Apie realią ir (ne)idealią Universiteto priklausomybę

Hieronymus Bosch „Kvailių laivas“. 1494

Hieronymus Bosch „Kvailių laivas“. 1494

Diskusijose dėl aukštojo mokslo reformos ypatingą vietą užima aukštosios mokyklos autonomijos klausimas (toliau dėl širdies artumo Vilniaus Universitetui kalbėsiu išimtinai apie Alma mater, nors tikiu, kad visi šie klausimai vienaip ar kitaip yra aktualūs kiekvienai aukštajai mokyklai). Tiesa, vieši svarstymai yra gana vienaplaniai: dažniausiai klausiama, kiek nepriklausomas nuo valstybės administracinės kontrolės turi būti Universitetas arba (paprastai liberalesnio sukirpimo viešųjų intelektualų) kokios yra dėstytojo laisvės ir savarankiškos veiklos ribos pačiame Universitete. Šiame straipsnyje į Universiteto autonomijos problemą norisi pažvelgti kiek kitu kampu, t.y. pasvarstyti apie tai, kam priklauso ar turėtų priklausyti Universitetas, kas ir kodėl yra ar turėtų būti jį kuriantys subjektai.

Vivat es respublica, et qui illam regit!…

Lietuvos Respublikos Aukštojo mokslo įstatymas apie Universiteto priklausomybę alba šykščiai ir miglotai. Viską, ką gali perskaityti savo priklausomybės ieškantis VU, yra tai, jog jis yra aukštoji mokykla, o šioji gali būti arba valstybinė, arba nevalstybinė. Nevalstybinių mokyklų priklausomybę palikime steigėjų malonei ir fantazijai (sakoma, vienos iš jų būna priklausomos nuo Maskvos, o kitos yra vakarietiškos). Tuo tarpu čia svarbiau, kas slypi už šios paslaptingos frazės: „valstybinė aukštoji mokykla yra […] valstybės įstaiga“. Paslaptingos, nes, priklausomai nuo mūsų ideologinės nuostatos, „valstybės“ reiškia arba visų piliečių (vadinkime tai liberaliu supratimu), arba valstybinės valdžios (totalitarinis supratimas), arba iš esmės niekieno (savotiška anarchizmo atmaina – kas ta valstybė? – laikini galių santykiai, ir tiek). Visgi žinant lietuvių polinkį su „valstybe“ visų pirma tapatinti valdžią, valstybinis universitetas nereiškia nieko kito kaip priklausymą nuo Švietimo ir mokslo ministerijos – Lietuvos švietimo bei mokslo sistemos alfos ir omegos.

Ginčytis, kad toks vis dar postotalitarinis valstybės Universiteto supratimas ir veikimas mūsuose yra gajus, būtų bergždžias reikalas. Faktas Nr. 1: didžiausią dalį finansavimo Universitetas gauna iš valstybės. Todėl valstybė, tiksliau, valdžia (jei užmiršime, kad finansavimas yra mūsų ir mūsų tėvų mokestiniai pinigai), turi teisę jį valdyti. Faktas Nr. 2: valstybė turi teisę Universitetui kelti reikalavimų kartelę, kad jis taptų priešakiniu studijų centru ir siekiant išvengti pseudo-universitetų steigimosi. Kad ši kartelė, deja, yra žemiau nei turėtų būti – kitas ginčas ir klausimas. Kol kas apsiribokime teiginiu, jog save gerbianti valstybė tiesiog privalo plėtoti savo intelektualinį potencialą ir kultūrinę savimonę, o būtent Universitetas gali/turi tapti šiosios plėtros epicentru. Tad Universitetas, kaip didesnės valstybinės sistemos dalis, iš tiesų yra valstybės ir valstybei. Tačiau kam priklauso Universitetas kaip autonomiška Kastalija ir savivaldi institucija, kurią kuria Universitetinė bendruomenė. Trumpai tariant – kas jaučiasi šeimininkais Universiteto g. 3?

Atsisakę per daug institucionalistinio ir formalaus požiūrio į Universitetą, jį galime suvokti kaip žmonių sutartį žaisti intriguojantį žaidimą „Universitetas“. Taisyklės paprastos: vieni pasirengę studijuoti ir klausytis (žaidėjas studentas); kiti pasirengę dalintis savo žiniomis ir mokyti (žaidėjas dėstytojas); treti pasirengę tyrinėti ir plėsti žinias (žaidėjas mokslininkas); yra pasirengusių užtikrinti sklandų studijų ir mokslinės veiklos procesą (žaidėjas administracija), galiausiai nedera pamiršti žaidėjų bibliotekininkė, valytoja ar apsauginis. Visa tai sudaro komandą, kuri išdidžiai save vadina Universiteto bendruomene – tikruoju savivaldžiu ir autonomišku Universiteto turiniu, tikruoju Universiteto šeimininku. Nuo čia ir pradėkime mūsų priklausomybės paieškų liūdnąją dalį.

…Quivis antiburschius…

Pasiryžęs apie universitetinius žmones kalbėti kaip apie bendruomenę, pridursiu: bendruomenė – tai pirmiausia lygiųjų bendrauti draugija. Universitetas – priemonė tą bendravimą įprasminti, nukreipiant narius mokslinio pažinimo ir kultūrinės saviugdos link. Šia prasme iš dėstytojo lūpų studentui skambantis kreipinys „kolega“ nėra vien retorinė frazė, o pripažinimas, kad mes esame iš vieno universitetinio pasaulio. Todėl pirmasis priklausomybės paradoksas prasideda nuo bendruomenės konkretizavimo. VU Statutas skelbia, kad Universiteto tikslų (beje, gana gražių ir kilnių) padeda siekti Universitetinės bendruomenės nariai: „dėstytojai, mokslo darbuotojai, klausytojai, administracijos ir kiti darbuotojai“. Nieko nepasigedote, kolegos? To, rodos, neatsiejamo, bet, kaip matome, nebūtino Universiteto komponento – studento. Skeptikų prašyčiau atkreipti dėmesį, kad klausytojas ir studentas nėra tas pats – tai įtvirtina tas pats Statutas.

Priklausomybės paieškose atsirado „nepriklausomybės dėmuo“: studentas, dėl kurio lyg ir turėtų veikti Universitetas, formaliai atsiranda Universiteto užribyje. Realybė mažai kuo skiriasi. Šiuo metu Universitete nesunkiai galima identifikuoti, kas yra „studentiška“ veikla (fakultetų dienos, krikštynos, tarpusavio bendravimas, „studentiškų tradicijų išsaugojimas“), į kurias „bendruomenės nariai“ yra pakviečiami, o kartais netgi ateina. Supraski, studentų gyvenimas yra Universiteto reikalas. Pačios „bendruomenės“ atsiribojimas taip pat įgyja groteskiškų pavidalų: su studentu kaip su pašalaičiu jaučia pareigą (neretai ir malonumą) elgtis dėstytojai (pvz., dvi valandos konsultacijų, kuriose pats dėstytojas dalyvauti neprivalo), administracija (pavyzdys tebūnie švelnus: kam teiktinas prioritetas Teatro salėje – studentiškam renginiui ar pelno duosiančiai konferencijai?) ir kiti darbuotojai (ypatingai patartina vengti kai kurių CR bibliotekininkių ir apsauginių).

Prieštaringiausia šioje situacijoje yra tai, kad pačius studentus toks antrarūšis statusas lyg ir tenkina, kadangi situacijos ne tik nesistengiama keisti, bet atotrūkis tik skatinamas steigiant „studentų savivaldas“ (kažkas blaiviam (sic!) protui neįsivaizduojamo – studentų savivalda Universiteto savivaldoje!). Kad studento balsas Universiteto institucijose apskritai dažniausiai nieko nereiškia – dar vienas liūdnas ir vergystės tendencijas rodantis faktas. Kažkada Jose Ortega y Gassetas, kalbėdamas apie Ispanijos universiteto reformavimo būtinybę, kvietė studentus „užkariauti šventovę [universitetą]“. Atrodo, Lietuvoje šis kvietimas pradžiai galėtų būti pakeistas nuosaikesniu – sugrąžinkime studentams Universitetą ir studentus į Universitetą.

…Vivant professores…

Tad priklausomybės paieškose nori nenori tenka sustoti ties ta nedidele įstatymiškai įtvirtintos bendruomenės dalimi, iš kurios malonės gyvena ir gauna diplomą studentas. Anaiptol nesinori jų visų įvardinti Universiteto idėjos ir misijos priešais, tačiau, kaip bebūtų, skirtinguose sektoriuose ir institucijose šeimininkauja būtent jie, mūsų aukštojo išsilavinimo korifėjai. Dėstytojai. Kai kurie gerbtini ir gerbiami, kiti – ne ir dar kartą ne, dažniausiai Universitete tik prisiduriantys prie atlyginimų, gaunamų iš kitų valstybinių ar privačių institucijų. Kuo/tuo labiau gerbtini – tuo/kuo labiau jaučiasi universitetiniu kolega. Kuo mažiau gerbtini – tuo greičiau Universitete tampa pridurkais, tačiau jaučiasi šeimininkais. Mokslininkai. Jei žinomi, tai tik kaip dėstytojai. Jei nežinomi – jų niekas nelaiko nei šeimininkais, nei kolegomis. Administracija. Dažniausiai tie patys dėstytojai ir/arba mokslininkai. Kuo didesnis administratorius – tuo menkesnis dėstytojas ir mokslininkas. Kuo menkesnis dėstytojas ir mokslininkas – tuo didesnis šeimininkas. Dažniausiai ir kitų dėstytojų bei mokslininkų atžvilgiu. Apskritai jei ieškai, kam priklauso šie žmonės, laukai, ištekliai ir pastatai, kreipkis į prof. habil. dr. Administracijos Vadovą. Galiausiai kiti darbuotojai. Jų valdos mažesnės (drabužinė, koridorius, skelbimų lenta, palangės ir kitos universitetinio ansamblio vietos), tačiau kur kas akyliau saugomos, nors užtektų paprasto skelbimo: „Dink iš Universiteto, studente!“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.