Kodėl visi turėtume mokytis gestų kalbos

Spinster Cardigan. „Paper scissors stone"

Spinster Cardigan. „Paper scissors stone“

Kodėl rašau apie gestų kalbą?

2015 m. kovo mėnesį Kroatijos sostinėje vyko vienas iš daugelio nuolat vykstančių ES jaunimo projektų. Dalyviai iš šešių šalių kartu praleido savaitę, per kurią aplankė geriausius Zagrebo barus, ir ne vieną valandą prasnaudė neįtikėtinai banaliose paskaitose apie time management, stepping out of your comfort zone ir kitus visiems iki skausmo žinomus gyvenimo gerinimo metodus. Tačiau viena iš projekto dalyvių komandų buvo išskirtinė: ją sudarė trys kurti arba neprigirdintys jauni žmonės iš nedidelio Kroatijos miestelio. Iš pradžių bandę įsilieti į projektą, galiausiai jie tepasirodydavo per pusryčius,  pietus ir vakarėlius. Nekeista – ką jie galėjo veikti paskaitų ir diskusijų, vykusių žodine anglų kalba, metu?

Mums, girdintiesiems dalyviams, buvo visiškai neaišku, kaip bendrauti su kurčiaisiais. Mes nežinojome, ar jie gali skaityti iš lūpų, ar nors kiek girdi, kaip užmegzti su jais pokalbį. Absurdiškai nesėkmingas paskutinio vakaro pokalbis su negirdinčia Ivana mane privertė iš esmės pakeisti požiūrį į kurtumą ir gestų kalbos svarbą.

Paskutinę projekto dieną nuotaika buvo pakili. Po vakarienės okupavę hostelio svetainę paryčių šnekučiavomės, negalėdami atsidžiaugti puikia kartu praleista savaite. Galiausiai grįžau į kambarį, kuriuo dalinausi su dar penkiomis dalyvėmis, tarp jų – ir negirdinčia Ivana. Staiga būtent ji įbėgo į kambarį ir pradėjo greitai, ne itin koordinuotai gestikuliuoti ir blaškytis. Kažkas buvo negerai, ji kažko bijojo? Ko? Vyro su barzda? Ne? Akivaizdžiai susijaudinusi, ji visu kūnu – rankomis, balsu, veido išraiškomis – bandė mums kažką parodyti. Ai, ji liūdėjo, nes vienas iš vadovų – barzdotas Beris – išvažiuoja, o ji jį beviltiškai įsimylėjo? Tos stovyklinės dramos, numojau ranka. Bet Ivana, jau beveik verkdama, toliau bandė kažką man pasakyti. Po gero pusvalandžio, padedami foje sutikto atsitikinio hostelio svečio, sužinojome, kad ji pametė kambario raktą ir prašė pagalbos jį surandant. Vyras su barzda – hostelio darbuotojas, iš kurio ji neatgaus sumokėto 5 eurų užstato. Po kiek laiko raktą suradome, bet ji, užuot apsidžiaugusi, nusiraminusi ir nuėjusi miegoti, dar labiau nusiminė. Vis dar dėl rakto? Ne, dėl nuolatinio negebėjimo susikalbėti, dėl milžiniškos atskirties ir vienišumo besidžiaugiančių dalyvių pilnoje salėje. Dėl to, kad jos vienos pastangų neužtenka norint susišnekėti ir pilnavertiškai bendrauti.

Valandą trukusi rakto paieška buvo ypač įtempta. Aš niekaip negalėjau suprasti Ivanos judesių, o mano gestų kalba apsiribojo nerišliu paskėsčiojimu rankomis. Supratau, kad Ivanai toks nesusikalbėjimas yra kasdienybė. Nusprendusi neapsiriboti kurčiųjų bendruomene ir stengtis būti platesnės visuomenės dalimi, ji su tokiais nesusipratimais susiduria nuolat. Nieko nepadarysi?

Taip, kurtieji beveik negali išmokti kalbėti ir suprasti mūsų kalbos. Negali, jie negirdi nei mūsų, nei savęs. Tačiau beveik visi girdintieji gali išmokti gestų kalbą, tai netgi nėra itin sunku. Lietuvių gestų kalbos pradmenis galima įgyti per metus. Atskirtis, kuri man anksčiau atrodė neišvengiama, visai nėra savaime suprantama. Tai yra mūsų, girdinčiųjų, abejingumo rezultatas. Didžiules problemas kurtiesiems sukelianti izoliacija galėtų išnykti, jeigu mes išmoktume gestų kalbą, taptume sąmoningesni negirdinčiųjų atžvilgiu ir pakeistume požiūrį į kurtumą. Tūkstančiai žmonių pagaliau galėtų susikalbėti su gydytojais, policininkais, viešųjų įstaigų darbuotojais, pardavėjais ir tiesiog savo bendraamžiais.

Bet ar kurčiųjų pakankamai daug, o jų problemos – pakankamai reikšmingos?

Pasaulyje gyvena per 6 mln. kurčiųjų, kuriems gestų kalba yra vienintelė natūraliai išmokstama kalba, tačiau iš tiesų gestų kalbos vartotojų gali būti kelis kartus daugiau. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, reikšmingų klausos sutrikimų (disabling hearing loss) turi 360 milijonų žmonių.

Lietuvoje neprigirdi arba visiškai negirdi apie 30 tūkstančių žmonių, t.y. daugiau nei procentas šalies gyventojų. Tiesa, iš jų kurtieji sudaro mažiau nei trečdalį. Nors tikslus skaičius nėra žinomas, didžiausiai šalies kurčiuosius vienijančiai organizacijai – Lietuvos kurčiųjų draugijai – priklauso per 6000 narių.

Šiandien kurčias žmogus su problemomis susiduria nuolat. Viešoje erdvėje kurtieji yra priklausomi nuo aplinkinių pagalbos. Norėdami apsilankyti pas gydytoją, paduoti skundą policijai, liudyti teisme ar apsilankyti savivaldybėje, jie turi užssisakyti lietuvių – lietuvių gestų kalbų vertėjų paslaugas. Surdologijos centro darbuotojų žiniomis, šiandien vienam vertėjui vidutiniškai tenka 65-68 kurtieji, taigi spontaniški ir nenumatyti apsilankymai viešosiose įstaigose yra sunkiai įmanomi – vertėjo laiką būtina rezervuoti iš anksto.

Kokybiškas išsilavinimas – kitas kurčiųjų iššūkis. Nors jiems yra sudarytos sąlygos įgyti vidurinį išsilavinimą penkiuose didžiuosiuose miestuose veikiančiose mokyklose, aukštasis mokslas pasiekiamas žymiai sunkiau. Šiandien apie 50 jaunų negirdinčių žmonių užsako vertėjų paskaitas mokymuisi Lietuvos universitetuose, dar keli studijuoja savarankiškai. Tačiau tai sudėtinga ne tik dėl kalbos barjero, bet ir dėl menko girdinčiųjų supratimo, kaip elgtis su kurčiuoju. Pavyzdžiui, negirdinčiam studentui bandant iš lūpų suprasti, apie ką kalba dėstytojas, tai tampa neįmanoma šiam nusisukus rašyti ant lentos.

Taigi, kokį sprendimą siūlau?

Lietuvos kurčiųjų draugijos prezidentas V. Pivoras pokalbyje su Post Scriptum redakcija pabrėžė, kad pirma problema – girdinčiųjų žinių apie kurčiuosius trūkumas. Mes nežinome, kaip bendrauti su negirdinčias, kokie yra jų poreikiai, problemos ir kaip mes jiems galime padėti. Aš būčiau linkusi pridėti – mūsų požiūrį į kurtumą dažnai apibrėžia abejingumas, panieka arba gailestis: mes arba negalvojame apie kurčiuosius, arba juos laikome neįgaliaisiais ir dėl to jų gailimės arba juos nuvertiname. Todėl aš pirmiausia siūlyčiau imtis priemonių požiūriui į kurčiuosius pakeisti. Be abejo, yra daug gerų būdų tam padaryti ir apie konkrečias priemones vertėtų padiskutuoti plačiau. Čia aš pateiksiu kelis galimus pasiūlymus:

  1. Skatinti mokinių supratimą apie kurčiuosius įtraukiant naujas temas į vidurinio ugdymo programą. Literatūros pamokose galėtų būti nagrinėjami kūriniai, atskleidžiantys kurčiųjų santykį su visuomenę (pavyzdžiui Emanuelle Laborit knyga „Žuvėdros klyksmas“), o į etikos pamokų programą galėtų būti įtraukiami elgesio su kurčiaisiais klausimai, susitikimai su negirdinčiais moksleiviais ar kurtumo temas nagrinėjančių filmų analizė (pavyzdžiui, „Pianistė“ ar „Marie’s Story“ apie nuo gimimo negirdinčią ir nematančią Marie Heurtin). Tai galėtų būti nesunkiai įgyvendinta Švietimo ir mokslo ministerijai, bendradarbiaujant su Lietuvos kurčiųjų draugija, parengus edukacinę programą, surengus praktinius seminarus mokytojams ir pradėjus pilotinį projektą pasirinktose mokyklose.
  2. Rasti daugiau vietos kurtiesiems ir gestų kalbai viešojoje erdvėje. Platesnės visuomenės sąmoningumas viešose vietose ir miestų erdvėse gali būti keliamas įvairiausiais būdais, o jų pasirinkimas – vaizduotės ir entuziazmo klausimas. Vienu iš pavyzdžių galėtų būti kurčiųjų kavinės, po truputį plintančios didžiausiuose pasaulio miestuose. „Café Signes“ Paryžiuje, „Signs Restaurant“ Toronte ar „Fingertalk Cafe and Workshop“ Džakartos priemiestyje įdarbina ir yra administruojami tik kurčiųjų, o norėdami užsisakyti maisto girdintieji tai turi padaryti gestų kalba. Galbūt tokiai kavinei atsirastų vietos ir Vilnuje? Be to, gestų kalbos galėtume paskatinti pramokti ir kitų maitinimo įstaigų darbuotojus. Pavyzdžiui, sukurdami tinklą kavinių, tam tikru metu kava vaišinančių kurčiuosius.
  3. Užsiimti aktyviu sąmoningumo kėlimu per viešus renginius. Nevyriausybinės organizacijos ir pilietinės iniciatyvos galėtų, aktyviau bendradarbiaudamos su kurčiųjų organizacijomis, populiarinti gestų kalbą ir didinti visuomenės žinias apie kurčiuosius organizuodamos filmų festivalius, atgaivindamos pantomimos meną, rengdamos kurčiųjų meno parodas ir t.t. Aktyvus kurčiųjų ir jų problematikos įtraukimas galėtų tapti neatsiejama Vilniaus (ir, tikėkimės, kitų miestų) menų scenos dalimi.

Tačiau sąmoningumas savaime kurčiųjų gyvenimo nepalengvins. Didžiausia problema – kalbos barjeras – išnyks tik tada, kai reikšminga dalis girdinčiųjų įgis bent pagrindines gestų kalbos žinias. Kaip vertėtų to siekti?

Pirmiausia, galėtume pradėti gestų kalbos mokyti moksleivius. Žinoma, kurčiųjų atskirtį ilguoju laikotarpiu efektyviausiai sumažintų privalomas gestų kalbos mokymas visiems moksleiviams (bent metus, pavyzdžiui, šeštoje klasėje). Tačiau to iš karto pasiekti neįmanoma, turbūt Lietuvoje net nėra pakankamai mokyti galinčių specialistų. Nepaisant to, įmanoma palaipsniui sudaryti galimybes moksleiviams lankyti gestų kalbos būrelius norą išreiškusiose mokyklose.

Antra, gestų kalbos vertėtų skatinti mokytis aptarnavimo, paslaugų ir viešajame sektoriuje dirbančius arba dirbsiančius žmones. Tai galima pasiekti sudarant galimybę šių sektorių specialistus rengiančių universitetų ir kolegijų studentams lankyti gestų kalbos kursus ir skatinant viešoje sferoje jau dirbančius asmenis įgyti bent pagrindines šios kalbos žinias.

Galiausiai, gestų kalbos kursai galėtų tapti labiau prieinami plačiajai visuomenei. Šiandien šios kalbos mokymasis nėra visiškai lengvai pasiekiamas net sostinės gyventojams. Finansavimas, skiriamas kursus organizuojančiam Surdologijos centrui, nėra pastovus (2015 metų pabaigoje nebuvo iki galo aišku, ar Centras laimės viešąjį konkursą kursams 2016 metais organizuoti) ir pakankamas. Ne visi gestų kalbos vertimo studijų absolventai gali būti įdarbinti ir ne visi norintys mokytis gali iš karto pradėti tai daryti.

Visgi, kodėl girdintiesiems verta dėti tokias pastangas?

Reikšmingai daliai Lietuvos gyventojų išmokus gestų kalbą, keli tūkstančiai žmonių galėtų neįgaliųjų statusą iškeisti į pilnavertiškesnių piliečių. Tačiau ir girdintiesiems naujos kalbos žinios taip pat nebūtų nereikalingas balastas, jos mokymasis galėtų būti įdomus bei naudingas ir kiekvienam asmeniškai, ir  visai valstybei.

Pradėkime nuo naujo požiūrio į pačią gestų kalbą. Kitų kultūrų pažinimas, egzotiškų kalbų mokymasis, kelionių laidos ir žurnalai dabar yra populiarūs kaip niekada anksčiau. Ne vieną jauną žmogų žavi mintis susipažinti su įvairiomis subkultūromis, patekti į uždarą visuomenės grupę ar išmokti kalbą, besiremiančią visai kitais principais. Gestų kalba savo raiška yra ypatinga: vietoj garsų ir žodžių, mintys vaizduojamos rankų piešiniais erdvėje, kūno kalba, veido išraiškomis. Be to, izoliacija ir specifinis santykis su aplinkiniu pasauliu lėmė atskiros kurčiųjų kultūros susiformavimą, kurios pažinimas ne tik sumažintų jų atskirtį, bet ir būtų praturtinantis atradimas girdintiesiems.

Antra, gestų kalbos žinias būtų galima pritaikyti įvairiose gyvenimo situacijose:

  • Bandant susikalbėti triukšmingoje aplinkoje, pavyzdžiui, klube arba koncerte;
  • Bandant niekam kitam negirdint susikalbėti visiškoje tyloje, pavyzdžiui, paskaitų ar pamokų metu;
  • Bandant autobuse užkalbinti pažįstamą, klausantį muzikos per ausines;
  • Bandant papasakoti savo nuotykius aštrią klausą praradusiai močiutei (ilgojo laikotarpio nauda, kai mūsų karta, išmokusi gestų kalba, pasens ir taip pat girdės prasčiau).

Mūsų pasirinkimas mokytis gestų kalbos taip pat atneštų naudos Lietuvai. Lietuva galėtų tapti išskirtinai patrauklia šalimi kurčiųjų turizmui, jeigu kavinėse ir restoranuose, parduotuvėse ir viešosiose įstaigose, turizmo centruose ir teatruose būtų galima susikalbėti gestų kalba. Toks drąsus ir empatiškas pokytis palengvintų patrauklaus Lietuvos įvaizdžio paieškas: žengę išskirtinį žingsnį socialinės atskirties mažinimo link ir galėtume tapti pavyzdžiu kitoms Europos šalims. Galiausiai, išmokę gestų kalbą praturtintume savo gyvenimus ir panaikintume dar vieną atskirties ribą mūsų visuomenėje.

1 atsiliepimas apie straipsnį “Kodėl visi turėtume mokytis gestų kalbos

  1. Sveiki. Gestų kalbos mokytis turiu norą jau kokius 4metus. Klaipėdoje buvo skelbimai, jog mokys, bet dėl įvairių priežasčių, kursai taip ir nebuvo vykdomi. Taigi- kaip mokytis, jei nesudaromos galimybės?:)
    Ačiū

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.