Francis Bacon „Žmogaus galvos studija“
Turbūt savaime aišku, kad asmens priklausymas muzikos pagrindu organizuotai subkultūrai yra tokia tapatybė, kurią asmuo sąmoningai prisiima pats. Galima tvirtinti ir tai, kad tautinė asmens tapatybė taip pat yra daugiau prisiimta, nes ji yra sąmoningo asmens identifikavimosi su tam tikra tautine bendruomene rezultatas. Šiame straipsnyje bus nagrinėjami šių dviejų tapatybių tarpusavio santykiai ir jų poveikis metalo subkultūros atstovų santykiui su pasauliu.
Šiame straipsnyje išskiriamos dvi metalo muzikos ir subkultūros tradicijos, kurios yra pavadintos „anglosaksiškąja“ ir „kontinentine“. Šiuos pavadinimus daugiausia padiktavo tai, kad dauguma ryškiausių grupių, formavusių pirmąją tradiciją yra kilusios iš anglosaksiškų kraštų (JAV, Didžiosios Britanijos, Australijos), o formavusių antrąją – iš kontinentinės Europos bei Skandinavijos šalių. Aišku, toks skirstymas yra labai grubus ir toli gražu nereiškia, kad visos kontinentinės Europos metalo grupės priklauso tik „kontinentinei“ metalo tradicijai ar atvirkščiai. Iš esmės galima rasti grupių, kurios savo kūryboje labai sėkmingai derina šias tradicijas (Manowar, Vader, Virgin Steele, etc.) Greičiau šis skirstymas yra paremtas indukciniu vienam ar kitam regionui būdingų stilistinių ar ideologinių bruožų apibendrinimu.
„Anglosaksiškoji“ metalo tradicija – tapatybių konfliktas.
Tikėtina, kad dažnas skaitantis šį straipsnį nebus pakankamai susipažinęs su metalo subkultūros istorija ir esminiais bruožais, tad be pagrindinės darbo temos apie dvi tapatybes, bus pateikta truputis informacijos, kuri leis geriau pažinti metalo subkultūrą.
Taigi, būtent su anglosaksiškuoju regionu ir yra siejamas metalo muzikos ir subkultūros gimimas. Be to, šis regionas ir ši metalo tradicija ilgą laiką buvo visos metalo subkultūros varomoji jėga – čia vykdavo didžiausi ir įspūdingiausi metalo koncertai, iš čia yra kilę daugelis grupių, kurios, galima sakyti, rašė metalo subkultūros istoriją.
Kadangi metalo muzika po jos sukūrimo pirmiausia paplito tarp skurdžių, menką išsilavinimą turinčių darbininkų klasės žmonių, nenuostabu, kad neilgai trukus į dainų tekstus pradėjo ateiti šiai žmonių grupei aktualūs naratyvai – pradėta dainuoti apie skurdą, nusikalstamumą bei kitas socialines, ekonomines problemas. Be to, daugelio ankstyvojo laikotarpio metalistų priklausymas žemiesiems socialiniams sluoksniams lėmė tai, kad jų gretose pradėjo plisti kairiosios idėjos, skleidusios socialinę lygybę. Šių idėjų paplitimas kartu su socialinių problemų akcentavimu dainų tekstuose ilgainiui sukūrė galingą socializacijos mechanizmą, kuris užtikrino tai, kad panašios vertybės būtų perduodamos visiems subkultūros nariams, nepriklausomai nuo jų socialinės padėties. Šis mechanizmas ir užtikrino, kad metalo subkultūrai plečiantis ir įtraukiant į save žmones iš kitų visuomenės sluoksnių ar kitų kraštų, būtų išlaikomas jos vertybinis vieningumas ir pagrindinių idealų perdavimas iki pat mūsų dienų,
Bėgant laikui, subkultūrai augant ir plečiantis, jos nariai vis dar buvo suvokiami kaip padugnės, žmonės, kurie egzistuoja visuomenės paribiuose. Ilgainiui pasikeitė tokio vertinimo priežastis – jų padėtį apibrėžė jau nebe socialinė padėtis ar išsilavinimas, o pats faktas, kad jie yra metalistai. Dėl kitokio muzikinio skonio, kitokios išvaizdos ar gyvenimo stiliaus jie buvo išstumiami iš visuomenės, o žmogui reikalingą bendruomeniškumą tegalėjo rasti subkultūros viduje.
Būtent tokiame kontekste ir gimė „aglosaksiškajai“ tradicijai būdinga pasaulinės metalistų vienybės idėja, kuri skelbė, kad, nepriklausomai nuo žmogaus rasės, tautybės, tikėjimo, lyties, socialinės padėties ar kitų veiksnių, subkultūros nariai yra tarsi viena didelė šeima, kadangi juos jungia tai, kas svetima visam aplinkiniam pasauliui – meilė metalo muzikai.
Įsigalint šiai idėjai, neigiamai pradėta žiūrėti į kitas prisiimtas tapatybes, kurios galėtų skaldyti šią vienybę. Šiame kontekste asmens tautiškumas įgauna neigiamą atspalvį, tad siekiama atsiriboti nuo savo šaknų, kilmės, tradicijų. Metalistai bandė nutraukti ryšius su praeities kartomis, kad išvengtų jų padarytų klaidų, nepradėtų indiferentiškai žiūrėti į visuomenės problemas.
Ypač tautiškumo ir subkultūrinės tapatybės konfliktas išryškėja kai kur nors pasaulyje kyla stambesnis karinis konfliktas – karo tematika ima dažniau figūruoti metalo dainų tekstuose, kur bene vieningai deklaruojamas karo ir žmonių aukų beprasmiškumas ir tuštybė. Šalia viso to, išryškėja ir nuostata, kad kariavimas už savo šalį yra nesąmonė bet kokiomis aplinkybėmis, nes kareivis tik žaislas valdžią turinčiųjų rankose, o pats patriotizmo jausmas – tik sumaniai naudojamas įrankis motyvuoti žmones siekti vienų ar kitų tikslų.
Taigi, „anglosaksiškojoje“ metalo tradicijoje šios dvi tapatybės konfliktuoja: individas turi pasirinkti arba priklausyti subkultūrinei bendruomenei, organizuotoje muzikiniu, vertybiniu pagrindu, arba kuriai nors kitai, organizuotai kalbiniu, tautiniu, religiniu ar kitokiu pagrindu. Suderinti šias dvi tapatybes, deja, neįmanoma.
„Kontinentiškoji metalo tradicija“- tapatybių dialogas
Galbūt dėl to, kad metalo muzika kontinentinę Europą pasiekė ir joje išplito truputį vėliau, galbūt dėl to, kad šioje dalyje ji neturėjo tokių stiprių ryšių su viena ar kita socialine klase, kontinentinėje Europos dalyje socialinis diskursas paplito žymiai mažiau, nei anglosaksiškuose kraštuose. Veikiau priešingai – vos metalo muzikai pradėjus leisti šaknis ir rastis pirmosioms žymesnėms šio regiono grupėms, galima buvo pamatyti šiokį tokį vertybinį apsivertimą metalo subkultūroje. Kadangi čia, kaip jau minėta, pomėgis metalo muzikai paplito tarp įvairaus socialinio statuso žmonių, reikėjo surasti kitas dainų temas, kurios galėtų vienyti metalistų bendruomenės narius ir būtų jiems aktualios. Po kurio laiko išryškėjo kelios pagrindinės metalo tematikos šiame regione tendencijos: 1. Iš „anglosaksiškosios“ tradicijos perimta meilė metalo muzikai kaip visus vienijančiai jėgai. 2. (Anti)Religinė tematika. 3. Fantasy tematika. 4. Istorinė/ Karo tematika. 5. Mitologija ir folkloras. Siekiant nenutolti nuo straipsnio temos, aptarsime tik paskutines dvi temų rūšis.
Tiek siekis domėtis istorija, tiek mitologija, norint geriau kurti ir suprasti metalo muzikos tekstus, skatino metalistus domėtis, pažinti savo tautos istoriją ir kultūrą, t.y. neatmesti, bet priešingai -puoselėti ir plėtoti savo tautinę tapatybę. Į klausimą, kodėl ši tematika atsirado ir išplito, dabar atsakyti neįmanoma, tačiau galime teigti, kad šių temų paplitimas „kontinentinėje“ metalo muzikos tradicijoje turėjo milžiniškų pasekmių. Šalia subkultūrinės asmens tapatybės atsirado ir kita- tautinė. Tai savo ruožtu lėmė, jog asmuo jau nebeturėjo drastiškai rinktis tarp savo tautiškumo ir priklausymo subkultūrai – šios dvi tapatybės pasirodė puikiai galinčios sugyventi kartu. Tautiškumo pabrėžimas neskaldė metalo bendruomenės, bet, priešingai, skatino metalistus susipažinti su kitų tautų kultūra ir papročiais metalo muzikos kontekste, plėtė žmonių akiratį ir skatino toleranciją ir bendražmogiškumą. Metalistai, identifikuojantys save su šia metalo tradicija, pradėjo save vienu metu suvokti kaip tautos dalį, kuri dalinasi su kitais tautiečiais bendra kultūra, istorija, tradicijomis, ir tuo pačiu metu kaip subkultūrinės bendruomenės narį, kuris su kitais šios bendruomenės nariais yra susijęs bendra muzika, pomėgiais, ritualais ir vertybėmis. Šių dvejų tapatybių dialogas padėjo metalo muzikoje sukurti daugybę tautiškumo/mitologijos temas plėtojančių subžanrų bei taip praturtinti muziką, o metalistų santykiuose su visuomene sumažinti juos skiriantį atotrūkį ir atskirtį.
Pasirinkimas
Tarp šių dviejų tradicijų yra konfliktas, kurį galime įžvelgti ne tik teoriškai, bet ir praktiškai. Kaip akivaizdų pavyzdį galima pateikti rusų grupės „AlisA“ kūrybą, kurią iš esmės, galima būtų traktuoti kaip vieno žmogaus, būtent grupės lyderio Konstantino Kinčevo, pažiūrų kaitos atspindį.
Visą jo kūrybą galima suskirstyti į du etapus. Pirmasis etapas (nuo grupės atsiradimo iki maždaug 1992 m.) yra priskirtinas anglosaksiškajai tradicijai, su tam tikromis temų išimtimis, kurioms padarė įtaką pati muzikanto gyvenamoji vieta – SSRS. Tuo metu „sunki“ muzika buvo traktuojama kaip tam tikras ėjimas prieš sistemą, cenzūrą. Žmonėms, kurie ja žavėjosi, tai buvo galimybė būti su bendraminčiais. Tai puikiai atsispindi tokiose „AlisA“ dainose, kaip „Мы в месте“ („Mes kartu“). Kitas svarbus to laikotarpio kūrybos bruožas – tai antisistemiškumas. Ne vienoje dainoje buvo bandoma įvairiomis metaforomis ironizuoti tuometinę padėtį ir komunistinę sistemą.
Tačiau viskas kardinaliai pradeda keistis nuo 1992 m., kai Kinčevas priima stačiatikybę. Tai greitai atsiskleidė ir pačioje grupės kūryboje. Pirmiausia atsirado niekada anksčiau nebūdinga grupei rusų tautos tematika, kurią puikiai atspindi dainos „Небо славян“ („Slavų dangus“), „Родина“ („Tėvynė“), kuri užtemdė iki tol buvusias prioritetines dainų temas. Galima trumpai suformuluoti dabartinę dainų logiką: „iš pradžių turi mylėti savo šalį Rusiją ir tautą, o jau tada mes galime rasti ir kitų dalykų, kurie mus vienija“. Pastaruoju metu grupės lyderis aktyviai remia dabartinį Rusijos politinį kursą: Belgrade buvo rengiami koncertai palaikyti Serbiją po Kosovo atsiskyrimo, grupės oficialioje interneto svetainėje buvo parašyta, kad „AlisA“ remia visus Rusijos veiksmus Gruzijos atžvilgiu ir t.t.
Taigi, nors šios dvi metalo muzikos tradicijos nekonfliktuoja tarpusavyje makro lygmeniu ir abi puikiai atlieka savo funkciją – vienyti subkultūros narius – tačiau mikro lygmenyje šių dviejų tradicijų konfliktas itin aštrus. Jos jau tapo per daug skirtingos, kad kiekvienas subkultūros narys jas abi galėtų vienodai gerai suderinti tarpusavyje. Tad jis turi pasirinkti (toks pasirinkimas yra ne sąmoningas veiksmas, o veikiau pasąmoninis vienos iš dviejų vertybių sistemų priėmimas), kuriai metalo tradicijai save priskirti. Tokio neišvengiamo pasirinkimo kaina labai didelė – pasirinkus save tapatinti su viena metalo tradicija bei jos vertybių sistema, tampa kone neįmanoma suvokti ir suprasti kitos tradicijos bei jos eskaluojamų vertybių.
Kitaip tariant, įsitvirtinus vienoje tradicijoje, susvetimėjama su kita. Ir nors toks susvetimėjimas retai kada pasireiškia priešiškumu ar nesugebėjimu mėgautis kitos metalo tradicijos muzika, tačiau jis neleidžia šioms dviems tradicijoms visiškai susikalbėti; būtent dėl šios priežasties jos pamažu tolsta viena nuo kitos, o takoskyra tarp jų gilėja. Pagrindė tokios padėties priežastis būtent ir yra metalisto santykis su jo tautine tapatybe, kadangi šis santykis ir išskyrė metalo muziką į dvi labai skirtingas tradicijas ir vis dar lemia tebedidėjančius skirtumus tarp jų.
ANGLOSAKSIŠKOSIOS TRADICIJOS PAVYZDYS
Vidinis pasaulis („Inner Self“)
Vaikščiodamas šiomis purvinomis gatvėmis
Su neapykanta savo galvoje
Jausdamas pasaulio panieką
Aš neseksiu tavo taisyklėmis
Kaltinimai ir melas, iškyla prieštaravimai
Kaltinimai ir melas, iškyla prieštaravimai
Nekomfortabilumas mano vidiniame pasaulyje
Tik aš vadovauju savo vidinei asmenybei
Aš nepakeisiu savo kelio
Jis privalo toks būti
Savo gyvenimą aš gyvensiu pats sau
Pamiršk savo ištvirkusį būdą
Kaltinimai ir melas, iškyla prieštaravimai
Kaltinimai ir melas, iškyla prieštaravimai
Niekas nepakeis mano kelio
Gyvenimas išduoda, bet aš vis tiek einu
Nėra jokios šviesos, bet yra viltis
Sutriuškindamas priespaudą aš laimiu
Išduodamas ir nešvariai žaisdamas tu manai, kad laimėsi
Bet vieną dieną tu krisi, o aš lauksiu
Tu išgirsi išprotėjusio žmogaus juoką
Asmenybė yra mano ginklas prieš tavo pavydą
Vaikščiodamas šiomis purvinomis gatvėmis
Su neapykanta savo galvoje
Jausdamas pasaulio panieką
Aš neseksiu tavo taisyklėmis
Nekomfortabilumas mano vidiniame pasaulyje
Tik aš vadovauju savo vidinei asmenybei
Sepultura daina „Vidinis pasaulis“ (Inner Self)
iš albumo „Po griuvėsiais“ (Beneath The Remains(1989).
KONTINENTINĖS TRADICIJOS PAVYZDYS
Eime su mumis…
Vėlės išminčių slepias vilkais
Miškuos, kurie kadais buvo šventais,
Jų akys žiba ledine šviesa
Kaip žvaigždės – tolimos, šviečia nakčia.
Kaip vakaras saulė skandina ugny,
Taip grimzta svajonės gilyn užmaršty,
Pavirsdamos dulkėm ir smėlio krislais,
Po kojomis tų, kur gyvens amžinai…
…Eime su mumis… kur veda ugnis
rymo prieš saulę senoliai žili,
ateina iš karo didvyrių būrys,
kur traukia dainas išnaikinta gentis…
…Eime su mumis… kur veda ugnis
skrenda varnai, kur užgims ateitis,
kelias toks tolimas, tartum mirtis,
kelias toks artimas, kaip pražūtis…
Po milžinų paliktais akmenim,
Giliausiuos urvuos rusena ugnis,
Ta, kuri šildė Kūrėjų rankas,
Ta, kuri uždega naktį žvaigždes.
…Rankose dega ugnis…
Skradžiai tuštumą sklinda šviesa,
Pakyla varnai, nusileidžia naktis…
Ir šnabžda… Eime su mumis…
…Eime su mumis… kur veda ugnis
rymo prieš saulę senoliai žili,
ateina iš karo didvyrių būrys,
kur traukia dainas išnaikinta gentis…
…Eime su mumis… kur veda ugnis
skrenda varnai, kur užgims ateitis,
kelias toks tolimas, tartum mirtis,
kelias toks, artimas kaip pražūtis…
Obtest daina „Eime su mumis…“
iš albumo „Auka seniems Dievams“ (2001).
Lukas Pukelis ir Marina Misiūtė