Asmenybės kultas: kruvina diena džiunglėse

„I prayed to Buddha, to Allah, and Jim.
I turned to Jesus and stayed there with him
I fell in deep but I learned how to swim
Now there’s no one who’s cleaner than me or than him“

The Brian Jonestown Massacre – „Ballad of Jim Jones“

Besileidžianti 1978 metų lapkričio 18 dienos saulė Gajanos džiunglėse Pietų Amerikoje apšvietė 912 amerikiečių kūnų. Daugelis jų kalio cianido išgėrė savanoriškai, o į besipriešinančius buvo atsuktas šautuvo vamzdis. Ši diena pagal žuvusių civilių skaičių – viena tragiškiausių JAV istorijoje, nusileidžianti tik rugsėjo 11-osios išpuoliams. O viso to priežastimi tapo vieno žmogaus asmenybė.

Vytas Neviera. „Look Up, Raise Your Head“

Įsivaizduokite, kad 1974 metais, pamatę pastoriaus Jimo Joneso skelbimus, susigundote galimybe persikelti į naują Džounstauno miestą Gajanoje. Rytas. Pabudimas. Kuklus maisto davinys. Lyderio pamokslai. Taip Gajanos džiunglėse įkurtame naujame Džounstauno mieste nuo 1974 metų bėgo beveik tūkstančio nuoširdžių pastoriaus pasekėjų dienos.

Naktis. Grubus pabudinimas. Pamokslas apie lojalios savižudybės prasmę. Plastikinė stiklinė, pilna raudono skysčio. Tai – nuodai, išgerk jų. Keturiasdešimt penkios kankinančios nežinios minutės. Ir galiausiai atsakymas: jūs išlaikėte ištikimybės testą. Šiąnakt niekas nemirs.

rojus, tapęs pragaru

Pastorius J. Jonesas pasekėjus pradėjo burti dar šeštajame XX amž. dešimtmetyje. Sukūręs naują bažnyčią, kurią vėliau pavadino Liaudies šventykla (angl. People’s Temple), jis telkė tikinčiųjų bendruomenes Šiaurės Kalifornijoje, JAV. Visuomet slėpęsis už tamsintų akinių auksiniais rėmais, J. Jonesas sugebėjo suformuoti asmenybės kultą, prie jo traukusį šimtus. Ugninga retorika ir suvaidinti „pagydymai“, per kuriuos neva sergantieji magiškai pasveikdavo, skatino besikuriančios sektos narius jam aukoti viską, ką turi – taip pat ir savo laisvę.

T. Jonesas nusipirko žemės Gajanoje, Pietų Amerikoje, ir ten įkūrė naują miestą, kurį pavadino Džounstaunu. Vis labiau paranojos, priklausomybės nuo narkotikų ir paprasčiausio godumo kankinamas pastorius ten persikėlė kartu su maždaug tūkstančiu savo aršiausių pasekėjų, žadėdamas jiems taikų gyvenimą rojaus kampelyje. Tačiau tai nebuvo joks rojus – padedamas ginkluotų sargybinių, J. Jonesas visą teritoriją pavertė tikra belaisvių stovykla.

JAV ir Gajanos vyriausybės buvo tikinamos, kad Džounstaune žmonės gyvena puikiai, tačiau kankinami amerikiečiai pradėjo siųsti pagalbos signalus. Į juos atsiliepė Kalifornijos kongresmenas Leo J. Ryanas, 1978 metų lapkričio 18 dieną atvykęs į Džounstauną. Kartu su televizijos kameromis aplankęs bendruomenę, kuri vienai dienai buvo apsimestinai sutvarkyta, idant svečiui iš išorės nesukeltų įtarimų, kongresmenas pakvietė norinčius kartu su juo išvykti į Jungtines Valstijas. Bekylantį lėktuvą pasivijo J. Joneso siųsti šauliai, nuo kurių kulkų žuvo penki žmonės, tarp jų ir pats L. Ryanas.

Tuo pačiu metu Džounstaune pastorius pradėjo ilgai planuotą „revoliucinės savižudybės“ operaciją. 912 stovyklos gyventojų, suaugusių ir vaikų, buvo savanoriškai (o tie, kurie nesutiko – per prievartą) pagirdyti kalio cianidu ir valiumu užnuodytu gėrimu. 913-asis – J. Jonesas – vėliau buvo rastas su kulka smilkinyje savo palapinėje.

kelias į džiungles

Psichologai, bandantys išaiškinti J. Joneso elgesio priežastis, paprastai jas sieja su pastoriaus psichika. Pasak visuomenės sveikatos ekspertės Candice Lys, psichines ligas, kurios neabejotinai kankino pastorių, dar labiau paskatino nuolatinis įvairiausių medikamentų ir narkotikų vartojimas. Nuo vaikystės stiprėjusi paranoja, įtikėjimas persekiojimu ir didybės manija pavertė J. Jonesą „tobulu“ kulto lyderiu. Niujorko universiteto psichoterapijos profesorius Marcas Galanteris teigia, kad šių sutrikimų uždaras ratas galų gale baigiasi smurtu. Įsitikinimas, kad yra unikalūs ir svarbesni už kitus, problemų turintiems religiniams lyderiams sukuria poreikį kontroliuoti savo pasekėjus, o tai priveda prie paranojos. Ši paranoja dar labiau skatina įsitikinimą, kad gresia susidorojimas, ir tai galiausiai motyvuoja tokius lyderius kaip J. Jonesas sukonstruoti „apgulties mentalitetą“ savo pasekėjų sąmonėse, taip neva juos apsaugant nuo pavojingų išorės priešų.

Narciziška, didybės manijos kankinama J. Joneso asmenybė vis dėlto nėra vienintelis įspūdingas šios istorijos aspektas. Daug labiau stebina tai, kad tiek daug žmonių sąmoningai į maniako rankas atidavė savo nuosavybę, vaikus ir, galų gale, gyvybes. Tačiau svarbu suvokti, kad tie, kurie prisijungė prie sektos veiklos, neketino savęs žeminti arba kankinti savo vaikų. Priešingai, jie tikėjosi sukurti geresnį pasaulį, nes patikėjo melu.

Liaudies šventykla ilgą laiką veikė kaip labdaringa organizacija, padėjusi nuo rasizmo, skurdo ir nepritekliaus kenčiantiems žemiausiems JAV visuomenės sluoksniams. Tačiau vėliau ji įgijo visus apokaliptinio kulto bruožus – tapo ideologijos, asmenybės palaikoma bendruomene, kurios lyderis pakartotinai įtvirtino fantaziją kilniai mirti kartu. Tokia vizija nusivylusius žmones užburia, nes, pasak psichologo Erneto Beckerio, nors stipri mirties baimė yra būdinga žmogaus būčiai, neprasmingai nugyvento gyvenimo baimė žmogaus mąstymą sukausto dar stipriau. Baimė būti atstumtam, baimė pasakyti kažką netinkamo, vienišumo, bausmės ir skausmo baimė ar, galiausiai, baimė sugrįžti į buvusį nuobodų gyvenimą – visa tai išlaiko kulto dalyvius kartu. J. Jonesas, teigęs, jog yra Jėzaus Kristaus, Budos, Vladimiro Lenino ir Mahatmos Gandžio persikūnijimas, ir, žadėdamas tobulą ir herojišką gyvenimą, sugebėjo taip paveikti savo pasekėjus, kad kai kurie patys perdavė jam savo vaikų tėvystės teises, kurių net ir pakeitę savo įsitikinimus nesugebėjo atgauti.

Tokiame apokaliptiniame kulte žmonės yra nuolatos ruošiami savižudybei, ji kaip normalus kasdienis dalykas yra įpinama į lyderio pamokslus – taip kuriama bendra grupės tapatybė. Ši tapatybė yra stiprinama supriešinant ją su „kitais“ – išorine grupe, prieš kurią reikia kovoti ir nesileisti būti užvaldomiems menamo dominavimo. Savižudybė yra pateikiama kaip stipriausias įmanomas pasipriešinimo ginklas, tuo pačiu perkeliantis kulto narius iš pasaulio negandų į pažadėtąjį rojų.

Šis dramatiškas ir apibrėžiantis mitas sustiprina grupės sanglaudą ir jos autsaiderišką heroizmą. Grupės lyderio jėga pasireiškia per šio mito stiprinimą, kadangi jis yra būtinas grupės ryšių egzistavimui. J. Joneso atveju pabėgimas iš kapitalistinės, bedvasės Amerikos ir užsidarymas Gajanos džiunglėse buvo galutinis kulto grupės įtvirtinimas. Išgyvenę Liaudies šventyklos nariai pasakoja, kad jie J. Jonesą laikė dievu ne metaforiškai, o tiesiogine to žodžio prasme. Taip išryškėja asmenybės kulto kruvina galia: lyderio pasekėjai buvo pasiruošę padaryti bet ką, ko jis prašė, mainais už herojišką gyvenimą ir mirtį, suteiksiančią prasmę jų būčiai.

Šios kruvinos kulto galios pavyzdys pasaulyje yra nei pirmas, nei paskutinis. Charizmatiški lyderiai, žinodami, kaip išnaudoti pamatinius žmogaus troškimus, ir šiais laikais sugeba žavėti tūkstančius. Kad ir kiek kartų nuskambėtų pasakojimai apie kulto pražūtingumą, religinių lyderių pasekėjų gretos nemąžta. O už atsidavimą sekėjams pasiūloma tik nuodų stiklinė. ☒