Mokslo politika Lietuvoje

Mokslo ir studijų įstatymas turėjo padėti Lietuvai atsisakyti sovietinės švietimo sistemos ir tapti konkurencinga vakarietiška žinių visuomene. Nors visuomenėje daugiausiai diskutuota apie studijų reformą, tačiau dideli pasikeitimai laukia ir mokslo sferos. Ko siekiama mokslo reforma? Kokia yra mokslo politika Lietuvoje? Ar galime išskirti jos prioritetus?

Kodėl Lietuva ne Japonija?

Japonijoje išduodama daugiausiai patentų. Didžiojoje Britanijoje klonuojamos avys. Šveicarijos laboratorijoje veikia hadronų greitintuvas. Pagaliau Holivudo filmuose akiniuotas mokslininkas išgelbėti pasaulį nuo pražūties. Tuo tarpu Lietuvoje mokslo pasaulis yra tarpusavyje susiskaldžiusių interesų, institucijų, požiūrių mozaika, kurioje sunku išskirti aiškų mokslo veidą. Ir nors nemaža dalis mokslų, ypač fizinių ir gamtos, neatsilieka nuo pasaulinio lygmens, Lietuvoje jie yra menkai vertinami ir skatinami, o daugelis mokslininkų – tiesiog nepastebimi.

PS atliktas tyrimas leidžia teigti, kad didžiausia Lietuvos mokslo problema derėtų laikyti jo atsietumą nuo valstybės strategijos. PS kalbinti pašnekovai pripažino, kad Lietuvos politikams, valdininkams ir patiems mokslininkams iki šiol trūko Lietuvos, o kartu ir mokslo, ateities vizijos.

„Ilgalaikės bendros mokslinių tyrimų strategijos iki šiol nebuvo ir vis dar nėra. Pirmus žingsnius rengiant dokumentą atliko eksministras Algirdas Monkevičius. Buvo pradėta formuoti darbo grupė, turinti paruošti šią strategiją. Dabartinė valdžia taip pat supranta, kad toks dokumentas yra būtinas”, – teigė Lietuvos mokslų akademijos prezidentas Valdemaras Razumas.

Jis pateikė Estijos pavyzdį, kuri dar 2001 metais numatė siaurus tyrimų prioritetus ir konkrečius valstybės finansinius įsipareigojimus. „Strategijos įgyvendinti iki 2007 metų nepavyko, tačiau toks dokumentas buvo. Lietuvoje mes neturim jokio bendro dokumento, kuris reglamentuotų mokslinius tyrimus,“ – konstatavo akademikas V.Razumas.

Lietuvos mokslo tarybos pirmininkas profesorius Eugenijus Butkus kaip vieną pagrindinių prielaidų nuosekliai mokslo politikai atsirasti nurodė būtinybę įsisavinti Europos Sąjungos (ES) struktūrinės paramos lėšas. Vis dėlto, anot profesoriaus, „praeis dar daug laiko, kol bus suvokta visais lygmenimis, kad būtina turėti mokslinių tyrimų politiką, jos laikytis ir ją įgyvendinti“.

Prioritetai be vizijos

Akivaizdu, kad bendros strateginės vizijos trūkumas visų pirma reiškia sunkumus nustatant prioritetines mokslinių tyrimų kryptis, nuo kurių tiesiogiai priklauso mokslo tyrimų finansavimas. Lietuvai tapus ES nare, pagrindiniai mokslo politikos formuotojai, Vyriausybė bei Švietimo ir mokslo ministerija, susidūrė su spaudimu nustatyti aiškesnes mokslo sistemos plėtros gaires. Tačiau, kaip yra ne kartą pastebėję Lietuvos ir užsienio ekspertai, šalies mokslo plėtros strategija iš pradžių buvo nukopijuota nuo ES strateginių dokumentų. 2007 metais atnaujintas Lietuvos mokslinių tyrimų prioritetų sąrašas vis dar yra labai platus, nėra aišku, kiek jis turi bendro su Lietuvos aktualijomis.

„Dabartiniai prioritetai yra visiškai neartikuliuoti, perimti iš ES. Jų reikia kuo skubiau atsisakyti, – tvirtino Lietuvos mokslo tarybos pirmininkas prof. Eugenijus Butkus. – Kiekvienas deklaruoja, kad tai, ką jis daro, yra prioritetas, tačiau nuo to jis nacionaliniu prioritetu nepasidaro.“

Jam netiesiogiai pritarė ir akademikas V.Razumas. „Žinoma, kad prioritetų per daug, valstybė turėtų juos aiškiau suformuluoti, tačiau ji neturi strategijos, todėl viskas vyksta iš apačios: kas sugebėjo savo interesą geriau pateikti, geriau apginti, tas ir pateko. Lietuva negali daryti viso to, ką daro visas pasaulis, vis tiek kažką savo turi išsirinkti“, – teigė Mokslo akademijos prezidentas.

Tuo tarpu Švietimo ir mokslo ministras G. Steponavičius teigia, jog dabar situacija keičiasi: „Apsisprendėme plėtoti ir stiprinti tam tikras mokslinių tyrimų kryptis, kuriose jau esama intelektinio įdirbio. Nustatyti prioritetai skatins susiburti stiprias mokslininkų grupes, kurių išskirtinai stiprūs tyrimai pirmiausia ir bus labiau finansuojami, kreipiant dėmesį į aukščiausią tarptautinį lygį.“

Vis dėlto čia gali kilti klausimas, ar prioritetai gali būti sėkmingai nustatomi „iš viršaus į apačią“. Juk idealiu atveju mokslinių tyrimų prioritetai turėtų atsirasti iš verslo poreikių, mokslininkų galimybių bei valstybės interesų sintezės, tačiau šiuo metu susidaro įspūdis, kad šie subjektai dažnai vis dar nesugeba rasti bendros kalbos.

Mokslas ir verslas lietuviškai

Apie Lietuvos mokslo ir verslo sąveikos trūkumą priminė pernai gruodį paskelbtas Nacionalinės pažangos premijos komiteto sprendimas neskirti Partnerystės pažangos premijos. Komiteto nariai, kaip buvo teigiama pranešime spaudai, „pateiktuose darbuose nebeįžvelgė pakankamo nacionalinio mokslo ir verslo bendradarbiavimo ir indėlio į Lietuvos ūkio pažangą.“

Šią esminę Lietuvos mokslo problemą neblogai iliustruoja ir Pasaulio Banko ekspertų duomenys, kurie rodo, kad Lietuva visoje ES užima 8 vietą pagal valstybines investicijas į mokslinius tyrimus (0,61 proc. BVP), ir tik 25 vietą – pagal verslo investicijas (0,16 proc. BVP), lenkdama tik Kiprą ir Bulgariją. Tai rodo, kad valstybė stengiasi remti mokslą, tačiau nesugeba aktyviau įtraukti privačių ūkio subjektų. Daugumoje ES valstybių narių situacija yra priešinga: privatus indėlis į mokslo plėtrą gerokai viršija viešąsias išlaidas.

Vienas galimas paaiškinimas remiasi “lietuviško verslo” ypatybėmis. „Mes neturime aukštosiomis technologijomis paremto verslo, arba jo dalis labai menka. Ūkio subjektai turėtų būti vienas faktorių, nustatančių prioritetus. Pasaulyje įprasta, kad valstybė investuoja ten, kur yra pramonės poreikis. O dauguma mūsų verslo remiasi principu „pirk-parduok“, – PS sakė E.Butkus.

Kita medalio pusė – pernelyg išsiplėtęs Lietuvos mokslo viešasis sektorius. Iki šiol didžioji dalis lėšų mokslinius tyrimus vykdančioms institucijoms buvo skiriama nepriklausomai nuo jų veiklos rezultatų. Nenuostabu, kad nesant konkurencijos, pretendentų į valstybinį finansavimą skaičius ilgainiui labai išaugo. Anot akad. V.Razumo, pernai mokslo tyrimus oficialiai vykdė net 95 institucijos, o tai didele dalimi lėmė mažą jų veiklos efektyvumą. „Nedidelėje šalyje toks platus tyrėjų pasiskirstymas trukdo efektyviai panaudoti lėšas, be to, išsiplėtęs aukštojo mokslo sektorius gali iš dalies slopinti ir verslo iniciatyvas“, – tvirtino akad. V.Razumas.

Šviesios ateities perspektyva?

Gali susidaryti įspūdis, kad dabartine mokslo reforma siekiama iš esmės sustiprinti mokslo sferą. Lietuvos mokslo tarybai, ekspertinei institucijai, perduota pagrindinė atsakomybė skirstyti lėšas, kurių didelė dalis, daugiau nei 2 mlrd. Litų, 2007-2013 metų laikotarpiu Lietuvos mokslininkus pasieks iš ES struktūrinių fondų. Be to, siekiant didesnio lėšų panaudojimo efektyvumo, jungiami ir stambinami mokslo tyrimų institutai. Su tuo susijęs ir iš vietos pajudėjęs integruotų mokslo ir technologijų centrų („slėnių“) kūrimas. Visa tai turi užkirsti kelią mokslo sektoriaus fragmentacijai ir skatinti naujų idėjų atsiradimą.

G. Steponavičius: “Apie 49 mln. Lt skiriama Mokslo tarybai, kuri pinigus skirstys programiniu-konkursiniu būdu per nacionalines kompleksines programas. Tikimės, kad skatinant geriausius mokslininkus į juos lygiuosis kiti, todėl kils bendras mokslo lygis.“ Visa tai turi užkirsti kelią mokslo sektoriaus fragmentacijai ir skatinti naujų idėjų atsiradimą.

Viena svarbiausių naujovių mokslo sektoriuje yra lėšų skirstymo modelio pasikeitimas: nuo institucinio finansavimo pereinama prie konkursinio. Pasirinkę didinti konkursiniu būdu paskirstomų lėšų kiekį, reformos autoriai tarsi pripažįsta, kad mokslas savaime yra vertingas ir geba dalyvauti konkurencinėje kovoje dėl resursų paskirstymo. Idealiu atveju naujoji finansavimo sistema turėtų skatinti mokslinių idėjų, o ne institucijų varžymąsi. Papildomos priemonės, tokios kaip valstybės parama mokslininkus įdarbinusioms verslo įmonėms, turėtų skatinti didesnį mokslo ir verslo bendradarbiavimą.

Pasak prof. E.Butkaus, konkurencijos radimasis mokslo sektoriuje pirmiausia turėtų parodyti, kas sugeba varžytis Europos lygmeniu. Vėliau prioritetus gali tekti vėl keisti, atsirinkti, kuriose srityse tikėtinas didžiausias proveržis. Tokia lanksti prieiga esą padėtų išvengti ir kitų pavojų. „Negalima atsirinkti dvi sritis ir tik jas plėtoti. Monokultūros plėtotė – taip pat pavojus. Nors esame nedidelė šalis, negalime apsiriboti viena kryptimi, kompetencija keliose srityse yra naudingiau, negu tik vienoje“, – aiškino prof. E.Butkus.

Galima tikėtis, kad su reforma pagaliau ateina ir suvokimas, kad studijos, mokslas, švietimas ir verslas yra vienos sistemos dalis, o sustiprinti šių atskirų sistemos dėmenų bendradarbiavimą – vienas esminių valstybės interesų. Kita vertus, tenka susitaikyti ir su ta aplinkybe, kad, perėjus prie konkursinio lėšų skirstymo modelio, situaciją Lietuvos mokslo pasaulyje ateityje vis labiau lems nebe valstybė, o laisva mokslo institucijų ir pačių mokslininkų konkurencija. Naujos ir patrauklios idėjos turėtų sulaukti didžiausios paramos, o tai, tikėtina, skatins sritį plėstis ir stiprėti. Tuo pat metu rinka reguliuos ir tam tikrų studijų programų studentų skaičių, leidžiant sumažinti arba iš viso atsisakyti neaktualių (čia jau tenka pasitelkti kapitalistinį mąstymą ir sakyti “nepelningų”) mokslo sričių. Tačiau šios reformos sėkmę gali apsunkinti esminio elemento – bendros valstybės ateities vizijos – nebuvimas.

Mokslo slėnių link

Lietuvoje vis labiau populiarėja vizijų kūrimas: kokie būsime po penkių ar penkiasdešimt metų. Paradoksalu, tačiau iki šiol taip ir nepajudėjome toliau nei abejotinas šūkis „Lietuva – drąsi šalis“. Bendros Lietuvos ateities vizijos nebuvimas skaudžiai atsiliepia ir mokslo sektoriui: lėšų skirstymas įvairiems moksliniams tyrimams, kaip galima spėti, yra smarkiai veikiamas įvairių interesų grupių, o prioritetų nebuvimas trukdo planuoti ir rinktis, kam reikėtų skirti didžiausią dėmesį.

Reforma, vykdoma be vizijos ir tikslo, leidžia abejoti institucinių pokyčių nauda ilguoju laikotarpiu. Pirmiausia kuriami integruoti mokslo, studijų ir verslo centrai (mokslo slėniai), kurie reformos kūrėjų matomi kaip naujos mokslo plėtros platformos, negali būti laikomi būdu išspręsti visas mokslo sektoriaus problemas. Charakteringa ir tai, kaip ilgainiui išsikreipė pirminė centrų kūrimo idėja. Vietoje pradinio sumanymo steigti vieną ar du slėnius, atsirado projektas steigti net penkis – po du Vilniuje ir Kaune bei vieną Klaipėdoje.

„Mūsų rekomendacija buvo gana griežta, kad čia negalima eksperimentuoti visos Lietuvos pavyzdžiu, o reikėtų įsteigti vieną arba geriausiu atveju du slėnius, pasižiūrėti, kaip sekasi, ir tik tada judėti į priekį, jeigu matyti kokia nors prasmė. Bet gavosi taip, kad politine valia buvo priimtas sprendimas turėti penkis slėnius“, – sakė akad. V.Razumas. „Trūko skaidrumo juos formuojant, tačiau dabar jau nieko nebepadarysi“, – konstatavo prof. E.Butkus.

Nesant bendros valstybės vizijos kyla veiklų dubliavimosi pavojus, o per didelis tokių institucijų skaičius vėl grąžina mokslo pasaulį į status quo – daug panašią veiklą vykdančių institucijų varžosi dėl ribotų išteklių. Žinoma, sveikos konkurencijos atsiradimas gali skatinti naujų ir originalių idėjų gimimą, tačiau gąsdina jų praktinio panaudojimo, neturint konkrečios vizijos, klausimas.

Mokslo slėniai neišspręs ir kitos mokslo sektoriaus problemos – takoskyros tarp humanitarinių ir tiksliųjų mokslų. Skirtingi, dažniausiai net nesuderinami šių mokslo sričių tikslai ir metodai reiškia, kad dideles investicijas pritraukiantys mokslo slėniai yra tiksliųjų ir gamtos mokslų plėtros centrai, tuo tarpu humanitariniai ir socialiniai mokslai lieka „už borto“. Kai kuriais atvejais bendradarbiavimo trūkumą apskritai sunku paaiškinti. „Slėniuose dažniausiai dalyvauja tik techninių mokslų atstovai, kiti likę nuošalyje. Tačiau aš nesuprantu, kaip slėnis galės sėkmingai plėtotis be ekonomistų, teisininkų, vadybininkų. Kodėl jie ten nepatekę, negaliu atsakyti. Kodėl Vilniaus Saulėtekio slėnyje, kur greta yra ekonomikos ir teisės fakultetai, nėra įtraukti šių sričių mokslininkai arba dėstytojai? Vieni laiku nepareiškė iniciatyvos ir laukė, kol kiti pakvies, o kiti galvojo: „na, ir kam mums jų reikia“, – stebėjosi prof. E.Butkus.

Ar formulės užgoš lyrinį subjektą?

Galima įžvelgti ir kitą problemą: ne visos mokslo sritys gali vienodai varžytis laisvosios rinkos erdvėje, kur vyrauja naudos siekimo principai. Šioje sistemoje labiausiai pralaimi humanitariniai ir socialiniai mokslai. Be rimto valstybės įsikišimo kyla grėsmė, kad jie pasiliks tokiame pačiame lygyje, kokiame yra ir dabar. Valstybės vizijos nebuvimas dar labiau apsunkina padėtį: patys humanitarinių ir socialinių mokslų atstovai netenka motyvacijos. Lieka neatsakyti klausimai, kokį vaidmenį Lietuvoje turėtų užimti pozityvistiškai suvokiamos naudos nenešantys mokslai (kyla grėsmė filologijos, menotyros, filosofijos mokslams). Rinkos mechanizmas jiems būtų itin negailestingas, nes jau ir startinės humanitarinių/socialinių bei tiksliųjų/gamtos mokslų pozicijos atgavus Nepriklausomybę tikrai buvo nevienodos. Sovietinės okupacijos metais tiksliųjų ir gamtos mokslų vystymas buvo reikalingas norint nepralaimėti Šaltajame kare, o humanitariniai/socialiniai mokslai buvo smarkiai varžomi cenzūros ir socialistinės ideologijos. Po Nepriklausomybės atgavimo siekta atstatyti pusiausvyrą: humanitarinių/socialinių mokslų sektorius buvo nemotyvuotai išplėstas, nereikalaujant mokslinės veiklos kokybės įrodymų, taigi ir neskatinant kelti kartelės aukštyn. Tačiau papildomas valstybės dėmesys leido humanitariniams mokslams išlikti, nebūdami patrauklūs verslui ir nekonkuruodami pasaulinėje arenoje, jie pirmiausiai atliko nacionalinio identiteto formavimo funkciją.

Laisvos rinkos mechanizmas, kurio nekontroliuotų ir neribotų jokie valstybiniai tikslai ir prioritetai, Lietuvą paverstų tik ES struktūrinių fondų perskirstymo platforma. Toks vaidmuo ištrina valstybingumo dimensiją – mokslinė veikla visiškai atleidžiama nuo bet kokių įsipareigojimų valstybei, todėl ir negali nešti jokios ilgalaikės naudos. Tai yra viena iš baumaniškojo globalizmo pasekmių, kai valstybė tėra verslo interesų administratorius, o verslas yra tik administravimo paslaugos pirkėjas, moraliai neįpareigotas siekti ir valstybės kaip žmonių bendrijos gerovės.

Visa tai galiausiai atsiremia ir į daugiausiai visuomenės dėmesio, galbūt ir pelnytai, susilaukusį reformos aspektą – studijų finansavimo pertvarką. „Laisvos rinkos diegimas aukštojo mokslo sferoje man nėra absoliučiai priimtinas. Aš nemanau, kad jo elementų neturi būti, tačiau man atrodo, kad valstybė turėtų turėti daugiau reguliavimo svertų savo rankose, nes tai vis dėlto yra produktas, ruošiamas visai visuomenei, o ne tam tikrai vartotojų grupei. Tai yra valstybės ateities rengimas. Galbūt liberalumo turėtų būti daugiau būtent mokslinių tyrimų, o ne aukštojo mokslo sferoje“, – svarstė akad. V.Razumas.

Nors studijų ir mokslo reforma kelia daug klausimų, ji taip pat inicijuoja ir diskusijas, kurios galbūt padės į juos atsakyti. Atrodo, kad tiek akademikai, tiek politikai sutinka, kad mokslo plėtra ir prioritetų išskyrimas – pirmieji žingsniai, siekiant stiprinti mokslo sektorių. Ar mokslo reforma tai padės padaryti? Turėkime viziją!

Marija Dautartaitė, Antanas Manstavičius, Rugilė Trumpytė