Istorija yra painus priežastinių ryšių voratinklis. Taip jau susiklostė, kad religinis savęs identifikavimas tapo neatsiejamu tapatybės elementu kraštuose, kuriuose islamas yra pagrindinė religija, o taip pat ir kitur (pavyzdžiui, Britanijoje, kur glaudžiais tarpusavio ryšiais saistomos musulmonų bendruomenės gyvena jau labai ilgai). Nemažai tiriamųjų darbų pastebi, kad musulmoniškas savęs identifikavimas keletą pastarųjų dešimtmečių nuolatos stiprėja ir intensyvėja. To paties turbūt negalėtume pasakyti nei apie formalių ar nuoširdžių katalikų tapatybę, nei apie kitų didžiųjų pasaulio konfesijų atstovų saviidentifikaciją.
Vytas Neviera. „Mosaic Of Life. || Tell A Little Prayer.“
Rodos, tapatybė turėtų būti tasai konservatyvusis stuburas, tos neišraunamos šaknys, primenančios tau, kas esi ir iš kur atėjai. Bet tapatybė taip pat būna ir maištinga kaip paauglys, neapsisprendžiantis, į kurią subkultūrą įkristi. Tapatybė gali prieštarauti pati sau, patirti gilias krizes bei sukrėtimus. Taigi, kaip musulmonas suvokia savo vietą savoje religijoje ir pasaulyje, kuriame su islamu save glaudžiai ir lygiai taip pat aistringai tapatina tiek viduramžius primenantys „Islamo valstybės“ kovotojai, tiek taikūs liberalių mečečių lankytojai Kanadoje?
Siekiant suvokti besikeičiantį ir prieštaringą šių laikų musulmono paveikslą, verta aptarti keletą dalykų. Pirma – kaip musulmonišką tapatybę veikia islamo fundamentalistai, radikalai, teroristai? Barackas Obama šių metų vasario 19 d. didžiai pamalonino musulmonų bendruomenę Vašingtone kalbėdamas apie tai, kad už brutalius teroristinius išpuolius jokia religija nėra atsakinga, kad tai – sprendimus priimančių žmonių atsakomybė. Antra – kaip musulmono paveikslą formuoja intensyvūs bruzdėjimai, organizuoti judėjimai ir nesutarimai pačios religijos viduje, kurie akcentuoja visai kitokią musulmono vietą religijoje, ir kurie galbūt kada nors išaugs taip, kad bus galima pradėti kalbėti apie islamo reformaciją? Trečia (ir gal kiek netikėta) – koks vaidmuo dėliojant ir perdėliojant šią mozaiką tenka Vakarų musulmonams? Kai kurie mąstytojai, pavyzdžiui, egiptiečių kilmės rašytojas Tariqas Ramadanas, teigia, kad šis vaidmuo gali būti netgi lemiamas.
Tačiau visų pirma prasminga būtų žvilgtelėti, kokį musulmoną ir kokią asmenybę islamas siekė formuoti pačiomis pirmosiomis savo gyvavimo dienomis.
laukinis individualizmas iki islamo
Norint suprasti, kas yra musulmonai ir kodėl jie yra būtent tokie, kokie yra, vietoje nuoseklaus šventraščių skaitymo daug įdomiau atsigręžti į istorinius priežastingumus bei kultūrinį kontekstą, kuriame pranašas Muchamedas ėmė skelbti jam apreikštos tikybos tiesas. Marokiečių rašytoja ir tyrėja Fatema Mernissi būsimąjį islamo sklaidos epicentrą – Arabijos pusiasalį – iki islamo atsiradimo apibūdina kaip „racionalistinį, pragaištingai pragmatišką ir nuožmiai individualistinį“ kraštą . Šiai kultūrinei būklei apibūdinti vartojamas terminas jahiliyya savo giliąja prasme žymi ne istorinį periodą, o tamsos, abejingumo, nežinojimo būseną, kurią vėliau išsklaidė monoteistinės religijos atsiradimas. Čia politeistinės tradicijos nepozicionavo dievų autoriteto kaip kažko nekvestionuojamo, dievus buvo galima netgi įžeidinėti: pavyzdžiui, jeigu tais metais nebūdavo derliaus, užmėtyti kokį medinį stabuką akmenimis arba jį nuversti atrodė visiškai normalu. Jahiliyya žymi siautėjantį individualizmą, žmogaus kaip asmenybės kultą, kuris kartais netgi leidžia save iškelti virš dievų, o pastaruosius – teisti ir kritikuoti. Islamas arabų kraštuose tapo priešprieša pagoniškam jahiliyya individualizmui.
Vis tik, F. Mernissi nuomone, arogantiška jahiliyya dvasia dar ir šiandien niekur nėra dingusi. Pavyzdžiui, apie tai liudija islamistų ir stiprios rankos šalininkų konfliktas, tebesitęsiantis „Arabų pavasarį“ išgyvenusiose šalyse. Tokia priešprieša ypač akivaizdi Egipte, kuriame susiduria generolo Al-Sisi šalininkų ir „Musulmonų brolijos“ valstybės vizijos. Šia prasme islamas tebėra „ilgas šauksmas prieš arogantišką individualybę“, kuris prasidėjo Muchamedo pastangomis įtikinti išdidžius arabų aristokratus nusižeminti, atsiduoti į Dievo rankas ir taip būti išgelbėtiems.
Islamo tikslas – palaužti besąlygišką individualizmą ir sukurti lygybę – vieną iš pagrindinių šios religijos idealų. Tačiau nepaisant to, asmenybės kulto gajumas musulmoniškose visuomenėse liudija, jog nuo pranašo laikų aktualus konfliktas vis dar nėra išspręstas.
teroristai yra tikri musulmonai
Laidą amerikiečių kanale „HBO“ vedantis Billas Maheris yra talentingas komikas ir entuziastingas ateistas. Islamą prilygindamas mafijai jis pastebi, jog „ši religija vis tik turi pernelyg daug bendro su ISIS“ ir čia pat priduria, kad „esant šitiek daug sugedusių obuolių, kažkas negerai yra su pačiu vaisių sodu“. Pakanka kelių komentarų aukštus reitingus mušančiame šou, kad ginantieji žmogaus teises pradėtų garsiai šaukti „islamofobas!“, o nusivylę musulmonai – jog Billas Maheris visiškai nesuvokia jų tikėjimo. Galima skųstis, kad vakariečiai nesupranta musulmonų, tačiau ar patys musulmonai supranta vieni kitus?
Ne paslaptis, kad Korane pateisinimą ir įkvėpimą savo mintims bei veiksmams randa tiek būsimasis mirtininkas („Ir žudykite juos (daugiadievius), kur sutiksit, ir išvykite juos iš tenai, iš kur išvijo jus; juk suvedžiojimas blogiau nei žudymas! Ir nesikaukite su jais ties Uždraustąja mečete tol, kol jie nepradės kautis su jumis. Jeigu jie pradės kautis su jumis, tai žudykite juos: toks atpildas netikintiesiems!“ 2:191), tiek taikus, liberaliomis vertybėmis besivadovaujantis musulmonas („Kas nužudė sielą ne už nužudymą arba ne už gadinimą žemėje, tasai tarsi būtų nužudęs visą žmoniją. O kas sielą išsaugojo, tasai tarsi būtų išsaugojęs visą žmoniją“, 5:32). Iš tiesų šventraštis dažnai tėra įrankis, kurį tokiu pavertė turtingas metaforų bei interpretacijų pasakojimas bei gilias tradicijas turinti arabų kalba. Korane kiekvienas žodis gali būti daugiareikšmis bei pasitelkiamas dėliojant skirtingas alegorijas ir provokuojant įvairias asociacijas.
Tai, jog daugelis radikalų yra linkę selektyviai remtis apreiškimu, iliustruoja ir Al-Baghdadi, „Islamo valstybės“ lyderio, atvejis. Savo kalbose dažnai cituojamą 9 sūros 5 eilutę jis pateikia taip: „O kuomet baigsis draudimų mėnesiai, tai žudykite daugiadievius, kur juos surasite, imkite į nelaisvę, apsupkite, statykite pasalas prieš juos kiekvienoj slaptoj vietoj!“ Tačiau Al-Baghdadi sąmoningai neprideda antrojo eilutės (ištaros) sakinio „O jeigu jie atgailaus ir atlikinės maldą, ir duos zakiatą, tai paleiskite juos: juk Alachas – Atleidžiantis, Gailestingas“, tokiu būdu laužydamas ištaros kaip Dievo ženklo vientisumo tradiciją.
Kone kiekvieną teroro aktą spaudoje nulydi frazė, kuri pastaruoju metu primena panacėją. Tai, jog „teroristai nereprezentuoja tikrų musulmonų“, tvirtina visi – tiek taikiai nusiteikę islamo išpažinėjai, tiek aukšto rango JAV ar Britanijos politikai. Brutalūs teroristiniai veiksmai sukelia normalią atmetimo reakciją musulmonų tarpe: ne, jie – tai ne mes, jie nėra tikri musulmonai, jie neturi nieko bendro su islamu!
Tuo tarpu iraniečių kilmės JAV rašytojas Reza Aslanas savo viešuose pasisakymuose pastebi, kad tokiais teiginiais švaistytis nederėtų. Jo teigimu, radikalai ir teroristai neturėtų būti atskiriami nuo musulmoniškosios tapatybės: „Islamo valstybės“ nariai yra musulmonai, tikri musulmonai, ir taip yra būtent todėl, nes jie patys sakosi esantys musulmonais, identifikuoja save kaip musulmonus ir remiasi tais pačiais šventraščiais. Jie – tartum to paties medžio šakos, augančios ir besistiebiančios skirtingomis kryptimis. Toks tapatybės konfliktas gali būti išspręstas tik paties islamo viduje, išorinėms jėgoms nuosekliai palaikant taikiąją islamo pusę.
kas yra atsakingi už šiandieninį musulmono įvaizdį?
Pokolonijinės patirtys kūrė musulmono kaip Vakarų visuomenių subpiliečio statusą. Toks „pilietis“ niekam nelindo į akis, jis veikė ir funkcionavo savo uždaroje bendruomenėje, nes už jos ribų tebesijautė be galo svetimas. Net ir šiandien daugybė tokių mažumų atstovų, ypač vyresnės kartos, ne vienerius metus gyvendami Vakarų šalyje, nemoka vietinės kalbos, bendrauja išskirtinai tik su savo tautiečiais, nejaučia pareigos dalyvauti rinkimuose, nesijaučia socialiai ir politiškai atsakingi.
Vis tik, kaip teigia T. Ramadanas, Vakarų musulmonai jau seniai turėjo nustoti žiūrėti į save kaip į marginalizuotą, netgi viktimizuotą mažumą ir su džiaugsmu pastebi, kad vis daugiau ir daugiau Vakarų musulmonų, ypač jaunosios kartos, šiandien aktyviai ir ryžtingai dalyvauja socialiniame savo visuomenių gyvenime, tuo pačiu laikydamiesi religinių islamo principų, perimtų iš savo šeimų. T. Ramadanas nubrėžia tokius šiuolaikinės europietiškos ar amerikietiškos musulmoniškos asmenybės kontūrus: tai ištikimas islamo principams žmogus, įsišaknijęs Vakarų visuomenėje, pasikaustęs europietiška ar amerikietiška kultūra. Knygos „Western Muslims and the Future of Islam“ išvadose T. Ramadanas ragina Vakarų šalių musulmonus, ypač tuos, kurie čia užaugo, būti atsakingais už globalų islamo įvaizdį ir jo kūrimą kuo palankesne linkme.
Pagalvokime apie popiežių Pranciškų. Romos katalikų bažnyčios galva vienus tikinčiuosius šokiruoja, o kitus – atvirkščiai, priverčia jį dar labiau įsimylėti: jis plauna kojas kaliniams, skelbia išganymą ateistams ir užtaria homoseksualus. Per šią asmenybę katalikybė, sekuliarizuotų kraštų religija, tam tikra prasme keičia savo įvaizdį. Ši kaita yra aktuali kalbant apie tai, kaip katalikybę mato kitų konfesijų atstovai, taip pat apie tai, koks turėtų būti šiandieninis katalikas, t. y. jame pabrėžiamos Šv. Pranciškaus Asyžiečio, neturtėlių globėjo bei užtarėjo, vertybės, raginama taikytis prie liberalėjančio pasaulio, būti tolerantiškiems.
Islamas tokio žmogaus neturi. Kita vertus, svarbų vaidmenį čia suvaidinti gali egalitariniai socioreliginiai judėjimai, akcentuotys visai kitokią musulmono sampratą. Ragindami tikinčiuosius būti lanksčiais ir prisitaikyti prie nūdienai aktualiausios valstybės valdymo formos – atstovaujamosios demokratijos su neribota žodžio laisve – progresyvieji islamistai teigia, kad tokiu būdu yra atsigręžiama ir į ankstyvosios musulmoniškosios bendruomenės (ummah) valdymo principus. Idealus šių „reformatorių“ piešiamo šiuolaikinio musulmono portretas – žmogus lygiai taip pat mylintis tiek demokratines vertybes, tiek savos religijos principus, kuriuos grindžia savo paties protu bei argumentacija; žmogus, kuris jaučia laisvę skaityti Koraną savaip, o ne pagal kažkieno kito suformuluotas taisykles, nes jis žino, kad sveiku protu grįsta argumentacija yra tradicinė musulmoniškosios tapatybės dalis. Toks žmogus aktyviai dalyvauja savo valstybės gyvenime. Ir nesvarbu, ar tai būtų Irakas, ar Olandija. ☒