Religijos vaidmuo universitete: neišspręstas klausimas?

Pietro Perugino „B. Vallombrosano portretas”. 1500 ir Pietro Perugino „Don Biago Milanesi portretas”. 1500

Pietro Perugino „B. Vallombrosano portretas”. 1500 ir Pietro Perugino „Don Biago Milanesi portretas”. 1500

Iš bažnytinių mokyklų kuriantis pirmiesiems viduramžių Europos universitetams, islamo akademijos jau galėjo pasigirti kelių šimtų metų istorija. Šių laikų valstybinius pasaulietinius universitetus, bent jau Vakarų pasaulyje tapusius norma, nuo pirmųjų aukštojo mokslo įstaigų skiria modernizacijos ir sekuliarizacijos amžiai. Vis dėlto neretai religija iš aukštųjų mokyklų nėra galutinai pasitraukusi.

Nagrinėjant aukštųjų mokyklų ir religijos santykį, pirmiausia svarbu įvertinti politinę situaciją konkrečiose valstybėse, keliant klausimus, ar įteisinta tikėjimo ir sąžinės laisvė, „bažnyčios ir valstybės atskyrimas“ (ir kitos žmogaus teisės bei demokratinės vertybės apskritai), kitaip tariant, ar aukštosios mokyklos bendruomenė religiškai angažuojasi savo noru, ar tai yra neišvengiama. Antra, sudėtinga pasirinkti tinkamus terminus, apimančius visą aukštojo mokslo įstaigų įvairovę. Pavyzdžiui, sąvoka „universitetas“ dažniausiai kelia asociacijas su modernia šių laikų institucija, todėl yra sunkiai pritaikomas tradicinėms įvairių konfesijų religinėms mokykloms apibūdinti.

Vertinant pagal santykį su religija, galima išskirti keletą aukštųjų mokyklų rūšių: jau minėtas aukštąsias religines mokyklas, paprastai ruošiančias kokio nors tikėjimo kulto tarnus ar religinės teisės specialistus (kunigų seminarijos, madrasos, ješivos), modernaus tipo įvairių religinių pakraipų universitetus ir formaliai sekuliarius universitetus, kuriuose turėtų būti gerbiamas tikėjimo laisvės principas.

Tradicinės religinės mokyklos

Tradicinėse religinėse mokyklose religija yra nekvestionuojama būtinybė bei pačios mokslo įstaigos egzistavimo pagrindas ir tikslas, dėl to šis mokyklų tipas itin skiriasi nuo likusių dviejų.

Lyginant tris didžiąsias monoteistines religijas, krikščionybė, o ypač katalikybė, išsiskiria centralizacija ir aiškiai apibrėžtu dvasininkų luomu. Tokią hierarchinę struktūrą reikia nuolatos papildyti naujais pakankamos kvalifikacijos kadrais, todėl viduramžių Europoje Bažnyčia skatino universitetų steigimąsi. XVI a. vienu iš Kontrreformacijos judėjimo tikslų paskelbus dvasininkijos išsilavinimą, Tridento susirinkime buvo pasiūlyta įsteigti seminariją – griežtos drausmės internatinę aukštąją mokyklą, tikintis, kad jos auklėtiniai vėliau priims kunigo šventimus. Toks seminarijos modelis gyvuoja iki šiol, tačiau panašu, jog seminarijos tampa panašios į religinės pakraipos humanitarinius universitetus, kadangi ne visi seminarijas baigę studentai priima šventimus.

Judėjiškoje religinėje tradicijoje aukštųjų mokyklų atitikmeniu galėtų būti laikomos ješivos, kilusios iš sinagogų mokyklų. Pirmoji tikra ješiva buvo įsteigta 1803 m. Voložine (dabartinėje Baltarusijoje), netrukus atsirado ir kitos. Dabartinės Lietuvos teritorijoje garsėjo Kauno, Panevėžio, Telšių ješivos. Mokymo programa jose disciplinų įvairove nepasižymi: išsamiai studijuojami Tora, Talmudas ir kai kurie kiti žydų religinei tradicijai svarbūs veikalai. Mokymasis ir mokslas ješivoje yra suvokiami ne kaip ruošimasis tarnybai, tačiau laikomi vertybėmis savaime.

Islamo religinių mokyklų (madrasų) mokymo programos taip pat koncentruojasi ties šventųjų tekstų ir islamo teisės bei istorijos studijomis, nors kai kuriose mokyklose dėstomi ir papildomi dalykai. Religingiems musulmonams, kaip ir žydams, siekti mokslo yra priedermė, todėl tam dažnai pasirenkama tradicinė religinė mokykla. Tuo tarpu krikščioniškame Vakarų pasaulyje įsigalėjusi valstybės ir religijos skirtis bei dvasininkijos luomo išskirtinumas seminarijas pavertė marginaliniu reiškiniu: išsilavinimą ten gauna nepaprastai maža visų studijuojančių dalis.

Kaip derinti akademinę kritikos laisvę ir tikėjimo doktrinas?

Religinės pakraipos universitetai turi modernias ir įvairiapusiškas mokymo programas, o tikėjimas traktuojamas kaip tam tikros tapatybės išraiška ar universiteto pasirinkta edukacinė strategija. Pasak žurnalistės Naomi Schaefer Riley, tyrusios religinių universitetų, ypač sparčiai populiarėjančių JAV, fenomeną, tokių mokymo įstaigų studentai yra labai motyvuoti, rimtai žiūri į studijas, retai vartoja alkoholį ar narkotikus. Riley išskiria ir svarbiausias religinių universitetų „paklausos“ augimo priežastis. Panašu, jog sekuliariuose universitetuose tikintys studentai neretai jaučiasi esą pašiepiami ar net diskriminuojami, tuo tarpu religinės pakraipos universitetai, kurių studijų lygis per pastaruosius metus pastebimai pakilo, gali pasiūlyti erdvę atviresnėms ir išsamesnėms diskusijoms dvasiniais klausimais.

IMGP0646 copy.jpgKita vertus, religiniai universitetai susiduria su atviro dialogo ir kritinio mąstymo tikėjimo rėmuose problema. Pavyzdžiui, 2006 m. vasarį „The New York Times“ pasirodė straipsnis apie kliūtis, kurias patyrė katalikiško Notre Dame universiteto (Indianos valstija) studentai, norėję surengti gėjų filmų festivalį ir suvaidinti pastaruoju metu išgarsėjusią Eve Ensler pjesę „Vaginos monologai“. Šiuo atveju nesutarta, kaip sutaikyti „tolerantišką ir multikultūrišką krikščionybę“ su oficialia Bažnyčios pozicija seksualiniais klausimais.

Panašu, kad religiniuose universitetuose kiek kitaip traktuojama pati „atviro dialogo“ samprata. Pasak Riley, juose laikomasi nuomonės, jog didesnė edukacinė nauda gaunama, kai studentų pažiūros yra panašios ir turi tam tikrų bendrų išeities taškų. Jei pažiūros pernelyg skirtingos ir nesutaikomos, diskusija apskritai negalinti įvykti ar juolab atnešti naudos. Aiškus ir opozicijos argumentas – kai dalyvių pažiūros yra vienodos, diskusijai nėra dėl ko vykti. Nežinia, ar šis edukacinių filosofijų nesutarimas išsprendžiamas, tačiau universitetą laikant mažu visuomenės atspindžiu, pirmojo požiūrio atstovams tektų pripažinti net ir tai, jog pliuralistinėje visuomenėje dialogas neįmanomas.

Šiais laikais demokratinėse šalyse religinės pakraipos universitetai yra tik viena iš galimų asmeninio pasirinkimo alternatyvų. Dar ne taip seniai tai buvo vienintelis variantas (pvz., katalikai negalėjo studijuoti Anglijos universitetuose iki pat XIX a. vid.), o didelėje pasaulio dalyje tokiu ir išlieka – iš islamiškų šalių tik Turkijoje valstybė ir religija yra atskirtos.

Sekuliarus universitetas

Vienas iš šiuolaikinio sekuliaraus universiteto pagrindinių bruožų – bent jau teorinis atvirumas visiems, nepriklausomai nuo pažiūrų (įskaitant tikėjimą), tautybės, lyties ar socialinės padėties. Koks religijos vaidmuo tokiame universitete? Remiantis pasaulietiškumo koncepcija, tikėjimas turėtų būti universiteto bendruomenės narių asmeninio pasirinkimo reikalu, o religija išliktų nebent kaip religijotyros katedrų studijų objektas. Tokia samprata dažnai susilaukia kritikos, akcentuojančios visuomenės ir ypač jaunų žmonių moralinį nuosmukį ar dvasinės atramos poreikį. Apskritai, regis, daugiausiai nesutarimų kyla dėl to, ar reikalingas studentų dvasinis ugdymas bei dėl tariamo ar tikro religingų studentų diskriminavimo pasaulietiniuose universitetuose.

Vis dėlto konfliktas gali pasiekti ir akademinę sferą. Kreacionistų ir evoliucionistų ginčas yra turbūt pirmiausiai į galvą ateinantis mokslo ir religijos susidūrimas. Kreacionistų skundai dėl to, kad juos diskriminuoja valstybinės akademinės institucijos, tapo įprastu reiškiniu. Kita vertus, tas pats „The New York Times“ aprašė kuriozišką ir netikėtą atvejį, kai Rod Ailendo universitete disertaciją apie prieš dešimtis milijonų metų išnykusius roplius apgynė ir daktaro laipsnį gavo mokslininkas, atvirai skelbiantis, jog yra kreacionizmo šalininkas. Universitetas šiuo atveju susirūpino, kad jo vardas bus naudojamas „nemokslinėms“ doktrinoms skelbti.

Sunkiai tikėtina, jog pasaulietiniai universitetai taptų religingais. Vis dėlto religija juose dar atlieka tam tikrą vaidmenį, tarkime, tokiose kasdieniškose situacijose, kai uolus katalikas sociologijos dėstytojas Italijoje mažina egzamino įvertinimą, jei studentas, atsakydamas į klausimą apie homoseksualumą, šio reiškinio neapibūdina vienprasmiškai neigiamai…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.