Autobuso stotelė. Reklaminis skydas Nr. 1. Manimi pasirūpinta. Reklaminis skydas Nr. 2. Ačiū, Jums irgi. Reklaminis skydas Nr. 3. Iki. Kelio ženklas Nr. 1. sako, kad kelias šiandien vingiuotas. Supratau tai nežengęs nė žingsnio. Autobusas Nr. 43. Braškinė žiema.
Pranešimai atgyja ir sraunia srove veržiasi visais įmanomais vizualumo šaltiniais. Garsais. Kvapais. Link tavęs. Kalba tau, tačiau ne su tavimi.
Amazonė mano delnuose. Afrika tavo virtuvėje. Karas mūsų miegamajame. Saldžių sapnų! Negali nubusti, nes niekada ir nesapnavai. Užburiančiai malonu.
„Medijų optika“ dovanoja visas gyvenimo spalvas su emociniais prieskoniais. Gali ir negyventi.
Dargi esama iliuzijomis ir propagandiniu melo aparatu pagrįstų valstybių, kuriose, kaip žinia, gyvena žmonės. Čia kontroliuojama kalba, o per ją ir sąmonė – įvykiai tampa tokiais, kaip apie juos nuolatos girdima.
Nepriekaištingai suformuluota žinia ir jos sklaidos formos tėra įkaitai, informaciniai nuodai, virtualios šiukšlės.
Nors lygiai taip galėtų tapti vaistu nuo uždarumo, izoliacijos ir klastos. Juk žinia prasideda nuo manęs ir tavęs. Kuo gyveni?
***
„Post Scriptum“ užduotis nedėkinga – kalbėti apie tai, kas esi pats – tarpininkas. Klausimas, į kurį tikėtis atsakyti čia, dabar ir visam būtų pernelyg pretenzinga. Juolab kad medijos (žodis, kurio, beje, nepripažįsta nei šis tekstų redaktorius, nei Dabartinės lietuvių kalbos žodynas) esti dinamiškos, aptakiai neapčiuopiamos, nors ir neva visur esančios. Vadinasi, mėginti jas apsvarstyti „amžinųjų“ klausimų rėmuose – regis, būtų kažkas anachronistiško.
Ir visgi į medijas siūlome pažvelgti kiek nuosaikiau. Nerasite apokaliptinių vertinimų apie medijas, ilgainiui virstančias vienintele bendrabūvio terpe, uzurpuojančia bet kokį individualų, autentišką ir intymų santykį su tikrove.
Nebus ir besaikio žavėjimosi medijų teikiamomis pasaulio išlaisvinimo ir suartinimo galimybėmis.
Medijas siūlome suprasti kaip pranešimą, kuris gali būti perskaitytas, išgirstas, užrašytas, nepastebėtas, ignoruotas arba pamirštas. Medija, kaip forma, tėra butelis su žinute, dreifuojantis jūroje. Esama kryptingų vėjų ir nematomų povandeninių srovių, tačiau galutinis adresatas dažniausiai išlieka nenumanomas, o siuntėjas – anonimas.
***
Ta pati autobuso stotelė. Ir ženklai tie patys.
Kasdieniame informacijos sraute miname savus kelius. Juose taip pat tenka rinktis puses. Kartais tiesiog tarp tikėti ir netikėti.
Norisi palinkėti, kad medijos netaptų vieninteliu raktu į laukus, o mūsų akys dar susitiktų…
Malonaus skaitymo!
Giedrius Krupauskas