Etninės, kalbinės ir religinės skirtybės šiuolaikinėse mišriose visuomenėse yra svarbus potencialus konfliktų šaltinis ir todėl tapatybės politikos, nustatančios žaidimo taisykles grupių tapatybės apibrėžimui ir raiškai, objektas. Net tokie, rodos, neutralūs ir universalūs, visiems piliečiams privalomi asmens dokumentai gali kurti ar stiprinti visuomenės grupių įtampą tarpusavio santykiuose.
Esi tas, kas esi…
Modernybės sąlygomis asmenų tapatybės politikos taisykles kuria tautinės valstybės, kuriose etninis, kalbinis ar religinis tapatybės kriterijai glaudžiai susiję su „tautokūros“ pastangomis – pačių valstybių tapatybės formavimu. Pasak Pierre‘o Bourdieu, valstybė turi ne tik įteisintos fizinės prievartos (tą jau žinome iš Maxo Weberio), bet ir įteisintos simbolinės prievartos monopolį. Valstybei priklauso simbolinė galia patvirtinti savo piliečių asmens tapatybę, pripažinti išsilavinimą, rangą – t.y. „valdžios turėtojai patvirtina, kad asmuo yra tas, kas jis yra, viešai įteisina, kas jis yra ir kas turi būti“. Akivaizdžiausias tokios galios įrodymas yra tai, kad kiekvienam valstybės piliečiui būtina turėti asmens dokumentą, kuris reikalingas įsidarbinant, atliekant bankines operacijas, pretenduojant į socialines išmokas, balsuojant, atvykstant/išvykstant iš šalies ir t.t., žodžiu, įvairiausiose situacijose, kuriose kokiai nors institucijai reikia paliudijimo savo egzistavimą ir patvirtinimo, kad esi tas, kas esi.
Paprasčiausias ir daugelyje šalių pagrindinis toks dokumentas yra asmens tapatybės kortelė, pateikianti svarbiausią informaciją apie asmenį. Tačiau priklausomai nuo to, kokią informaciją apie asmenį „valdžios turėtojai“ reikalauja joje pateikti, ji gali įgyti ir kitą reikšmingą funkciją – išskirti ir apibrėžti visuomenėje etnines, kalbines ir religines grupes. Ir ši jos savybė kelia ne mažiau abejonių nei žmogaus teisių gynėjų (tokių kaip „Privacy International“) pabrėžiami pavojai dėl asmens duomenų saugumo – mat jos padidina policines valstybės galias ir leidžia jos institucijoms lengviau keistis informacija apie asmenis bei kuria stebėjimo valstybę arba, Michelio Foucault žodžiais tariant, panoptikumą.
…bet ne toks, kokio reikia
Visgi net ir neturint visa apimančios valstybės valdomos piliečių duomenų bazės, asmens tapatybės kortelės, ypač tokios, kuriose privalomi įrašai apie priklausomybę kuriai nors etninei, religinei ar kalbinei grupei, nėra „neutralus“ dokumentas – juolab jei jį reikalaujama nuolat turėti su savimi. Istoriškai tapatybės kortelės yra buvusios pagrindu diskriminuoti tam tikras mažumas ar net vykdyti genocidą.
1938 m., likus tik keliems mėnesiams iki „Krištolo nakties“ pogromų Vokietijoje žydų tautybės gyventojų dokumentus pradėta žymėti specialiu antspaudu (tik vėliau žydams liepta dėvėti geltonas Dovydo žvaigždes, kurios darė juos iškart pastebimus). Ruandoje, kur 1994 m. per 100 dienų hutų kareivos išžudė iki milijono tutsių, dar nuo Belgijos kolonialistinio valdymo laikų asmens tapatybės kortelėse buvo įrašas apie priklausomybę kuriai nors iš etninių grupių (jis panaikintas tik 1997 m.). Abiem atvejais toks oficialiai nustatytas žmonių grupavimas sudarė sąlygas ginkluotoms grupuotėms savavališkai tikrinti žmonių dokumentus ir čia pat linčiuoti priklausančius „ne tai“ etninei grupei.
Kartais diskriminuojamoms grupėms išduodami netgi specialūs dokumentai, kuriais siekiama apriboti jų narių judėjimo laisvę valstybės teritorijoje. Tokius apartheido metais visada su savimi turėjo nešiotis Pietų Afrikos juodaodžiai, o palestiniečiai nuolatinius žeminančius Izraelio kareivių patikrinimus turi kęsti ir šiandien.
Specialias tapatybės korteles buvo siūloma išduoti arabų kilmės amerikiečiams po Rugsėjo 11-osios įvykių JAV. Įsitvirtinusi „kovos su terorizmu“ retorika turėjo didelį poveikį Amerikos visuomenei: buvo siūloma griežtinti kontrolę ir keisti tapatybės korteles, kad jos atitiktų „antiteroristinius standartus. „Amerikos piliečiai turi teisę žinoti, kas gyvena jų šalyje; kad žmonės yra tas, kas sakosi esą; kad asmens vardas dokumente yra jo turėtojo, o ne šiaip kokio pašaliečio,“ – taip pasiūlymą argumentavo Kongreso narys respublikonas F. Jamesas Sensenbrenneris. Tai nebuvo įgyvendinta, tačiau arabų kaip grupės išskyrimas viešame diskurse, kelia pavojų ne tik jų žmogaus teisių užtikrinimui, bet ir tiesioginiam saugumui. Remiantis įvairiais duomenimis, daugiau kaip 20 000 arabų buvo pritaikytos naujai interpretuotos nacionalinio saugumo priemonės: masiniai suėmimai, slaptų įrodymų naudojimas teismuose, privaloma speciali registracija, FTB apsilankymas darbe ir namuose ir kt.
Oficialiosios tapatybės „rėmai“
Anot organizacijos „Prevent Genocide International“, 2001 m. pasaulyje vis dar buvo daugiau nei 20 šalių, kur asmens dokumentuose privalomi įrašai apie etninę (pvz., Kinija, Etiopija, Kenija, Vietnamas), rasinę (pvz., Malaizija, Singapūras) ar/ir religinę (pvz., Afganistanas, Egiptas, Jordanija, Pakistanas) tapatybę. Daugelyje jų visuomenės grupių tarpusavio santykiai yra įtempti ir galimi prievartos proveržiai.
Tokios valstybės nustatytos kategorijos asmenims klasifikuoti bando supaprastinti socialinę tikrovę ir įtvirtinti nelanksčią grupinę tapatybę. Tarkim, indonezietiškoje Kartu Tanda Penduduk (asmens tapatybės kortelė), be kita ko, būtina nurodyti išpažįstamą religiją. Galimos tik šešios alternatyvos – oficialiai vyriausybės pripažįstamos konfesijos: islamas, protestantizmas, katalikybė, hinduizmas, budizmas ir konfucianizmas. Nepraktikuojantys jokios religijos vis tiek klasifikuojami pagal savo šeimos tradiciją, o tie, kurių religinėms bendruomenėms valstybė nėra suteikusi oficialaus statuso – iki 1998 m. nebuvo pripažįstamas Indonezijos kinų praktikuojamas konfucianizmas, o Rytų Indonezijoje paplitę animistiniai tikėjimai nepripažįstami iki šiol, – registruojami kaip musulmonai, taip dirbtinai išplečiant vyraujančios religijos išpažinėjų skaičių. Indonezijoje yra buvę atvejų, kai radikalūs musulmonai gatvėse savavališkai įsirengdavo asmens dokumentų patikros punktus, kad pasityčiotų iš „netinkamą“ įrašą turinčiųjų, pavyzdžiui, versdami juos garsiai skaityti Koraną, nekalbant jau apie pasitaikančius kruvinus religinius ir etninius konfliktus.
Kovos dėl teisės pavadinti
Buvusioje Jugoslavijoje etninių mažumų klausimai tapo ypač jautria tema. Viena iš Balkanų ypatybių – daugiatautės valstybės, kuriose kalbos, religijos ir jas praktikuojančios etninės grupės persipynę tarpusavyje ir išsibarstę po regioną, tad išvengti konfliktų – didelis iššūkis šalių vyriausybėms. Deja, kartais tapatybės kortelės tampa viena iš priemonių didinti įtampą.
Makedonija yra geras tokių konfliktų tarp etninių grupių pavyzdys. Nors konstituciškai įtvirtinta, jog tai – tautinė valstybė, daugiau kaip trečdalį gyventojų sudaro etninės mažumos, iš kurių didžiausia grupė yra albanai (apie 30 proc. šalies gyventojų). Nuo makedoniečių jie skiriasi ne tik religija, kalba, bet ir rašmenimis (makedoniečiai rašo kirilica). Tapatybės kortelė Makedonijoje buvo įvesta 1995 m. – parlamente priimtas tapatybės kortelės įstatymas, nepaisant to, jog albanus atstovaujantys parlamentarai protestuodami išėjo iš salės. Nepasitenkinimas kilo dėl kalbos ir rašmenų, kuriais būtų rašoma kortelėje. Albanai, būdami gausiausia mažuma, siekė dvikalbių įrašų. Tad čia tapatybės kortelė tapo priemone kovojant dėl etninės grupės statuso valstybėje. Daugiakultūrėje valstybėje tapatybę apibrėžiant viena kalba yra įtvirtinamas ja kalbančiųjų dominavimas.
Kita vertus, kompromisinis variantas, įvestas dabar galiojančiu tapatybės kortelės įstatymu, taip pat lieka problematiškas: „asmenų, priklausančių tautinėms mažumoms, vardas ir pavardė rašomi taip pat ir tos etninės grupės kalba bei rašmenimis“ (5 str.). T. y., net ir neturint grafos apie tautybę, iš rašmenų galima atskirti etnines mažumas – „dvikalbės“ kortelės išduodamos tik joms. Šalyje, kurioje etninis susiskaldymas ypač stiprus (2001 m. Makedonijoje vyko pilietinis karas), toks klasifikavimas gali turėti pavojingų pasekmių.
Savo romane „1984-ieji“ George‘as Orwellas rašė „jei visi šaltiniai sakys tą patį, tai šitas melas pateks į istoriją ir taps tiesa“. Tapatybės kortelė pagal apibrėžimą nurodo asmens identitetą – jos turinio kontrolė suteikia valstybei galią formuoti jos piliečių savęs ir kitų suvokimą. Naudojant tokias grupines kategorijas kaip etniškumas ar religija individas apibrėžiamas per bendruomenę, nors kai kuriais atvejais tai iškraipo socialinę realybę bei nubrėžia išankstines ribas. Tapatybės kortelė tapo simbolinės prievartos mechanizmu, per kurį valstybė įgyja galią konstruoti „kitą“ savo teritorijos viduje. Dar daugiau – kortelėje įrašius etninę grupę, religiją ar naudojant skirtingus rašmenis, tai tampa vieša, nevalstybiniams subjektams prieinama informacija. „Kiti“ tampa lengvai atpažįstami – pavyzdžiai rodo, kad pasekmės jiems gali būti liūdnos.
Indrė Balčaitė, Renata Skardžiūtė