įtvirtinę prezidentinę demokratiją, greičiausiai mūsų situacija būtų ne tokia gera, kokia susiklostė. Mūsų kelias būtų buvęs dar labiau duobėtas dėl to, kad prezidentinė sąranga kelia daugiau pavojų demokratijos išlikimui nei parlamentinė. Ji sukuria tam tikras papildomas paskatas politikams negerbti vieni kitų ir naudoti įvairesnes galios didinimo priemones, kurių jie sau neturėtų leisti demokratinėje sistemoje.“

ateities galimybės

Pokalbio pabaigoje dėstytojas pasidalino savo mintimis ir prognozėmis apie galimą tolimesnę įvykių eigą Ukrainoje ir Baltarusijoje. „Reikia turėti minty, kad tie dvidešimt ketveri metai, kurie prabėgo nuo Šaltojo karo pabaigos, nepraėjo be pasekmių. Janukovičiaus režimas gerokai susilpnino, išbalansavo valstybę, ką mes ir matome dabar – kaip lengva papirkinėti miliciją, saugumo struktūras ir pan. Biurokratinis aparatas kaip toks Ukrainoje neveikia. Kodėl, pavyzdžiui, po Arabų pavasario toli gražu nei Tunise, nei Libijoje, nei Egipte nevyksta normalūs procesai? Tokie sultoniniai režimai, kurie yra tarsi pusiau demokratiniai, pusiau autoritariniai, patys sukuria deformuotas valstybės struktūras, kurias savaime pakeisti yra sudėtinga. Reikia suvokti, jog, kai atsikūrėme, mes iš karto galėjome pradėti vykdyti reformas, ir jau turėjome minėtą istorinį vaizdinį. Ukraina to istorinio vaizdinio neturi, o dar gyveno dvidešimt keturis metus laukinio kapitalizmo, oligarchinio kapitalizmo sąlygomis – joje solidarumo yra kur kas mažiau, negu jo buvo devyniasdešimtais metais, nepasitikėjimo tarp žmonių yra labai daug ir bijau, kad ukrainiečiams gali nepavykti.

Tuo tarpu pats Lukašenkos režimas yra tarsi kietas, bet tuo pačiu trapus. Jis gali subyrėti, bet, matyt, daug kas priklausys nuo Rusijos situacijos. Jeigu, tarkime, vieną dieną Baltarusijoje įvyks pokyčiai, – o jie gali tokie įvykti,- ten, sakyčiau, dar situacija nėra tiek išbalansuota, joje bus šiek tiek panašesnė padėtis į mūsų devyniasdešimtuosius metus, nei į šiandienos Ukrainos. Bet, žinoma, detaliau prognozuoti yra labai sunku“, – pokalbį baigė L. Gudžinskas.