Pasibaigus trumpai „Dinamo“ futbolo komandos viešnagei, viešai galima išsakyti tai, ką daugelis mąstančių žmonių kalbėjo dar jiems prieš atvykstant: sportas, jeigu šis vizitas turėjo kokios nors įtakos anglų-sovietų santykiams, yra neišsenkantis piktos valios šaltinis ir galėjo juos tik pabloginti.
Netgi dienraščiai nepajėgė nuslėpti, jog bent dvejas iš ketverių žaistų rungtynių lydėjo negera nuojauta. Pasak ten buvusių, rungtynėse su „Arsenalu“ britų ir rusų žaidėjai sukėlė muštynes, o susirinkusi minia nušvilpė teisėją. Ryngtynės Glazge, kaip aš buvau informuotas, nuo pat pradžių virto paprasčiausiomis peštynėmis. Galiausiai kilo diskusija – būdinga mūsų nacionalistiniam amžiui – apie „Arsenalo“ komandos sudėtį. Ar iš tiesų tai buvo visos Anglijos rinktinė, kaip teigia rusai, ar tiesiog lygos komanda, kaip tvirtina britai? Ar „Dinamo“ iš tiesų taip netikėtai nutraukė savo turnė, stengdamasi išvengti susitikimo su visos Anglijos rinktine? Kaip įprasta, kiekvienas atsako į šiuos klausimus pagal savo politinius polinkius. Vis dėlto ne visi. Kaip pavyzdį pagiežingų aistrų, kurias sukelia futbolas, susidomėjęs stebėjau rusofiliško News Chronicle sporto naujienų korespondento užimamą antirusišką poziciją ir palaikomą nuostatą, jog „Arsenalas“ nėra visos Anglijos rinktinė. Be jokios abejonės, ginčas dar ilgai aidės istorijos knygų paraštėse. Tuo tarpu jau matomi „Dinamo“ turo rezultatai sukūrė šviežią abipusį priešiškumą.
Ar galėjo būti kitaip? Mane visuomet stebina, kai girdžiu žmones sakant, jog sportas skatina tautų draugiškumą ir, jeigu pasaulio tautos galėtų susitikti futbolo ar kriketo aikštėse, jos neturėtų jokio polinkio kautis mūšio lauke. Net ir nežinodami konkrečių pavyzdžių (tarkime, 1936-ųjų Olimpinių žaidynių), kai tarptautinės sporto varžybos virto neapykantos orgijomis, išvadas galėtume daryti pagal bendruosius principus. Beveik visos šiais laikais praktikuojamos sporto šakos yra konkurencinės. Žaidžiama dėl pergalės, o žaidimas netenka prasmės, jei nesistengiama laimėti. Ant kaimo vejos, kur pats gali pasirinkti komandą be jokių patriotinių sentimentų, žaidžiama dėl malonumo ar mankštos, tačiau vos tik iškyla prestižo ir garbės klausimas, vos tik pajuntama, jog kažkas daugiau nei tu pralaimėjimo atveju jausis pažemintas, sužadinami patys barbariškiausi koviniai instinktai. Tai žino kiekvienas, žaidęs bent jau mokyklos futbolo komandoje. Atvirai kalbant, tarptautiniu lygmeniu sportas tėra karo pamėgdžiojimas. Vis dėlto svarbiausia yra ne žaidėjų elgsena, tačiau žiūrovų nuostatos, o dar svarbiau – nuostatos tautų, siuntančių dėl absurdiškų varžybų ir bent jau trumpam rimtai įtikėjusių, jog bėgiojimas, šokinėjimas ar kamuolio spardymas yra tautos dorybių išbandymai.
Netgi toks laisvalaikio žaidimas kaip kriketas, reikalaujantis daugiau gracijos nei jėgos, gali, kaip matėme, sukelti daug nesutarimų, kilusių dėl smūgiavimo į kūną ir šiurkščios taktikos, kuria rėmėsi Australijos komanda, 1921 m. žaidusi Anglijoje. Futbole, kur nukenčia dažnas, o kiekviena tauta turi savo žaidimo stilių, kuris atrodo neteisingas svetimtaučiams, situacija dar prastesnė. Siaubingiausias iš visų yra boksas. Vienas iš baisiausių reginių pasaulyje yra baltaodžio ir spalvotojo boksininkų dvikova, stebima įvairialypės auditorijos. Publika, stebinti boksą, visuomet yra atgrasi, o moterų elgesys yra toks, jog, mano supratimu, savo varžybų kariniai daliniai būtent dėl to joms ir neleidžia stebėti. Kad ir kaip būtų, prieš dvejus ar trejus metus, kai savanorių pajėgos ir reguliari kariuomenė surengė bokso turnyrą, buvau paskirtas saugoti salės durų ir man buvo įsakyta neįleisti moterų.
Anglijoje sporto manija yra pakankamai stipri, tačiau dar nuožmesnės aistros verda jaunose valstybėse, kur rengiamos varžybos ir nacionalizmas tik neseniai išsivystė. Tokiose šalyse, kaip Indija ar Birma, futbolo rungtynių metu reikalingi tvirti policijos kordonai, siekiant, jog minia neįsiveržtų į aikštę. Birmoje man teko matyti, kaip vienos komandos sirgaliai lemiamą rungtynių akimirką pro policiją įsiveržė į aikštę ir sužalojo varžovų komandos vartininką. Pirmąsias rimtas futbolo rungtynes Ispanijoje prieš 15 metų lydėjo nekontroliuojamos riaušės. Vos tik sužadinami varžymosi impulsai, žaidimo pagal taisykles nuovoka kaip mat išgaruoja. Žmonės nori matyti vieną pusę ant pjedestalo, o kitą – pažemintą, tačiau pamiršta, jog pergalė, pasiekta sukčiaujant arba įsiveržus miniai, yra bevertė. Net ir tuo atveju, kai žiūrovai nekliudo fiziškai, jie stengiasi paveikti rungtynes pritarimo šūksniais sveikindami saviškius ir trukdydami varžovams švilpimu bei įžeidimais. Rimtas sportas neturi nieko bendro su garbingu žaidimu. Jis sietinas su neapykanta, pavydu, pagyrūniškumu, taisyklių nepaisymu ir sadistišku malonumu stebint prievartą. Kitaip tariant, tai karas be šūvių.
Užuot paisčius niekus apie švarų, sveiką varžymąsi futbolo aikštėje ir tą nuostabią rolę, kurią Olimpinės žaidynės atlieka sutelkdamos tautas draugėn, pravarčiau būtų išsiaiškinti, kaip ir kodėl iškilo šis modernusis sporto kultas. Dauguma žaidimų, kuriuos praktikuojame, kilę iš senovės, tačiau nepanašu, jog sportas nuo romėnų laikų iki devyniolikto amžiaus būtų vertintas labai rimtai. Netgi Anglijos vidurinėse mokyklose žaidimų kultas prasidėjo tik praėjusio amžiaus pabaigoje. Dr. Arnoldas, paprastai laikomas moderniosios vidurinės mokyklos įkūrėju, žaidimus traktavo kaip laiko švaistymą. Vėliau daugiausiai Anglijoje ir Jungtinėse Valstijose žaidimai buvo paversti dosniai finansuojamu užsiėmimu, pajėgiančiu pritraukti plačias minias ir sužadinti laukines aistras, ir kaip infekcija išplito iš šalies į šalį. Plačiausiai pasklido aršiausios sporto šakos, tokios, kaip futbolas ir boksas. Nėra abejonės, kad ši plėtra susijusi su kylančiu nacionalizmu, kitaip tariant, su pamišėlišku moderniuoju įpročiu identifikuoti save su didesnės galios vienetu ir viską matyti kaip kovą dėl prestižo.
Be to, tikėtina, jog organizuoti žaidimai labiau klestės miesto bendruomenėse, kur vidutinis žmogus gyvena pakankamai sėslų ar bent jau uždarą gyvenimą ir neturi daug progų kūrybingam darbui. Kaimo bendruomenėje berniukas arba jaunuolis didžiąją dalį perteklinės energijos išeikvoja vaikščiodamas, plaukiodamas, mėtydamasis sniegu, laipiodamas po medžius, jodinėdamas arkliais ir neretai būdamas žiaurus gyvūnams, kaip kad žvejyboje, gaidžių peštynėse ar žiurkių gaudynėse. Dideliame mieste privaloma įsitraukti į grupinius užsiėmimus, siekiant išlieti fizinę energiją ar patenkinti sadistinius impulsus. Londone ir New Yorke žaidimai traktuojami taip pat rimtai kaip Senovės Romoje ar Bizantijoje, tačiau Viduramžiais jie nebuvo maišomi su politika ar grupine neapykanta, nors ir buvo fiziškai dar brutalesni. Norint dar padauginti šiuo metu pasaulyje ir taip gausios nesantaikos, sunku būtų sugalvoti geresnį būdą nei surengti seriją futbolo rungtynių tarp žydų ir arabų, vokiečių ir čekų, indų ir britų, rusų ir lenkų, italų ir jugoslavų, kurias stebėtų 100 000 skirtingų tautybių žiūrovų. Žinoma, aš netvirtinu, jog sportas yra viena iš pagrindinių tarptautinio varžymosi priežasčių; plataus masto sportas, mano nuomone, yra tik dar vienas padarinys priežasčių, sukėlusių nacionalizmą. Vis dėlto situacija tik pabloginama, jei siunčiama komanda, sudaryta iš vienuolikos vyrų ir pavadinta nacionaliniais čempionais, į kovą su varžovų komanda abiems pusėms leidžiant suprasti, jog pralaimėjusi nacija netenka garbės.
Dėl to aš viliuosi, jog mes neatsakysime į „Dinamo“ vizitą siųsdami britų komandą į SSRS. Jeigu privalome tai padaryti, tuomet siųskime atrarūšę komandą, kuri neabejotinai bus sumušta ir nepretenduos į visos Britanijos reprezentaciją. Egzistuoja užtektinai realių priežasčių nerimui ir neturėtume jų gausinti drąsindami jaunus vyrus spardyti vieni kitiems blauzdas priešais riaumojančius įsiutusius žiūrovus.
George Orwell
1945