Nuo ko prasideda Universitetas?

Interviu su dr. Ramūnu Valioku apie nutrūkusį ryšį tarp aukštojo mokslo ir mokslinių tyrimų Lietuvoje.

—

Kaip sakė ispanų filosofas J. Ortega y Gassetas, mokslas nėra nei jo išmokimas, nei mokymas, nei naudojimas, nei taikymas. Tačiau mokslininkus, tyrėjus Lietuvos universitetuose beveik visiškai išstūmęs kitas – dėstytojo (studentų žodžiais tariant, „dėstytuvo“) vaidmuo. Apie Lietuvos mokslinių tyrimų būklę, jos ryšį su aukštojo mokslo krize ir išeitis iš aklavietės „Post Scriptum“ kalbėjosi su dr. Ramūnu Valioku, biofiziku, kurį po beveik dešimties metų mokslinio darbo Švedijoje ir Vokietijoje Fizikos institutas pasikvietė vadovauti naujai įkurtam skyriui. Nuo 2006 m. nanotechnologijų tyrimais užsiimančios laboratorijos atlikti pirmieji darbai jau pasiekė tarptautinės mokslo bendruomenės pripažinimo. Jos vadovas R.Valiokas aktyviai dalyvauja diskusijose dėl Lietuvos aukštojo mokslo sistemos: kovo mėnesį jis visuomenei pristatė Britų Tarybos suburtos grupės, kuriančios viziją „2020-ieji: aukštasis mokslas Lietuvoje“, tarpinius rezultatus.

Apsižvalgykime, kur esame

Post Scriptum: Kokios, Jūsų manymu, šiandieninės Lietuvos aukštojo mokslo sistemos bėdų priežastys?

Ramūnas Valiokas: Uždarumas, neprofesionalumas, plagiavimas, nesusipratimai su atrankos kriterijais finansavimui – visa tai rodo, kad nėra mokslo tyrimų sistemos; ji nėra svarbi universiteto veiklos dalis. Yra lyg tarp kitko dėstytojai, yra profesūra, vadinamoji profesoriaus pozicija („kėdė“). Tačiau Vakarų universitete ji yra betarpiškai susijusi su mokslo tiriamuoju darbu. Ir studijų procesas išplaukia iš to, kiek generuojama naujų žinių. O kai nėra to variklio – žinių generavimo, mokslo tiriamosios veiklos, – tada vyksta jos imitavimas ir tas imitavimas plinta visais lygmenimis – iki pat tol, kol studentui tenka atsiskaitinėti egzamine.

Didžioji dalis mūsų politikų neturi supratimo apie mokslinių tyrimų tikrąją paskirtį: mano, kad jeigu yra universitetas, tai turi būti ir dėstytojai. Na, aišku, trūksta lėšų, reikia įvesti mokestį [už mokslą – PS past.], suformuoti klasterius, kažkaip verslą į tai įpainioti. Bet pametama pagrindinė idėja – iš kurgi tos žinios atsiranda, kur prasideda studentų ruošimo grandinė, kokia yra pirmoji grandis. Tokie procesai kaip universitetų jungimasis ir tarptautinis pripažinimas irgi išplaukia iš normalios mokslinės veiklos, naujų žinių kūrimo poreikio. Jos nebuvimas yra didžioji mūsų aukštojo mokslo bėda. Dabar tie, kas formuoja mūsų akademinį sektorių, pradeda šitai suprasti, bet sąmoningai manipuliuoja situacija, kad kiti nesužinotų.

PS: Bet studentų tarpe nuotaikos gana aiškios – savo nuomonę apie Lietuvos aukštąjį mokslą jie atskleidžia pasirinkdami išvažiuoti ir mokėti už mokslą kitur bei gauti geresnį išsilavinimą.

RV: Tą aš seniai pastebėjau gyvendamas Švedijoje. Tais metais, kai išvažiavau dar kaip studentas, grįžusio į Vilnių manęs klausinėdavo, pas ką aš čia dirbau, kad galėjau išvažiuoti. Mat tais laikais būdavo tik taip: kai „užsidirbi“ ir tave išsiunčia. Ilgainiui atsirado daugiau lietuvių ir man buvo įdomu stebėti, kad tie žmonės vis jaunėjo. Aš išvažiavau magistrantūros pabaigoje, 26 m. – jau pakankamai senas, o ten ėmė atsirasti tokių žmonių, kurie į doktorantūrą Švedijoje pakliūdavo iškart po bakalauro Lietuvoje (Skandinavijos šalyse pirmoji studijų pakopa – diplomas, gaunamas po trejų ar trejų su puse metų, kraštutiniais atvejais – penkerių, o paskui iškart doktorantūra, tad iš Lietuvos atvažiavus su bakalauru galima tiesiogiai siekti daktaro laipsnio). O paskui jau atsirado ir tokių, kurie atvykdavo į bakalauro studijas, nuo pirmo kurso, sugebėdavo gauti stipendijas ar pašalpas. Ir dabar jau matom, kad tokio jaunimo kasmet daugėja. Vakarų Europoje studijos daug kur ne tik kad kokybiškesnės, įvairesnės, bet dažnai ir nemokamos.

PS: Kokioje padėtyje dabar yra Lietuvos moksliniai tyrimai?

RV: Ją gerai atskleidžia regiono miestų-mokslo centrų (su visais universitetais ir institutais) žemėlapis (1996-2005). Jam naudotas kriterijus (publikacijų cituojamumas, kiek darbų buvo cituoti daugiau kaip 50 kartų), kuris tiksliuosiuose ir gamtos moksluose (angl. science and technology) yra nepajudinamas. Matome, kad nei Vilnius, nei Kaunas nesiekia Tartu kaip miesto- mokslo centro lygio. Taigi kodėl lenkai, vengrai, slovėnai ir estai gali, o mes – ne? Reiškia, kažkas blogai pačioje sistemoje.

PS: Socialinių ir humanitarinių mokslų padėtis Lietuvoje turbūt yra dar blogesnė, nes jų tiriamos problemos yra labai lokalios.

RV: Taip. Bet kuriuo atveju jos lokalios ir Švedijoje, nes tai irgi nedidelė tauta ir jai taip pat aktualus išlikimas globaliame kontekste. Tačiau net tos lokalios problemos sprendžiamos visiškai kitaip. Visa tyrimų finansavimo sistema yra tokia pat, kaip ir tiksliesiems ir gamtos mokslams – lėšos skirstomos pagal nepriklausomų kviestinių ekspertų vertinimą. Darbų humanitariniuose ir visuomenės moksluose angliškai rašoma kiek tik nori. Šiaurės šalių istoriją, parašytą angliškai, rasti yra nepalyginti lengviau nei anglišką knygą apie Lietuvą. Lietuvoje jaučiamas toks kultūrinis „užsikonservavimas“, polinkis save izoliuoti. Taigi principinio skirtumo tarp mokslo sričių nematau, nors, mano nuomone, gamtos mokslai yra šiek tiek stipresni. Ten dar yra kategorija žmonių, kurie orientuojasi į tarptautinį lygį. Tiesa, ir tos mūsų žvaigždės yra tik vidutinės, jei vertinsime tarptautiniais masteliais.

Valstybė, akademinė bendruomenė ir verslas

PS: Tai kas gi tuomet yra blogai mūsų mokslinių tyrimų sistemoje?

RV: Visa problema ta, kad nėra konkursinės mokslo rėmimo tvarkos, o mokslas nėra suvokiamas kaip investicija. Tokia tvarka mokslinių tyrimų (ypač gamtos) srityje Vakarų šalyse veikia taip, kad ten patenka tiktai geriausieji – tos sistemos, ypač mažų šalių, yra atviros, žmonės priimami iš viso pasaulio, o ne taip, kaip dabar nedrąsus žingsnis, žengtas Lietuvoje, – priimti vieną kitą grįžusį atgal lietuvį. Jeigu, pavyzdžiui, valstybė nusprendžia, kad joje turi būti stiprios biotechnologijos, kaip pas mus tai suprantama? Kad reikia kiek daugiau pinigų duoti tiems profesoriams, kurie čia yra, o iš tikrųjų turėtų būti Vyriausybės lygmenyje dirbanti tyrimų finansavimo agentūra su profesionaliu strateginio planavimo ir analizės padaliniu, kuris spręstų, kokius mokslus šalyje dabar svarbiausia plėtoti.

Ten dirbantys žmonės turėtų išmanyti globalią perspektyvą, pasaulį pažinoti ne iš pasiskaitymų, stažuočių ar konferencijų, bet patys būti dirbę JAV, D. Britanijoje ar dar kažkur. Tokia struktūra turėtų būti nepriklausoma nuo vyriausybių kaitos, nuo ministerijų valdininkų užgaidų, kad tos sritys būtų atrenkamos ne miglotais lobistiniais kanalais. O tuomet jau Vyriausybė prašytų agentūrą pateikti, ką konkrečiai remti, ir tai būtų sprendžiama remiantis nepriklausomais vertinimais. Lietuvoje, net nustatę prioritetines kryptis, pamatytume, kad nelabai būtų kam jas vykdyti, tad kitas žingsnis tas mokslo programas paleidus turėtų būti jas visiškai atverti. Netgi tose šalyse, kur žmonių nemažai, vis tiek, kad būtų išlaikyta sveika konkurencija ir akademinis mobilumas, suformuota tokia sistema, kad ten dirbantys profesoriai visąlaik jaučia savotišką “kvėpavimą į nugarą”.

Beje, Lietuvoje mes turime etatų skaičių, o iš principo tai turėtų būti universiteto reikalas, pagal savo personalo politiką, pagal savo biudžetą jis turėtų nustatyti, kiek žmonių galima priimti. Ir tas biudžetas, pavyzdžiui, Švedijoje, toks, kad pačiame fakultete įdarbinama ne tiek ir daug žmonių, bet daug yra tokių profesoriaus darbo vietų, kurios įsteigtos ir finansuojamos ne paties universiteto, o kokios nors tyrimų agentūros ar fondo – žmonės į jas ateina „su savo pinigais“ ir daryti konkretaus projekto: perka už tas lėšas įrangą, moka sau algą, samdo doktorantus.

PS: Ir iš esmės tampa „mokslo verslininkais“, kurių pas mus nėra, ar ne?

RV: Būtent. Pas mus sakoma, kad fundamentiniuose tyrimuose šito negalima daryti, kad socialiniams ir humanitariniams mokslams tas negalioja… Galioja, net dar labiau. Akademinė bendruomenė taip ir atsiranda, kai universiteto reikalai yra tvarkomi sąžiningos konkurencijos ir laisvo bendradarbiavimo principais, o ne centralizuotai.

PS: Esate sakęs, kad mokslas Lietuvoje yra ne finansuojamas, bet šelpiamas politikų. Ar negalima būtų pasakyti, kad ir verslas mokslą tik šelpia?

RV: Mano asmenine nuomone, verslas Lietuvoj yra visiškai nesuinteresuotas moksliniais tyrimais. Ir tai natūralu, nes tai užtrunka. Mūsų verslo lyderiai neturi savotiškos technologijų kultūros, jie nėra, kaip angliškai sakoma, tech-minded. Jeigu yra valstybės sprendimas, kad mums reikia technologijų verslui, tada mes turime įvertinti, koks yra poreikis čia, vietoj, tą verslą daryti. Jei to poreikio nėra iš verslininkų, bet mes matome, kad technologijų plėtra būtina valstybei, tuomet turi būti specialios programos, kaip tokį verslą pritraukti iš kitur – jis turėtų tapti žinių ekonomikos varikliu.

Pastaruoju metu daug kalbama apie „slėnių“ koncepciją, apie rizikos kapitalo fondus, bet kyla klausimas, kam jie formuojami, kas jais naudosis? Jei verslininkams reikėtų ir apsimokėtų, jie jau seniai būtų patys atidėję tam lėšų. Pavyzdžiui, pernai metų Europos industrinių investicijų į tyrimus lentelėse Lietuvos įmonės yra paskutinėje vietoje netgi tarp naujųjų ES šalių. Tai rodo, kad šitas verslas tikrai moksliniais tyrimais nesidomi – jiems greitai reikia pigių ir lojalių darbuotojų. Manau, šiandien jau turėtų būti gėda kalbėti apie Saulėtekio slėnį – tai daroma jau kokį penketą metų! O tokie procesai turi būti žaibiški. Jeigu kažkur regione yra poreikis slėniui, jis turi atsirasti vos ne per naktį. Galima skųstis, kad Vyriausybė neremia, bet kur paties verslo investicijos?

Nusibodęs klausimas – ar turime viziją?

PS: Kokios mokslo sritys Lietuvoje perspektyviausios, siekiant stiprinti mokslo centrus?

RV: Iš tiksliųjų mokslų tai būtų šviesos technologijos – nors kartais perdedama lazerių reikšmė, bet turime tikrai stiprių tyrimų grupių, – taip pat chemija, biotechnologijos; matematikos ir teorinių mokslų tradicija yra pakankamai stipri. Šiuos specialistus reiktų surinkti, pritraukti iš pasaulio naujų žmonių ir iš jų formuoti naujus centrus – individualių mokslininkų ir jų grupių pagrindu, o ne bandyti ištisas institucijas, dinozaurines struktūras perkelti į naujas patalpas, teikti joms tiesioginį finansavimą. Tai yra du kardinaliai priešingi investavimo į šitą sferą būdai. Antrasis, hierarchinis yra visiškai be perspektyvos. Atviras, konkursinis finansavimas nėra pats drastiškiausias žingsnis dabartinėje situacijoje (sunkiau būtų reorganizuoti universitetų ir kolegijų tinklą, kad jie jungtųsi ir stambėtų), bet jo vis tik nesiryžtama įgyvendinti.

PS: Kalbant apie mokslo tyrimų plėtros modelius – koks yra Lietuvai sektinas modelis?

RV: Aš manau, kad tai klišės – pavadinimai „britiškas“ modelis, „skandinaviškas“… Akademinėje, mokslinėje veikloje netgi tos šalys, kurios yra socialistinės – tokios kaip Skandinavijos šalys – mokslo rinkos atžvilgiu yra tikrai labai liberalios. Visur pagrindinis principas yra konkurencija ir atsakomybė už save.

Bet į problemą reikėtų pradėti žiūrėti ne nuo tinkamo modelio paieškų (tiesa, mūsų orientyras turėtų būti mažos šalys – Skandinavijos valstybės, Airija, Šveicarija), o nuo rezultato, kurį norime pasiekti. Tarkime, aš manau, kad tokios mažos valstybės kaip Lietuva interesas turėtų būti toks – mums reikia kuo daugiau protingų žmonių, reikia, kad jie čia dirbtų ir kurtų. Iš čia pradėkime žiūrėti, ko reikia, kad po 15 m. stipriai paruoštų absolventų – bakalaurų, magistrų ar pagaliau daktarų – padaugėtų, kad kokybės kartelė pakiltų, jiems čia dirbant; kad mūsų stipriausi abiturientai mūsų universitetus rinktųsi pirmu numeriu.

Ir tuomet jau kurkime schemas: jei ekspertų skaičiavimai (visose šiose diskusijose trūksta nepriklausomų ekspertų, žinių valdymo profesionalų žodžio) rodo, kad tam reikės stiprios valstybės intervencijos, taip ir darykim. Jei bus pagrįstos prognozės, kad mūsų padėtyje dėl politinio nestabilumo ar kitų dalykų tiktai laisvos rinkos mechanizmų veikimas leis pasiekti tikslą, tegu tuomet tai būna visiškai liberalus reformos modelis. Taigi nėra jokio aiškaus atsakymo. Principas tas, kad pati mokslo sistema turi būti atvira ir liberali, bet reikia pasirinkti, kaip iki jos „prisikasti“. Vienintelė mūsų ideologija turi būti stiprios, modernios ir konkurencingos Lietuvos ideologija.

PS: Ar Lietuvos moksliniams tyrimams dabar jau taip blogai, kad padėtis tegali pagerėti, ar ji dar blogės?

RV: Manau, kad ji dar blogės – atsiras landų naujiems žmonėms ar idėjoms, tyrimų centrams, kurie, vilkimės, stiprės ir sistema galbūt pradės keistis iš vidaus, bet neatsakingai ir neprofesionaliai naudojami struktūriniai fondai bus tas veiksnys, kuris mus klampins. Dabar esame geresnėje padėtyje nei prieš 15 m., nes finansavimas padidėjęs. Bet mokslo centrų, kokius matome 2020 m. žemėlapyje, savaime neatsiras. Sumaištis gali tęstis dar penkerius, o gal ir dešimt metų. Jei šiandien būtų pradedama daryti tai, apie ką mes kalbėjome, (gamtos moksluose) pirmuosius daigus pamatytume po kokių aštuonerių metų. Tačiau šiandien mes prie tų sprendimų dar nesame priėję.