Miestas, kuris jungia. Ar gali miestų planavimas padėti spręsti etninius konfliktus?

Lauryno Komžos nuotrauka

Lauryno Komžos nuotrauka

2004 m. liepos 23 dieną tūkstančiai žmonių susirinko prie Neretvos upės krantų stebėti istorinio įvykio: atstatyto Senojo tilto atidarymo. Tarp svečių buvo tiek vietos gyventojai, tiek žmonės iš visos Bosnijos ir Hercegovinos, turistai, tarptautinių organizacijų atstovai. Atidarymo metu skambėjo frazės „Balkanų sutaikinimas“, „vilties simbolis miestui“, „svarbus žingsnis į priekį…“ Senasis Mostaro tiltas, iki griūties simbolizavęs dviejų skirtingų bendruomenių pagarbą viena kitai, šiandien atstatomas, tačiau ar tokiomis miesto restauracijos ir architektūrinio planavimo priemonėmis galima sukurti naują identitetą ir padėti susitaikyti skirtingose barikadų pusėse kovojusiems kaimynams?

Situacijos šalyje atspindys

Mostaro tiltas – neeilinis statinys, atsiradęs anksčiau už patį miestą, XVI a. Tuo metu buvęs nedidelis Osmanų imperijos postas Bosnijos ir Hercegovinos pietuose, ilgainiui jis davė vardą visai gyvenvietei, kuri buvo pavadinta „Mostar“ – „tilto saugotojų“ vardu. Ilgą laiką tiltas simbolizavo jungtį tarp dviejų didžiausių miesto bendruomenių: kroatų ir bosniakų, katalikų ir musulmonų. 100 tūkst. gyventojų turintis miestas atspindi visos šalies realybę: byrant Jugoslavijai, 1991 – 1995 m., iki tol taikiai sugyvenę kroatai, serbai ir musulmonai (oficialiai vadinami bosniakais – siekiant atskirti religiją nuo tautybės) įsitraukė į vieną kruviniausių to dešimtmečio pilietinių karų.

Prasidėjus karui, Mostarą, kuris yra penktas pagal dydį Bosnijos ir Hercogovinos miestas, Jugoslavijos liaudies armija (JLA, vadovaujama serbų) pirmą kartą bombardavo 1992 m. balandį ir jį užėmė. Kroatų pajėgos gana greitai išstūmė JLA iš Mostaro, tačiau serbais jie neapsiribojo, į konfliktą įsitraukė ir musulmonai. Tuo metu kovos tarp nacionalistinių partijų išplito visoje šalyje, visos trys pusės kariavo vieni prieš kitus: etniniai valymai, prievartavimai ir tūkstančiai pabėgėlių – visa tai paliko randus miestiečių atmintyje.

Pats miestas taip pat nukentėjo. Per susišaudymus buvo sugriautas pranciškonų vienuolynas, katalikų katedra su didžiule biblioteka ir vyskupo rezidencija, keturiolika mečečių, taip pat ortodoksų katedra, kelios ortodoksų bažnyčios bei vienuolynas. 1993 lapkritį senasis Mostaro tiltas buvo sunaikintas Bosnijos kroatų artilerijos. Taip norėta sunaikinti Osmanų imperijos buvimo ženklus – musulmonų palikimą.

Miestas, kuris skiria

Simbolinių objektų naikinimas turi savo istorinį paaiškinimą. Išties, architektūra ir urbanistinis planavimas stipriai susijęs su Mostaro kaip miesto tapatybe. Visos imperijos, kurios valdė tą regioną, stengėsi įtvirtinti savo buvimą tam tikrais statiniais: Osmanai statė religinės reikšmės objektus, mečetes; Austrijos-Vengrijos imperijos laikotarpiu iškilo atitinkamos stilistikos mokyklos. Tad griaudami vieni kitų pastatus, serbai, kroatai ir bosniakai kartu siekė išstumti kitų istorinį palikimą iš miesto, padaryti jų egzistenciją kuo mažiau matomą. Ir tai ne vien simbolinis reprezentacijos griovimas: jo tikslas buvo fiziškai eliminuoti žmones, taikantis ne tiek į juos, kiek į jų architektūrą. Europos Tarybos ataskaitoje karai Bosnijoje-Hercogovinoje bei Kroatijoje buvo pavadinti „didžiule kultūrine katastrofa“.

Po karo Mostaras liko, bet „tilto saugotojai“ nebeturėjo, ką saugoti. Miestas skilo. Viskas buvo padalinta į dvi dalis: ligoninės, mokyklos, viešasis transportas ir netgi šiukšlių išvežimo paslaugos buvo atskirtos kroatams ir bosniakams. „Žinoma, viskas padalinta – nes yra dvi tautos“, – aiškino Zoranas Knezovičius, futbolo komandos „Zrinjski“ vadovas. Jo komandoje iki šiol žaidžia beveik vien kroatų kilmės futbolininkai. Mieste yra dar viena komanda, „Velez“, kurioje žaidžia ir kurią remia bosniakai. Jis nevisai teisus, nes Mostare taip pat gyvena serbai, tiesa, jų bendruomenė kur kas mažesnė. Jiems neliko vietos ant pagrindinės gatvės šaligatvio – jis taip pat „pasidalintas“ kroatų ir bosniakų.

Pastangos suvienyti

Po pilietinio karo Bosnijoje tarptautinė bendruomenė aktyviai įsitraukė į atstatymo projektus – Mostaras taip pat sulaukė dėmesio. Buvo skiriamas finansavimas istoriniams monumentams, religiniams pastatams bei administracinėms struktūroms. Tai svarbus momentas, kadangi iš pagrindų atstatant miestą, atsirado galimybė jį perkurti, suteikti visiškai naują veidą. Iš tiesų, vietinės bei tarptautinės NVO siekė finansavimą pakreipti į tas sritis, kurios skatintų naujo miesto identiteto atsiradimą. Buvo norima suvienyti miestiečius: kad jie vadintų save visų pirma mostariečiais, miesto gyventojais, o tik po to – kroatais, bosniakais ar serbais.

Šiam tikslui buvo pasitelktos viešosios erdvės: objektai, pastatai ir monumentai, skirti ne konkrečiai grupei, o visai miesto bendruomenei. Tiltas buvo vienas reikšmingiausių atstatytų objektų: nors statytas Osmanų, jis simboliškai – ir praktiškai – sujungia dvi susiskaldžiusio miesto puses, kuriose susitelkusios gyvena konfliktuojančios bendruomenės. Nuo senų laikų jis simbolizavo toleranciją kultūrinei Mostaro įvairovei ir šiandien šį jo įvaizdį bandoma dar labiau sustiprinti.

Ar lengva perkurti identitetą?

Daugelis nevyriausybinių organizacijų, veikiančių Mostare – kaip ir kitose vietose – yra priklausomos nuo tarptautinių donorų, be kurių finansavimo negalėtų vykdyti projektų. Pasak Willo Kymlickos, garsaus politologo multikultūralisto, būtent kultūrinės įvairovės skatinimas tapo vienu pagrindinių tarptautinės bendruomenės principų nuo 1989-ųjų – tai paveikė ir Mostaro atstatymą. Išties tokios tartpautinės organizacijos kaip UNESCO ar Pasaulio paminklų fondas prie sąlygų finansavimui paprastai įrašo tarp-kultūrinį bendradarbiavimą bei daugiakultūriškumo skatinimą. Panašiai elgiasi net tokios donorės kaip „Aga Khan Trust for Culture“, kurios rūpinasi tam tikros bendruomenės (šiuo konkrečiu atveju – musulmonų) palikimo išsaugojimu. Taigi miesto planavimas tampa būdu suvienyti konfliktuojančias puses, stengiantis eliminuoti urbanistinius pasidalinimus. Tokia praktika taip pat galėtų būti taikoma ir kituose padalintuose miestuose: Beirute, Jeruzalėje ir kitur. Mostaras dažnai pateikiamas kaip potencialus taikos atkūrio pavyzdys.

Kita vertus, realybėje šias idėjas įgyvendinti nėra taip paprasta. Visų pirma, sugriauti skiriamieji grupių objektai (tokie kaip bažnyčios) yra joms reikšmingi ir gana daug dėmesio skiriama jiems atstatyti. Tad miestas architektūriškai išlieka fragmentuotas ir donorų pastangos nepajėgia pakeisti situacijos. Dar daugiau, kartais jos baigiasi gana kontroversiškai: reikalaujant pabrėžti tarp-kultūrinę atstatomų objektų reikšmę, Mostare daug projektų buvo nukreipta monumentams rekonstruoti. Tačiau tokiu būdu svarbūs infrastruktūros objektai, tokie kaip ligoninės ar vandentiekio sistemos, liko apleistos taip paminant tikruosius gyventojų poreikius. Tad atrodo, kad primestinis multikultūralizmas, nors ir piešiamas gražiomis spalvomis, turi savo kainą. Ir, deja, nevisada prigyja. Geriausias pavyzdys yra atstatyta mokykla, kurią „kartu“ lanko kroatų ir bosniakų vaikai: visi eina į tą patį pastatą, bet mokosi jie skirtinguose aukštuose, iš skirtingų vadovėlių, visai kitaip aiškinančių istoriją, neseniai vykusius karus ir miesto realybę. Užsukti į kitą aukštą jiems net nekyla minčių. Panašu, kad urbanistiniams taikinimo būdams dar yra kur tobulėti.

Renata Skardžiūtė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.