Sovietų Sąjungoje sporto reikšmingumas buvo įvertintas visais aspektais – politiniu, socialiniu, tarptautiniu. Centralizuota sporto administravimo sistema padėjo valstybei užtikrinti geriausius pasiekimus beveik visose sporto šakose, tačiau sporto pasiekimai patys savaime būtų nieko verti, jei ne visa propagandos mašina, įtikinanti, kad tai pati geriausia šalis, patys geriausi žmonės. Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka, izoliavęs savo šalį autoritariniu valdymu, bando pasinaudoti sovietmečiu išbandyta schema. Tik vienas esminis skirtumas skiria jį nuo tų, kurie kūrė sovietinę sporto sistemą – pastariesiems buvo svarbus pačios sistemos ir ideologijos išlikimas, o A. Lukašenkai rūpi jo asmeninis populiarumas.
Sporto istorija šalia politikos istorijos
Tai, kokį svarbų vaidmenį mobilizuojant visuomenę, pateisinant esamą režimą ir užtikrinant atitinkamą mąstymo kryptį atlieka sportas, suprato jau senovės graikai, surengę pirmąsias olimpines žaidynes ir jų nugalėtojus gerbę ne mažiau nei didžiuosius karvedžius. Tai suprato ir romėnai, kuriems sportas bei žaidimai padėjo nukreipti bent jau dalies visuomenės energiją ir nepasitenkinimą į didžiuosius cirkus. Tiesa, Viduramžiais viešai pasirodyti ar susikauti parodomosiose rungtynėse teisę turėjo tik kilmingieji, oficialius riterių turnyrus skelbdavo tik vietos valdovai. Moderniaisiais laikais sportas išlaikė praktiškai visas jam priskiriamas užduotis: kūno kultą ir pagarbą nugalėtojams, visuomenės dėmesio sutelkimą ir, žinoma, varžybų rengimo taisykles. Tiesa, visos jos buvo pritaikytos nūdienai.
XX a. pradžioje šios sporto taikymo ribos buvo peržengtos. Tarpukariu įsitvirtinusios ideologijos – fašizmas ir socializmas – sudarė prielaidas sportą vertinti kaip politikos priemonę, kuri padeda siekti iškeltų ideologinių tikslų. Kita vertus, sporto politika arba tai, kokia vieta suteikiama sportui politinėje darbotvarkėje, yra tarsi veidrodis ir atspindi sanklodą, kurią siekiama įtvirtinti visuomenėje, išryškina asmeninius šių ideologijų lyderių tikslus. Naciams sportuojantis žmogus – tai sveikas žmogus, kurio išlavintas kūnas turėjo tapti tikro arijo simboliu. Be to, nacių politinė antropologija ypač vertino sveikas moteris, kurios turėjo užtikrinti arijų tautos tęstinumą, todėl čia daug dėmesio buvo skiriama masiniam moterų sportui ir jų fizinei sveikatai.
Sovietų sporto mašina
Sovietų Sąjungoje sporto reikšmingumas buvo įvertintas visais aspektais: pirma, sportas palaiko sveiką gyvenimo būdą, todėl „sportuojantis sovietinis žmogus“ dirbs produktyviau ir bus geresnis Tėvynės gynėjas. Netgi sportinių įvertinimų sistema buvo ne tik apibrėžiama „sporto meistrų vardais“, bet ir suteikiant apdovanojimus, nominuojant kaip „pasirengusį darbui ir gynybai“. Antra, sportas – tai savotiškas visuomenės dėmesio kontroliavimas, užtikrinimas, kad aktyvūs ir energingi jos nariai turės kuo užsiimti, savotiškas žmogaus individualių poreikių tenkinimo ir asmeninio pasitenkinimo būdas, siekiant užkirsti kelią „virtuvinėms revoliucijoms“. Trečia, sportas – puiki priemonė mobilizuoti visuomenę, sužadinti jos pasididžiavimą bendrapiliečiais, tai galimybė valdžiai kurti vieningą valdomų tautų „sovietinės tautos“ identitetą. Be to, masovost užtikrino bendrumo, masinio įsitraukimo ir visų lygybės jausmą. Ketvirta, valstybės atžvilgiu dalyvavimas tarptautinėse varžybose reiškė savotišką tarptautinį pripažinimą, statuso užsitikrinimą ir vietos žemėlapyje apsibrėžimą. Olimpinėse žaidynėse Sovietų Sąjunga pirmą kartą dalyvavo tik 1952 m., tačiau jau nuo 1960 m. ji buvo viena iš pagrindinių Kanados ir Šiaurės Europos valstybių ledo ritulio konkurenčių. Nuo 1975 m. sovietų rinktinės nariai iškovodavo medalių beveik visose sporto šakose.
Sovietų Sąjungoje sporto politika buvo centralizuota. Sprendimus, kiek ir kokių sporto kolektyvų turi būti, priimdavo aukščiausia valdžia. Egzistuojanti griežta administracinė sistema užtikrino puikią paslėptų talentų atranką. Dėl egzistavusio politinio spaudimo kokį nors sportinį talentą turintys asmenys nesportuoti praktiškai negalėjo. Galiausiai sportininkams, kaip ir kitiems pramonės ar mokslo šakų atstovams, buvo kuriami penkmečio planai. Visa tai buvo puikiai derinama su socializmo ideologija „pavyti ir aplenkti“. Uždaros visuomenės žiniasklaida veikė tik kaip propagandos instrumentas, todėl visuomenėje galėjo būti palaikomas įsitikinimas, kad tik pati geriausia pasaulyje ideologija gali sukurti pačią geriausią pasaulyje sporto politiką, kuri užtikrina pačių geriausių pasaulyje sportininkų pačius geriausius rezultatus. Apie sportininkes, verčiamas darytis abortus prieš varžybas, niekas nekalbėjo, apie sovietų medikus, dirbančius tam, kad padidintų sportininkų ištvermę, nors tai neigiamai veikė pastarųjų sveikatą, nebuvo žinoma.
Sportas – baltarusiškos propagandos dalis
Tai, kad Baltarusijos prezidentui A. Lukašenkai sportas – „tai gyvenimas“, baltarusiai viešai išgirdo tik 2001 m., artėjant prezidento rinkimams, nors visuomenė apie tai galėjo nujausti nuo pat jo atėjimo į valdžią, kai sportą mylintis prezidentas tapo jų gyvenimo dalimi. Šalies prezidentas praktikuoja beveik visas sporto šakas ar bent jau jas, kaip teigia, puikiai išmano.
Savo valdymą A. Lukašenka pradėjo nuo naujų sporto kompleksų statybos ir senų rekonstrukcijos. Vos per dvejus metus 1999-2000 m. buvo pastatytos 6 ledo arenos regionuose ir dar 2 – Minske. Kiek vėliau A. Lukašenka jau laimino naujo slidinėjimo centro statybas. Nepaisant to, kad per pastaruosius dvejus metus įvyko ne vienas nelaimingas atsitikimas, kai mokyklose dėl jų avarinės būklės įgriuvo lubos, šiuo metu Minske statoma multifunkcinė sporto arena, kuri turi būti didžiausia ir moderniausia visoje NVS.
Kadangi Baltarusijos prezidentas teigia žinąs „kiekvieną mūsų sportininko kūno judesį“, jiems kaip ir Sovietų Sąjungoje yra keliami atitinkami tikslai. Pavyzdžiui, iš Atėnų olimpiados turėjo būti parvežti 25 medaliai, o iš Sidnėjaus – 17. Palyginimui Lenkija, nors ir būdama tris su puse karto didesnė už Baltarusiją, iš abiejų olimpiadų parsivežė po 11 medalių, o
penkis kartus didesnė Ukraina – po 23. Suprantama, prezidentui teko nusivilti, nors dar 1998 m., prieš Nagano Olimpines žaidynes, jis žadėjo, kad „kiekvienas nepateisinęs lūkesčių bus griežtai baudžiamas“. Tiesa, kalti Atėnuose liko organizatoriai, kurie neišdavė vizos tuometiniam sporto ir turizmo ministrui Evgenijui Sivakovui, buvusiam KGB vadovui, kaltinamam kelių opozicijos narių grobimu, o galbūt ir nužudymu, kuris Atėnuose turėjo vadovauti olimpinei delegacijai.
Kita vertus, nors per visas valstybines šventes šalyje siekiama rengti sporto varžybas, o kiekvieno karinio parado pabaigoje žygiuoja sportininkai, atrankos, vertinimų ir net pasirinkimo iš 10 mln. gyventojų sistema yra daug skurdesnė. Tiesa, imdama pavyzdį iš Sovietų Sąjungos, Baltarusija pabandė centralizuoti savo sporto administraciją: A. Lukašenka – Olimpinio komiteto pirmininkas, Saugumo tarybos pirmininkas Genadijus Nevyglasas – Futbolo federacijos pirmininkas, vidaus reikalų ministras Vladimiras Naumovas – ledo ritulio federacijos pirmininkas.
Kol kas žmonių susidomėjimą sportu palaiko tik čia egzistuojanti propagandos sistema, kuri niekuo nenusileidžia sovietinei. Apie Lietuvos laimėjimą 2003 m. Europos krepšinio čempionate sporto žiniose net nebuvo užsiminta, nes daug svarbesnės pasirodė jaunuolių iki 18 m. gatvės ledo ritulio varžybos. Nuolat pabrėžiama, kad kaimyninės valstybės, kritiškai vertinančios Baltarusijos politinį režimą, tarptautinėse varžybose nieko nelaimi ir jų sportui gresia krizė. Atrodytų, visai nesvarbu, kad pasaulio ledo ritulio čempionatas vyko Latvijoje, o ne naujose Baltarusijos ledo arenose.
Baltarusijos visuomenė yra uždara ir izoliuota, informacijos kanalai, išskyrus internetą, yra ar gali būti kontroliuojami, todėl palaikyti mitą, kad Baltarusija yra pati geriausia, nėra sudėtinga. Juolab kad bet koks sportinis laimėjimas yra pristatomas kaip „šalies sporto sistemos“ laimėjimas. Sportininkai yra apdovanojami aukščiausiais valstybiniais apdovanojimais, todėl dažniausiai jie dėkoja sistemai ir asmeniškai prezidentui.
Sportas kaip tarptautinė politika
Suprantama, jog Švedijos rinktinei svarbiose tarptautinėse ledo ritulio varžybose pralaimėjus Baltarusijai, bent pusė pasaulio sužino, kad egzistuoja tokia šalis. Tai džiugina ne tik didžiausius A. Lukašenkos gerbėjus, bet ir visus baltarusius – šalis gali tapti žinoma ne tik dėl autoritarinio vadovo. Baltarusijos teniso žvaigždei Vladimirui Volchkovui laimėjus Daviso taurės kertvirtfinalyje prieš rusų tenisininką, jis tapo didvyriu, nes tai įvyko kaip tik tuo metu, kai Rusija nutraukė dujų tiekimą Baltarusijai dėl dalies dujų „nutekinimo“ šalies viduje. Kai sportininkui ir jo treneriui buvo įteikiami aukščiausi šalies apdovanojimai, A. Lukašenka juos pavadino „ordinais už pergalę prieš Rusiją“.
Sportinių pergalių prieš Rusiją būta ir daugiau. 1996 m. Rusija nusprendė labiau saugoti savo vidaus rinką nuo broliškos Baltarusijos, įtardama ją kainų dempingu ir apribodama sviesto importą. Ši prekybos krizė tuo metu buvo išspręsta dėl gerų A. Lukašenkos santykių su Rusijos gubernatoriais, ypač Maskvos meru Jurijumi Lužkovu. Tada A. Lukašenka visai šaliai gyrėsi, kad Lužkovas jam tris kartus pralošė teniso korte, todėl „Baltarusija galinti teikti sviestą savo nustatyta kaina“. Nenuostabu, kad sužaisti teniso mačą iš dar 5 tūkst. tonų sviesto šalies vadovas siūlė ir savo pavaldiniams.
Sportas – prezidento asmeninis pasididžiavimas
Baltarusijoje atgyja visi sovietinio sporto akcentai – sveiko dirbančio žmogaus įvaizdis, būtinybė nukreipti energingų žmonių jėgas, sporto masiškumas ir tautos vienybės idėjos palaikymas. Sportas A. Lukašenkai – įvaizdžio dalis, dažnai vienintelė jo buvimo valdžioje pateisinimo priemonė, galimybė akcentuoti savo pergales per sportininkų pasiekimus ar asmenines pergales fiktyviose varžybose.
A. Lukašenka savo politinę karjerą pradėjo parodomaisiais bėgimais. Jis – jaunas, energingas ir sportiškas politikas – galėjo susikurti įvaizdį, kad gerokai aplenks visus tuos biurokratus, kurie sveria dvigubai daugiau ir sunkiai gali pajudėti, suprask, ką nors keisti. Su sportine uniforma A. Lukašenka pasirodo taip pat dažnai kaip ir su karine. Ant karinės uniformos – feldmaršalo skiriamieji ženklai, o sportuoja jis dėvėdamas marškinėlius, pažymėtus pirmuoju numeriu. Be to, pastaraisiais metais A. Lukašenka nėra pralaimėjęs jokių viešų varžybų, o nuo 2001 m. daugiau nepralaimi ir prezidento komanda. Į pastarosios sudėtį įeina geriausi šalies sportininkai. Artimi valdžiai žmonės sako, kad visi varžybose su prezidentu dalyvaujantys sportininkai yra instruktuojami prie jo nesiliesti. Tiesa, kažkada ledo ritulį su A. Lukašenka žaidęs dabartinis Rusijos vicepremjeras Medvedevas galėjo įsitikinti, kad atvirkštine tvarka ši taisyklė netaikoma, t.y. Baltarusijos prezidentas turėjo teisę piktybiškai pakišti savo lazdą po kolegos pačiūžomis. Vėliau buvo juokaujama, kad 2006 m. energetinė krizė Baltarusijoje – galutinis šių „varžybų“ rezultatas.
Galiausiai visi sportiniai laimėjimai, buvę ar esami, yra prezidento nuopelnas. Jis fotografuojasi su sporto žvaigždėmis, jie puikuojasi sostinės socialinės reklamos skyduose, skelbiančiuose, kokia nuostabi ir pirmaujanti šalis yra Baltarusija. Kai prezidentas susitinka su studentais ar jaunimu, dažnai jį lydi sporto veteranai ar dabartiniai sportininkai, tačiau tik tie, kurie jo nekritikuoja.
Panašu, kad A. Lukašenka nėra nusiteikęs žinoti, jog jo pergalės fiktyvios arba kad visuomenė nėra linkusi eiti į antraeiles varžybas vien dėl to, kad ten bus prezidentas. Todėl buvo sukurta savotiška sistema, užtikrinanti, kad tribūnos visada bus pilnos mokyklinio amžiaus vaikų – už tai jie gauna gerą pažymį – arba karo veteranų, kuriems išmokamos pensijos. Nebematyti ir prieš porą metų varžybose dar pasirodydavusios opozicinės baltos-raudonos-baltos vėliavos. Įeinantys į varžybas yra tikrinami, o jeigu įtariama, kad bus rengiama pilietinė akcija, bilietais apskritai nebeprekiaujama. Riboti transliacijas iš kitų šalių tarptautinių varžybų ar užtikrinti, kad opozicija nenusiveš savų vėliavų, sunku, todėl tenka įsigyti filmavimo licenziją ir rodyti varžybas tik vienu rakursu, kaip atsitiko 2006 m. Latvijoje vykusio pasaulio ledo ritulio čempionato metu.
Kitaip nei naciai, A. Lukašenka nevertina sporto atskirai nuo visų kitų valstybės administravimo sistemų. Čia svarbu ne tik kūno sveikata, bet ir tai, ką žmonės mąsto, koks yra jų išsilavinimas. Kūno kultas yra pateisinamas tik tada, jei jis suderinamas su egzistuojančia vertybių sistema, t.y. ideologija. Jei kvestionuojami Baltarusijos Olimpinio komiteto prezidento sprendimai, iš Olimpinio komiteto galima išmesti net ir triskart olimpinį bei devyniskart pasaulio čempioną Vladimirą Parfenovičių. Baltarusijoje sportas nesvarbus pats savaime, nesvarbūs juo užsiimantys žmonės, jis reikalingas tik tiek, kad atitiktų valstybės keliamus tikslus, t.y. padėtų lyderiui išlikti „pirmuoju numeriu“.
Jovita Pranevičiūtė