Lauryno Komžos nuotrauka
Lewis Mumford
Ištrauka, 1937 m.
Didesnė mūsų gebėjimų planuoti savo miestus ir namus dalis yra patekusi į prastą padėtį, nes tie, kurie šiuo planavimu iki šiol užsiėmė, neturėjo aiškaus supratimo apie miestų socialines funkcijas. Šias funkcijas buvo bandyta išvesti iš paviršutiniškos šiuolaikinio miesto scenos apžvalgos. Kaip galiausiai pasirodė, buvo net neįtarta, kad šioje srityje gali būti milžiniškų trūkumų, ne ten nukreiptų pastangų ir išlaidų, kurių paprastas higieniškų gyvenamųjų būstų statymas ar netaisyklingų gatvių tiesinimas nesutvarkys.
Miestas kaip grynai fizinis faktas jau yra buvęs daugelio tyrimų objektas. Tačiau kas yra miestas kaip socialinė institucija? Ankstesni Aristotelio, Platono ir utopijų rašytojų nuo sero Thomo Moore‘o iki Roberto Oweno atsakymai į šį klausimą iš esmės daug labiau patenkinami nei tie, kuriuos pateikė sistemingesni sociologai. Savo ruožtu dauguma šiuolaikinių Amerikos „miesto sociologijos“ traktatų šioje problemoje nieko svarbaus nenušviečia.
Sociologinę miesto sampratą pats pateikčiau šitaip: miestas yra tarpusavyje susijusių pirminių grupių ir tam tikram tikslui pasiekti orientuotų asociacijų rinkinys. Pirmosios, tokios kaip šeima ar kaimynų ratas, pasirodo visose bendruomenėse, o antrosios yra ypač būdingos būtent miesto gyvenimui. Šios įvairios grupės išlaiko save per ekonomines organizacijas, kurios savo ruožtu yra korporatyvinio ar bent viešai reguliuojamo pobūdžio, visos jos apsigyvena sąlyginai ribotame plote, pastoviuose statiniuose. Esminės fizinės miesto egzistavimo sąlygos yra nekintama vieta, pastovi pastogė, nuolatinės patalpos ir įranga gamybai, prekybai bei sandėliavimui. Esminė socialinė sąlyga yra socialinis darbo pasidalijimas, kuris tarnauja ne tik ekonominiam gyvenimui, bet ir kultūriniams procesams. Taigi miestas pilnąja šio žodžio prasme yra geografinis tinklas, ekonominė organizacija, institucinis procesas, teatras visuomeniniam veiksmui ir estetinis kolektyvinės vienybės simbolis. Miestas puoselėja meną ir yra menas. Miestas sukuria teatrą ir yra teatru. Būtent mieste, mieste kaip teatre, tikslingesnės iš žmogaus veiklų yra sutelkiamos ir per kovojančias ar bendradarbiaujančias tarpusavyje asmenybes, įvykius, grupes yra perdirbamos į vis žymesnes kulminacijas.
Be visuomeninės dramos, kuri atsiranda sutelkiant ir sustiprinant grupių veiklą, nėra nė vienos funkcijos, kurios negalima būtų atlikti – ir kuri nebuvo faktiškai atlikta – kaime. Fizinė miesto santvarka gali šią dramą sumenkinti ar padaryti ją erzinančia. Kita vertus, sąmoningų meno, politikos ir švietimo pastangų pagalba ji gali šią dramą padaryti sodresnę, taip, kaip tinkamai paruoštos scenos dekoracijos sustiprina ir pabrėžia aktorių gestus ir pjesės vyksmą. Ne be priežasties taip dažnai žmonės mąstė apie miestų grožį ar bjaurumą – šie atributai apibūdina žmogaus visuomeninius užsiėmimus. Ir jeigu tikras miestietis turi gilų nenorą apleisti savo ankštą butą vardan fiziškai palankesnės priemiesčio aplinkos (net ir pavyzdinio sodų priemiesčio), jo instinktai paprastai pasiteisina. Savo įvairiame ir daugiapusiame gyvenime, būtent galimybėse visuomeninei disharmonijai ir konfliktams, miestas sukuria dramą – priemiesčiams jos trūksta.
Miestą jo socialinio aspekto atžvilgiu galima apibūdinti kaip ypatingą karkasą, skirtą kurti diferencijuotoms bendro gyvenimo ir žymios kolektyvinės dramos galimybėms. Netiesioginėms bendravimo formoms ženklų, simbolių ir specializuotų organizacijų pagalba papildant tiesioginį akis į akį bendravimą, miestiečių asmenybės pačios tampa daugiabriaunėmis: jos atspindi jų specializuotus interesus, jų intensyviau treniruotus polinkius, jų jautresnius sprendimus bei pasirinkimus. Asmenybė nebėra daugiau ar mažiau vientisas tradicinis veidas į realybę kaip visumą – čia slypi asmeninės dezintegracijos galimybė, tačiau čia glūdi ir reintegracijos per platesnį dalyvavimą konkrečioje ir matomoje kolektyvinėje visumoje būtinybė. Tai, ko žmonės negali įsivaizduoti kaip neaiškios ir beformės visuomenės, jie gali išgyventi ir patirti kaip piliečiai mieste. Jų vieningi planai ir pastatai tampa jų socialinių sąsajų simboliais, o tada, kai fizinė aplinka pati tampa netvarkinga ir padrika, jos priglaustas socialines funkcijas tampa vis sudėtingiau išreikšti.
Iš tokios miesto sampratos seka viena papildoma išvada: socialiniai faktai yra pirminiai, o miesto fizinė santvarka, jo pramonė ir rinkos, jo bendravimo kanalai ir eismas turi būti priklausomi nuo jo visuomeninių poreikių. Jei pastarajį šimtmetį beatodairiškai plėtėme fizines gamyklas ir fabrikus, o būtiniausią socialinį branduolį – valdžios, švietimo ir socialinės rūpybos organus – pamiršome, šiandien privalome socialinį branduolį traktuoti kaip būtiną kiekvieno miesto plano dalį. Mokyklų, bibliotekų, teatrų, bendruomenės centrų vietų ir tarpusavio ryšių nustatymas yra pirmoji užduotis, siekiant apibrėžti ir nustatyti integruoto, bendruomeniško miesto metmenis.
Vertė Daumantas Lipskis