Kalbant apie aukštojo mokslo reformą, siekiamybe paprastai nurodomi vakarietiški aukštojo mokslo modeliai, dažnai neįvertinant, jog ne mažiau naudinga gali būti ir tolimoji rytietiška patirtis, todėl šiuo straipsniu siūloma pažvelgti į Japonijos universitetų raidą, juos ištikusias negandas ir galimus jų sprendimo būdus.
—
Japonija vakariečiams asocijuojasi su technologijų pažanga, aukštu išsilavinimo lygiu ir gebėjimu inovacijas suderinti su tradicijomis, bet ir ji susiduria su panašiomis aukštojo mokslo problemomis kaip Lietuva. Besilaikydama uždarumo politikos, šalis iki pat XIX amžiaus buvo izoliuota nuo visų Vakarų Europos bei JAV sukurtų produktų, taip pat ir nuo techninės bei mokslinės pažangos. Tačiau tai nereiškė, kad valstybėje mokslas ir ekonomika stagnavo. Verčiau reikėtų sakyti, kad jų pažangos raida daugeliu aspektų skyrėsi ir iki šiol skiriasi nuo vakarietiškos tradicijos. Pirmieji universitetai atsirado ne iš natūralaus jų poreikio, bet greičiau perimant primestas vakarietiškas žaidimo taisykles, todėl tai įvyko palyginti vėlai – XIX a. pabaigoje. Vis dėlto net ir perėmę tradicijas, universitetai šioje šalyje pasuko kiek kitokia kryptimi nei veikiantys Europos ir Amerikos kontinentuose. Tad kuo ypatinga Japonija?
Japniška patirtis
Pastaraisiais metais Lietuvoje susirūpinus aukštuoju mokslu ir prakalbus apie būtinybę kuo greičiau sukurti naują strategiją bei reformuoti šią sritį, verta susimąstyti apie Japonijos pavyzdį įveikiant aukštojo mokslo krizę. Nors universitetai šioje šalyje gyvuoja netgi trumpiau nei Lietuvoje, būtų galima teigti, kad Japonija jau pergyveno pirmąjį universiteto transformacijos periodą, prasidėjusį XX a. pradžioje, kada buvo susidurta su problemomis, aktualiomis ir šiandienos Lietuvai: mokymusi „dėl diplomo“, aukštojo mokslo finansavimo sunkumais, kvalifikacijos „infliacija“, nepakankamu mokykliniu pasirengimu egzaminams.
1920 m. pradėtos reformos iki 1970 m. leido sukurti masinę švietimo sistemą, jaunimo įtraukimu į studijas nusileidusią tik Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Atrodytų, tai turėjo lemti kvalifikacijos ir universitetų prestižo nuosmukį, tačiau siekiant neutralizuoti tokį poveikį buvo įvesta nauja žinių patikros sistema, reikalavusi, jog mokinys ne tik gerai išlaikytų stojamuosius egzaminus, bet ir nuolat dirbtų, nes rekomendacijos bei stebėtojų pateikti vertinimai tapo rodikliais, beveik prilygstančiais egzaminų balams.
Švietimo infliacija
Vis dėlto naujasis pakilimas truko neilgai, nors įvesta intelekto koeficiento matavimo sistema ir atrodė viską keičianti iš pagrindų. Visiems prieinamo universitetinio išsilavinimo idėja lėmė tai, jog per antrąją amžiaus pusę šalis susidūrė su staigia aukštojo mokslo įstaigų skaičiaus plėtra, lėmusia kvalifikacijos „infliaciją“ bei sudėtingą finansavimą. Japonija susidūrė su sunkumais šioje srityje neturėdama beveik jokios patirties. Nors nauji privatūs universitetai ir nebuvo žemiausia studijų kokybės piramidės pakopa, tačiau būtent iš jų prestižines Japonijos aukštąsias mokyklas pasiekė vadinamasis „atšalimas“ arba „perkaitimas“, lėmęs vėlesnę universitetų krizę.
Universitetų krizė, pasak japonų tyrėjų, pasireiškė tam tikrų akademinių sričių atotrūkiu nuo tarptautinių standartų bei studentų abejingumu kaip „perkaitimo“ padariniu. Krizę skatino ir viešoji nuomonė, veikiama žiniasklaidos, bei studentų tėvai, nepatenkinti sunkia egzaminų laikymo sistema, vadinta „pragaru“. Be to, vieša paslaptis buvo tai, jog į universitetus patekti sunku, tačiau įstojus diplomas beveik garantuotas, todėl universitetuose studentai atsipalaiduodavo, nesistengdavo stropiai mokytis, suvokdami, jog ateityje, ieškant darbo, universiteto vardas „kalbės“ daugiau nei įgytos žinios.
Prie kritikos prisidėjo ir valdymo institucijos bei industrija, tad nepraėjus nė dešimtmečiui buvo imtasi priemonių, kurios suvaržė universitetą: palengvinti valstybinio lygmens egzaminai, sukurta nauja priešstudijinė atrankos sistema, kuria pirmiausia pasinaudojo privatūs universitetai. Reikėtų pridurti, jog dauguma geriausių Japonijos universitetų XX a. pradžioje buvo privatūs ir tik po Antrojo pasaulinio karo vyriausybei vykdant intensyvią edukacinę politiką (vadinamąją antrąją švietimo revoliuciją) padaugėjo valstybinių universitetų.
Dabar Japonija jau gyvena po trečiosios švietimo revoliucijos (pirmąja laikant patį universitetų, mokyklų ir kitų švietimo įstaigų atsiradimą modernizacijos laikotarpiu), kurios padarinių dar tik laukiama. Japonijos švietimo sistema pasižymi didele studentų konkurencija stojant į prestižinius universitetus ir būdinga universitetų tarpusavio hierarchija. Neoficialiai kalbama, kad Tokijo universitetas, ir ypač jo teisės fakultetas, paruošia daugiausiai profesionalių politikų ir valstybės biurokratų, o verslininkais tampama baigus Keio universitetą. Skirtingi universitetai „specializuojasi“ įvairiose studijų srityse ir milžiniškoje išsilavinimo rinkoje ieško savo nišos. Kadangi specialistų paruošiama labai daug, nemaža jų dalis vėliau užsiima tokia veikla, kuriai nebūtinas aukštasis išsilavinimas, nes diplomas tapo daugiau socialinio prestižo išraiška, o ne įgytų žinių įrodymu.
Nenuostabu, kad naujoji sistema irgi sulaukia daug kritikos. Dar neaišku, kaip jai pavyks padaryti studijas liberalesnes ir lankstesnes, ar nežlugs per šimtmetį susiklosčiusi universitetų hierarchija, ar nekils sunkumų ruošiant talentingus ir kūrybingus žmones. Japonija pagrįstai žavimės kaip išsilavinusia visuomene, mokslo ir technologijų pažangos varikliu, tačiau, pasak vieno ryškiausių ja-ponų švietimo sistemos kritikų Ikuo Amano, šalis, būdama viena iš progresyvių lyderių, be drąsios ir visa apimančios reformos bei švietimo strategijos, yra pasmerkta XXI a. pasidaryti „meškos paslaugą“.