Žaidžiančiam futbolininkui aikštė nėra „objektas“, t.y. abstrakti sąvoka, kurią galima įsivaizduoti daugybe požiūrių ir kuri reiškia tą patį, įvykus akivaizdiems aikštės pokyčiams. Ji apima jėgos linijas („aikštės linijas“, „baudos aikštės“ linijas) ir yra suskirstyta sektoriais (pvz., „gynyba“), kur reikalaujama elgtis tam tikru būdu ir kur inicijuojamas ir kreipiamas žaidimas, tarsi pats žaidėjas jo neįsisąmonintų. Aikštė nėra tai, kas jam žinoma, bet reiškiasi kaip imanentinė jo praktinių intencijų dalis; žaidėjas susilieja su ja į viena ir jaučia, tarkime, „įvarčio“ kryptį lygiai taip pat tiesiogiai, kaip vertikalią ir horizontalią savo kūno padėtį. Maža pasakyti, jog sąmonė gyvena šioje aplinkoje. Šiuo momentu sąmonė yra ne kas kita, kaip aplinkos ir veiksmo dialektika. Kiekvienas žaidėjo manevras keičia lauko pobūdį ir brėžia naujas jėgos linijas, o išplėtojamas ir atliekamas iki galo veiksmas rutuliojasi ir savo ruožtu keičia fenomenalų lauką.
Maurice Merleau-Ponty
Pagal P. Bourdieu, J. D. Wacquant,
„Įvadas į refleksyviąją sociologiją“