Sportas – tai taika?

Kalbėti apie sporto ir karo santykio problemą tam tikra prasme yra sudėtinga. Viena vertus, žvelgdami į pasaulį, galime matyti reiškinius, kurie kursto mūsų intuityvią nuojautą, kad šie dalykai tam tikru būdu yra susiję. JAV krepšinio rinktinė tapatinama su JAV kariais Irake, autoritarinės ir totalitarinės valstybės, ruošdamos savo sportininkus, taiko karinį muštrą ir ideologinio poveikio priemones, stadionai pilni agresyviai nusiteikusių sirgalių, nuolat keliančių muštynes ir riaušes, vis didesnę grėsmę kelia dopingo (t.y. žūtbūtinės/nešvarios pergalės) problema, kuri tapo neatskiriama sporto diskurso tema. Kita vertus, empiriškai įrodyti sporto ir karo ryšį yra nepaprastai sudėtinga tiek dėl daugybės kintamųjų, kurių neįmanoma kontroliuoti, tiek ir dėl to, kad neįmanoma empiriškai stebėti priežastinio mechanizmo, jungiančio šiuos du socialinės tikrovės aspektus. Tokiomis sąlygomis kyla klausimas, ar nereikėtų šios problemos nagrinėti kitaip. Ar nereikėtų klausti, kaip mes kalbame apie sportą ir karą?

Apie olimpinį pasakojimą

Daugumoje istorijos knygų galime rasti nors kelis sakinius apie senovės Graikijos Olimpines žaidynes. Dažniausiai tekstas pasakoja, kad senovės Graikijos atletai, susirinkę į Olimpines žaidynes, rungdavosi/varžydavosi tarpusavyje, siekdami išsiaiškinti, kuris iš jų yra geriausias. Po daugelio amžių atgaivintos Olimpinės žaidynės taip pat remiasi pasakojimu apie senovės Graikijos Olimpines žaidynes. Oficialiajame diskurse gausu tokių sąvokų kaip garbingos varžybos, Olimpinė dvasia ar Olimpinė taika. Šiame kalbėjime pabrėžiamas taikus Olimpinių žaidynių pobūdis, neretai akcentuojama dalyvavimo žaidynėse, o ne pergalės svarba. Oficialusis Olimpinių žaidynių diskursas šį renginį aprašo kaip sporto šventę, kurioje varžybos turi šventiško žaidimo ir taikaus bei draugiško sportininkų sambūvio reikšmę.

Vis dėlto šis kalbėjimas kelia nuostabą. Ne tiek dėl to, kad oficialusis pasakojimas neatitinka empirinių Olimpinių žaidynių faktų. Jis labiau verčia nustebti dėl esminio neatitikimo tarp oficialiojo Olimpinio pasakojimo ir to diskurso, kuris supa Olimpines žaidynes kaip empirinį tikrovės reiškinį. Kitaip tariant, sporto aistruolių ir pačių sportininkų kalbėjimas iš esmės skiriasi nuo oficialiojo diskurso. Klausydamiesi šio neoficialiojo diskurso, mes girdime tokias sąvokas kaip kovoti, žūtbūtinė kova, mūšis, atsilaikyti, nacionalinė garbė, valstybė, prestižas, nacionalinė tragedija, komandos strategija ir taktika, atiduoti paskutines jėgas, didvyriškai kovoti ir t.t. Į šias sąvokas reikia atkreipti dėmesį. Jos ypatingos tuo, kad iš jų labai nesunku sukonstruoti diskursą, kurį absoliuti dauguma individų atpažintų kaip karinį diskursą. Minėtosios karinės-sportinės sąvokos toli gražu negali būti suvokiamos kaip universalaus vartojimo sąvokos. Akivaizdu, kad tarp sąvokų varžytis ir kovoti yra esminis reikšminio krūvio skirtumas. Sąvoka kovoti turi istoriškai susiformavusių reikšmių kompleksą, kuris yra kur kas intensyvesnis nei sąvokos varžytis. Varžymosi sąvoka išlaiko tam tikrą žaidybiškumo ir nerimtumo aspektą, o sąvoka kovoti yra sąvoka, žyminti rimtą konfliktą, idėjų ar ideologijų susidūrimą bei panašaus intensyvumo reiškinius. Tai neabejotinai nėra atsitiktinumas. Šios sąvokos gali padėti atskleisti sporto ir karo ryšį.

Diskursas ir sporto tvarka

Sporto diskursas nėra vien kalbėjimas apie sportą. Diskurse slypi pačios sporto šaknys. Michelio Foucault teiginys, kad diskurse slypinčios taisyklės lemia daiktų tvarką, šiuo atveju yra lemtingas. Sportas, jo taisyklės ir reikšmė, kurią mes suteikiame sportui kaip reiškiniui, slypi mūsų kalbėjime apie sportą, o ne pačiame sporto įvykyje kaip reiškinyje. Tai nesunku suvokti prisiminus, kad sportas yra ne kas kita, o socialinis reiškinys. Jis yra tik tam tikra žmogaus atliekama tikrovės socialinės organizacijos forma, kurios charakteristikas lemia mūsų turimas pasakojimas apie tai, kas yra sportas. Vadinasi, mūsų pasakojimas apie sportą nėra empirinių faktų atspindys. Tai simbolinė prasmių ir taisyklių konstrukcija, kurią mes savo veiksmais perkeliame į tikrovę. Problema ta, kad šis mūsų turimas pasakojimas nėra atsitiktinis. Anot Foucault, diskursas savo esme yra represyvus. Jis ne tik lemia daiktų padėtį, bet ir turi savo metataisykles, apibrėžiančias kalbėjimo būdus, kurie leidžia naujoms teiginių sistemoms patekti į esamą diskursą. Kitaip tariant, jau egzistuojantis sporto diskursas įtvirtina savo formą, nes nauji teiginiai apie sportą turi atitikti įsitvirtinusias kalbėjimo apie sportą taisykles. Tai reiškia, kad bet koks kalbėjimas apie sportą įtvirtina esamą sporto tvarką.

Ši tvarka mus turi dominti todėl, kad dėl jos sportas tampa karu. Tai įvyksta dėl to, kad sporto diskurse taikydami karo diskursui tinkančias sąvokas, mes nekalbame apie sportą. Mes kalbame apie karą. Kaip pastebėjo Jacques Derrida, Vakaruose įsitvirtinęs fonetinis raštas sukuria paradoksalią akustinę apgaulę, kad mintis yra perduodama tiesiogiai, nes raštas (kuris turi būti suvokiamas kaip simbolinė pasaulio konstrukcija) ženklina garsus, kuriais mes ištariame mintį. Taigi mūsų fonetinis raštas teoriškai atspindi mintį-garsą. Tačiau taip iš tiesų nėra, nes raštas turi istoriškai represuotas tam tikrų sąvokų reikšmes. Tai reiškia, kad kalbėdami apie sportą karo terminais, mes internalizuojame sąvokas, turinčias karinio diskurso intensyvumą. Mes negalime sąvokos žūtbūtinė kova vartoti kaip draugiškų rungtynių sinonimo. Šiose karinėse sąvokose žaidybiškumo elementas (jei jis apskritai kada nors slypėjo šiose sąvokose) yra represuotas tokiu mastu, kad mes jose „nebeįskaitome“ ir „nebejaučiame“ nieko kito, kaip karo ir bekompromisinių grumtynių reikšmę. Taigi, kalbėdami apie sportą, mes kalbame apie karą. Mes internalizuojame šią prasmių konstrukciją kaip savo vidinę sporto sampratą. Kitaip tariant, mūsų kalbėjimo apie sportą vidinė prasmių sistema arba, kaip pasakytų Derrida, logocentrinė struktūra yra karo prasmių struktūra. Sporto tvarka yra karo tvarka, kurioje nebėra vietos nerimtam žaidimui. Sporto pasaulis yra būtinumo, bekompromisiškumo ir rimtumo pasaulis. Sporte pergalė bet kokia kaina, kaip ir kare, yra tikrasis, nors ir oficialiojo diskurso maskuojamas, galutinis tikslas, sporto teologija. Sportas nebėra žaidimas. Sportas yra tikėjimas/religija, nacionalinis interesas ir masių agresijos objektas.

Kodėl taip yra?

Kodėl mes kalbame apie sportą kaip karą? Kodėl nenaudojame diskurso, kuris naudojamas aprašyti istorinį (taigi negyvų prasmių) senovės Graikijos Olimpinį pasaulį? Šis klausimas nepaprastai sudėtingas. Viena vertus, tai gali būti sąmoningas sportinės isterijos kurstymas, siekiant išlaikyti maksimalų visuomenės susidomėjimą sportu ir taip užtikrinti vartojimo sistemos stabilumą. Dideli sportiniai renginiai yra puiki dirva skatinti vartojimo instinktus ir pasiekti, kad vartojimo sistemos principas (didinti vartojimą) veiktų efektyviausiai. Kita vertus, sportas-karas gali būti puiki socialinio stabilumo užtikrinimo priemonė, nes sporte sukuriamas karo (t.y. erdvės agresijai realizuoti) laukas. Tai gali būti puiki socialinės ramybės palaikymo priemonė, nes piliečiai turi kur nukreipti savo agresiją, nesukeldami socialinių neramumų, kurių bijo kiekviena valstybė. Be to, toks sportas gali būti puikus įrankis piliečių „kovinei dvasiai“ palaikyti. Dabartinėmis sąlygomis tikras karas daugeliui valstybių yra problemiška ir vengtina patirtis, tačiau nacionalinį mastą įgaunantis sportininkų palaikymas, valstybės kovos tapatinimas su sportininkų kovomis yra puikus būdas simuliakriškai „suvaidinti“ karo būklę ir šitaip retkarčiais išbandyti piliečių tautinį, nacionalinį, valstybinį įkarštį išvengiant realių karo veiksmų. Tokiu būdu net mažos valstybės gali simuliuoti karą ir net jį „laimėti“ prieš daug didesnes valstybes. Tai neabejotinai gali tapti ideologiniu instrumentu valstybių nelegitimiai prigimčiai nuslėpti, sukurstant iracionalius piliečių impulsus ir nukreipiant juos valstybei naudinga linkme.

Vis dėlto sporto-karo egzistavimas negali būti siejamas vien su valstybės ir viso pasaulio atžvilgiu puoselėjamais socialinės inžinerijos planais. Panašu, kad žmogaus iracionalūs impulsai, kurie sukelia tiek daug nereikalingų ir beprasmių žudynių, pasireiškia kaip iracionalus ir kone pasąmoningas procesas, įtvirtinantis karinio diskurso taisykles sporto srityje. Juk neretai miestų futbolo ar krepšinio komandų susidūrimai baigiasi kur kas aršesniais ir negailestingesniais sportininkų ir sirgalių mūšiais. Kiekvienu atveju akivaizdu, kad sporto pasaulis slepia kur kas gilesnius ir sunkiau suvokiamus sporto prasmių sluoksnius, nei mes esame linkę pripažinti ir juo labiau juos įvertinti.

Mantas Radžvilas