Hario Poterio Hogvartsas: mokykla, į kurią norisi sugrįžti

Hogvartsai, kad tave
Karpos išverstų,
Tu išmokyki mus ko nors.
Ir seni, ir pliki,
Ir maži nutrūktgalviai
norim turėti galvoj
Šio bei to įdomaus,
nes kol kas ten
Tik švilpia vėjas,
Pilna musių ir vištų pūkų.
Tu išmokyki mus ko nors,
Ką pamiršome,
mums primink,
Pasistenki, o mes
netingėsim,
Kalsim, kad net smegeninės
Braškės.

www.acciofirebolt.jpgŠtai šiuo himnu pažymima pirmoji mokslo metų diena neabejotinai vienoje geriausių burtų ir kerėjimo mokyklų Hario Poterio pasaulyje – Hogvartse.

Tiek Hario Poterio, tiek Hogvartso vardas šiandien pažįstamas ir dažnai linksniuojamas – vienų su žavesiu, kitų su pašaipa. Nieko nuostabaus, žinoma, nes Joanne‘os Kathleenos Rowling knygos išverstos į 31 kalbą, o parduota jų iš viso daugiau nei 50 milijonų, tad nesumeluočiau teigdama, kad šiais kūriniais žavisi visas pasaulis.

Visgi kuomet kalbama apie Harį Poterį, dažnai matoma tik dar viena graži pasaka, kažkuo – gal savo paprastumu, gal nuoširdumu ar lengvu ir kiek detektyviniu stiliumi – sužavėjusi tiek vaikus, tiek suaugusiuosius. Nors ir manau, kad ne kiekviena paprasčiausia pasaka gali atsidurti pasaulinių reitingų viršūnėse, norėčiau dėmesį atkreipti į kitą aspektą, kuris žiniasklaidoje akcentuojamas mažiau – būtent Hogvartso burtų ir kerėjimo mokyklą. Visas Hario Poterio gyvenimas koncentruojasi čia: jo draugai, nuotykiai, paslaptys susijusios su mokykla, jos mokytojais ir gyvenimu joje. Ir ši mokykla išties yra ypatinga – žvelgiant į jos struktūrą, veiklą, principus ir vertybes, galime pamatyti ne tik Didžiojoje Britanijoje realiai egzistuojančių mokyklų atspindžius, bet ir įžvelgti savo funkciją – ugdyti jaunus žmones – išties atliekančios mokyklos pavyzdį.

Sena gera sistema

Panašu, kad J.K. Rowling vertina tai, kas sena ir patikrinta – nuo tradicinių angliškų patiekalų iki visos mokymo sistemos. Hogvartsas, kaip teigiama Hario Poterio istorijose, buvo įkurtas maždaug 1000 m. (tikslios datos niekas nežino) keturių garsiausių to meto burtininkų – Godriko Grifo, Helgos Švilpynės, Rovenos Varnanagės ir Slazaro Klastuolio. Keturi burtininkai mokyklą padalino į atskirus koledžus, į kuriuos mokiniai buvo atrenkami priklausomai pagal jų asmenines savybes – taip atsirado Grifų Gūžtos, Švilpynės, Varno Nago ir Klastūnyno koledžai. Vaikai į mokyklą priimami, kuomet jiems sukanka 11 metų – tuo metu išsiuntinėjami kvietimai raganoms ir burtininkams, kurie magišku būdu vos gimę būna užrašyti į kviečiamųjų sąrašą.

Į koledžus mokinius skirsto Paskirstymo kepurė – anot legendos, Godrikas Grifas, įsteigus mokyklą, nusiėmė savo kepurę ir įkrėtė jai smegenų, kad galėtų skirti žmones pagal jų charakterius ir gebėjimus. Skirtinguose koledžuose mokoma tų pačių bendrųjų disciplinų (transfigūracijos, kerėjimo, nuodų ir vaistų, apsigynimo nuo juodosios magijos, astronomijos ir kt.), taip pat galima pasirinkti papildomus dalykus (žiobarotyra, aritmomantija, ateities būrimas ir t.t.). Penktaisiais mokymosi metais laikomi Vidutinio magijos lygio egzaminai. Nuo jų rezultato priklauso, kokius dalykus mokinys galės mokytis toliau, tuo pat metu ir pasirinkdamas savotišką „profilį“ – tas disciplinas, kurios reikalingos norint tapti mokinio pasirinktos profesijos atstovu. Septintųjų, paskutiniųjų, mokslo metų gale laikomi Velniškai sunkūs magijos testai. Visi įvertinimai rašomi raidėmis: N – nuostabiai, G – geriau nei tikėtasi, V – vidutiniškai, P – prastai, S – siaubingai ir T – trolis.

Tokia mokyklos sistema Didžiojoje Britanijoje žinoma jau nuo XII a. Tai vadinamosios boarding schools, arba kitaip tariant – pensionatai, tačiau Lietuvoje šis pavadinimas turi gana neigiamą atspalvį. Visgi Didžiojoje Britanijoje tokio tipo mokyklos – tiek privačios, tiek viešosios – buvo gana paplitusios ir šiandien jų vis dar yra nemažai. Moksleiviai čia priimami įprastai nuo 11 – 13 metų. Visus metus jie gyvena savo koledžo bendrabučiuose, išskyrus ilgesnes atostogas vasarą ir žiemą, kuomet grįžta namo. Tokios mokyklos taip pat dažniausiai būna suskirstytos atskirais koledžais, tarp kurių vyrauja, kaip teigiama, „sveika konkurencija“, kuri nuolat pakurstoma tarp koledžų vykstančiomis sporto rungtynėmis – panašiai kaip Lietuvoje tarpfakultetinėmis varžybomis.

Reali egzaminų sistema Didžiojoje Britanijoje taip pat yra panaši, tačiau pereinant iš pagrindinės mokyklos į vidurinę laikomas papildomas egzaminas, kurio rezultatai tėra tik rekomendaciniai. Į koledžus dažniausiai paskirstoma atsitiktinai, nors tos pačios giminės narys tradiciškai skiriamas į tą patį koledžą. Kai kurie autoriai teigia, jog tokia sistema, kai ypatingai anksti taikomas egzaminas, sukuria elitistinę, mažiau socialiai mobilią švietimo sistemą, tačiau akivaizdu, kad ši sistema, ypatingai skirstymas į koledžus mokyklose, pensionatuose, turi ir teigiamų savybių.

Išsaugotos vertybės ir griežta disciplina

Lietuvoje dar sunkiai suvokiama, kas skatina tėvus išsiųsti mokinius į pensionatus, kur besimokančio vaiko jie nemato beveik visus metus – nieko nuostabaus, turint omenyje, kad Lietuvos pensionatuose dažniausiai auga našlaičiai. Didžiojoje Britanijoje, nors šiandien dauguma vaikų leidžiami į paprastas valstybines mokyklas, pensionatuose mokosi anaiptol ne vien asocialių šeimų, tėvų neturintys mokiniai. Nemažai pensionatuose ir pasiturinčiųjų vaikų, kadangi už išlaikymą ten tėvams reikia mokėti mėnesinį mokestį. Motyvai, kodėl vaikai išsiunčiami mokytis toli nuo namų, gali būti įvairūs – šiandieniniai filmai dažnai perša mintį, jog taip tėvai tiesiog nori „atsikratyti“ nepaklusnių vaikų. Tačiau iš tiesų priežastis gali būti ir siekis atverti vaikui naujus horizontus, įskiepyti savarankiškumą, ką sunku padaryti, leidžiant jį į paprastą mokyklą. Neretai vaikai siunčiami į pensionatus, kuriuose mokėsi ar mokosi ir jų giminaičiai. Tokios uždaros mokyklos dažnai laikui bėgant suformuoja savo vertybes, kurios perduodamos jų mokiniams. Tad vienas iš motyvų taip pat yra ir tam tikrų vertybių įskiepijimas savo vaikams. Dažnai siekiama, kad atžala taip pat išmoktų ir drausmės, kadangi pensionatuose ji būna itin griežta.

Atrodo, jog Hario Poterio kūrėja labiausiai vertino būtent vertybinį aspektą. Tačiau Hogvartsas, skirtingai nuo šiandieninių Didžiosios Britanijos pensionatų, yra mokykla, po savo herbu suvienijanti net kelis skirtingus vertybių blokus, puoselėjamus atskiruose koledžuose. Godrikas Grifas, Grifų Gūžtos koledžo įkūrėjas, itin vertino drąsą, tad ir šiame koledže, pažymėtame auksine ir raudona spalvomis, mokosi pavojų nebijantys, kilnūs, ištikimi vienas kitam ir savo principams moksleiviai (beje, būtent šiame koledže mokosi ir Haris Poteris bei jo draugai). Į Varno Nago koledžą priimami itin protingi, atsidavę mokslui ir darbštūs mokiniai. Helga Švilpynė, būdama geros širdies, pasiryžo priimti visus, norinčius mokytis Hogvartse, tad Švilpynės mokiniai – nuoširdūs, geri, kantrūs ir kuklūs vaikai. Na, o Slazaras Klastuolis, labiausiai iš viso ketverto apsėstas „grynakraujystės manijos“ ir siekęs, kad Hogvartse mokytųsi tik tie vaikai, kurių ir tėvas, ir motina burtininkai, nutarė, jog į Klastūnyną bus priimami apsukrūs, garbės siekiantys ir mokantys savo kailį iš bet kokios padėties išgelbėti mokiniai – turbūt todėl ir šio koledžo herbe galima matyti gyvatę.

Kokią reikšmę koledžas turi jo mokiniui, nesunku suprasti iš profesorės Makgonagal pirmakursiams pasakytų žodžių: „Kol būsite Hogvartse, koledžas bus jums tarsi šeima. Visiems kartu vyks pamokos, miegosite bendrabutyje, o laisvalaikį leisite koledžo moksleivių kambaryje“. Nenuostabu, kad mokinys po septynerių metų tokioje mokykloje išeina jau kitoks, perėmęs tas vertybes, kurios buvo puoselėjamos, išsiugdęs tuos charakterio bruožus, kuriais pasižymėjo jau ateidamas į mokyklą. Be to, čia išugdomas ir drausmingumas – Hogvartso mokykloje griežtai draudžiama vaikščioti koridoriais vakare po nustatytos valandos, kerėti pertraukų metu ir pan. Šią tvarką kiekviename koledže palaiko paskirtas prefektas – vyresnio kurso mokinys. Kita vertus, nei griežtos taisyklės, nei nuobaudos už jų laužymą, nepaverčia Hogvartso katorga – tuo, kuo mokyklą dažnai pavadina šiandieninis mokinys Lietuvoje.

Ugdanti ir įtraukianti mokykla

Hogvartsas Hariui Poteriui išties tapo antraisiais namais, kaip ir daugeliui jo bendramokslių. Tai lėmė kelios priežastys. Pirmiausia, žinoma, tai, kad mokykloje praleidžiama daug laiko. Tačiau čia anaiptol nenuobodu – veikia įvairiausi būreliai, organizuojamos išvykos į netoliese esantį burtininkų miestelį Kiauliasodį, šalia Hogvartso tyvuliuoja ežeras (nors jame maudytis, ko gero, nepatartina, jei bijoma susidurti su milžinišku galvakoju) ir yra didelis sodas, po kurio medžių šešėliais malonu ruošti namų darbus vasarą. Didelę dalį vaikų laisvalaikio užima ir kvidičas – populiariausias žaidimas magijos pasaulyje, panašus į futbolą, tik žaidžiamas ant šluotų ir su keturiais kamuoliais. Ne gana to, pati mokykla nėra tik rūsti pilis: Hogvartse yra 142 laiptai (platūs, aukšti, siauri, su viena prasmengančia pakopa, penktadieniais nuvedantys į visiškai kitą vietą ir pan.), galybė užkerėtų durų (kai kurios atsidaro tik maloniai paprašius ar pakutenus tam tikroje vietoje, kitos tik apsimeta durimis ir pan.), magiškų paveikslų, kurių gyventojai svečiuojasi vienas pas kitą, naktimis vaikštančių šarvų ir daugybė kitų neįprastų dalykų. Kaip rašoma pirmojoje knygoje: „negalėjai įsiminti, kur kas yra, nes viskas, rodos, judėjo ir keitėsi“. Šis dinamiškumas apibūdina ne tik pilį, bet ir pačią mokyklos sistemą – čia mokytis įdomu. Ir ne tik dėl to, kad dauguma disciplinų yra praktinės. Hogvartso sistema grįsta, viena vertus, individualumo, savarankiškumo, saviugdos skatinimu, tad vaikams nuolatos yra kuo užsiimti. Kita vertus, čia itin puoselėjamas bendruomeniškumas ir pagarba ne tik mokytojams, bet ir vienas kitam.

Argi ne šių savybių – dinamiškumo, patrauklumo, poklasinės veiklos ir pagarbos – trūksta šiandieninei lietuviškai mokyklai, o kai kurių – ir universitetui? Pensionato, koledžų sistema, mano nuomone, turi vieną esminį pranašumą – ji įtraukia. Tuomet mažėja pagunda praleisti pamokas ar paskaitas, daugiau dėmesio skiriama mokslams, daugiau bendraujama su bendramoksliais ir mokytojais, ir taip sukuriama tvirta bendruomenė, kurioje vertinamos tiek žinios, tiek geri tarpusavio santykiai. Žinoma, tam reikia atitinkamos infrastruktūros – Hogvartse įrengti patogūs ir jaukūs miegamieji kambariai, erdvūs bendrieji kambariai, ilgai dirbanti ir turtinga biblioteka ir kt. Visa tai, be abejo, neatsiranda iš niekur – nemagijos pasaulyje tam reikia ne mažai lėšų ir pastangų. Tačiau būtent įsitraukimas, gyvenimas mokykloje ir su ja, meilė mokyklai ir pagarba tiems, kurie tave supa, leidžia užauginti aktyvius, principingus ir savo vertybes puoselėjančius jaunus žmones – tokius, kokių šiandien pasigendame Lietuvoje.

Hogvartsas – tai pavyzdys, tam tikras idealas. Negalime juo nei aklai sekti, nei bandyti analogišką sistemą įdiegti realybėje. Tačiau Hogvartsas įkūnija vertybes perduodančią ir ne deklaratyviai, o realiai ugdančią sistemą, iš kurios neabejotinai galime daug ko pasimokyti.

Goda Klumbytė

8 atsiliepimai apie straipsnį “Hario Poterio Hogvartsas: mokykla, į kurią norisi sugrįžti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.