Nematomas mokslas, prarastoji karta

Pokalbis su Rolandu Maskoliūnu

Susana Soares, „Bičių projektas“, 2007

Lietuvos mokslo institucijos, akcentuodamos studijų ir mokslinių tyrimų svarbą, dažnai pamiršta ne mažiau svarbų dėmenį – pasiektų rezultatų pristatymą visuomenei. Skiriant nepakankamai dėmesio mokslo populiarinimui, iškyla grėsmė netekti jaunosios kūrybingų žmonių kartos. Apie tai – „Post Scriptum“ pokalbis su televizijos laidos „Negali būti“ vedėju, biologijos mokslų daktaru Rolandu Maskoliūnu.

Post Scriptum: Kas Lietuvoje užsiima mokslo populiarinimu? Ar turime aiškią viziją?
Rolandas Maskoliūnas: Švietimo ir mokslo ministerija yra paruošusi mokslo populiarinimo strategiją. Ja remiantis, skelbiami atskiri konkursai. Kas juos laimi, tas ir įgyvendina strategiją.

Apskritai mokslo populiarinimo tradicijų kol kas nėra, ar, tiksliau, jų mažoka. Bandoma daryti kažką panašaus į tai, kas jau buvo patikrinta užsienio šalyse. Vis dėlto kartais pristinga pinigų ir bendradarbiavimo. Mokslo populiarinimo veikla Lietuvoje dar nėra visapusiška ir visaapimanti, ji nėra pakankamai suderinta.

PS: Kaip turėtų atrodyti kokybiškas mokslo populiarinimas?
R.M.: Iš pradžių turėtų būti išsiaiškinta, kur ir kam to mokslo populiarinimo reikia. Reikia sociologinių apklausų, tyrimų. Kai ką, aišku, galime matyti jau dabar. Trūksta mokslo populiarinimo knygų serijos, galbūt reikėtų daugiau renginių, didesnio meno ir mokslo bendradarbiavimo.

Vis dėlto turime žinoti, kokių tikslų siekiame: ar šviesti jaunimą, ar skatinti jį rinktis tas mokslo sritis, kurių reikia Europoje. Kitas aspektas yra visuomenės kultūrinis – mokslinis švietimas. Jei paaiškėtų, kad jo trūkta, turime žinoti, kokiomis priemonėmis tai ištaisyti.

PS: Koks yra mokslo populiarinimo ir bendros mokslo politikos santykis?
R.M.: Mokslo populiarinimas yra mokslo politikos dalis, tačiau tai kiek skirtingi dalykai. Apskritai mokslo politika nustato, kam naudojame mokslą. Štai Izraelis neturi naftos ar kitų resursų, tačiau investuoja į aukštąsias technologijas. Tai ir yra mokslo politika: politikai turi su visuomene nuspręsti, kaip bus vystomas mokslas, kaip į jį bus investuojama, kokia bus jo vieta visuomenėje ir ekonomikoje.

Išsikeltų tikslų galima siekti įvairiais būdais: galbūt reikia apšviesti visuomenę, o galbūt reikia šviesti politikus, įtikinti mokslo ir inovacijų svarba. Mokslo populiarinimo uždavinys –pristatyti efektyviausius metodus, kuriais būtų galima siekti išsikeltų tikslų.

PS: Ar akademinė bendruomenė pati rūpinasi visuomenės moksliniu švietimu?
R.M.: Mokslininkai yra iniciatyvūs žmonės, prisideda prie įvairių parodų, renginių, festivalių. Verslo iniciatyva leidžiami komerciniai žurnalai, tokie kaip „Iliustruotasis mokslas“.

Kitas klausimas, ar galima bendromis, koordinuotomis pastangomis suaktyvinti tą švietimo sistemą, padaryti ją efektyvesnę. Jeigu žmonės kažką daro – puiku, bet galbūt jie nedaro to, kam reikia daugiau jėgų ar žinių. Galbūt reikia šviesti pačius mokslininkus, reikia seminarų, kurių metu užsienio specialistai juos pamokytų, kaip kalbėti su žiniasklaida, paaiškintų, kad nereikia bijoti mikrofonų.

Labai gerai, kad yra privačios ar individualios iniciatyvos, tačiau kai kur reikia valstybės, ministerijos arba Mokslų akademijos koordinavimo.

PS: Kokios Lietuvoje taikomos priemonės yra veiksmingiausios?
R.M.: Tikriausiai, kaip ir visur, šou elementai. Vis dėlto negalime pasakyti, kas labiausiai veikia, nes ne viską esame išbandę. Mano manymu, mokslo muziejai yra viena universaliausių mokslo populiarinimo priemonių. Juos turi daugelis pasaulio šalių. Ten einama šeimomis, vaikai žaidžia mokslą, susipažįsta su technologijomis. Sprendžiant pagal mūsų organizuojamą festivalį, tas interaktyvumas veikia geriausiai. Daugiausia susidomėjimo ten, kur žmonės gali pačiupinėti, kažką padaryti, atlikti eksperimentą. Tai yra pati bendriausia tendencija, o visa kita labiausiai priklauso nuo temų.

Manau, kad mokslą reikia pateikti kuo įvairiau. Kuo daugiau jame paslapties, detektyvo formos, tuo patraukliau. Visur reikia istorijų. Net mokslininkų gyvenimą galima įdomiai pristatyti, su tam tikra intriga, tarsi muilo operą. O per tai žmogus šį bei tą sužinos ir apie patį mokslą.

PS: O kokia situacija kaimyninėse šalyse?
R.M.: Vienas geresnių pavyzdžių – Lenkija. Ten vyksta mokslo festivalis, kuriame dalyvauja vien iš Varšuvos apie šimtą institucijų, jame apsilanko keli tūkstančiai vaikų. Varšuvoje, miesto centre, baigiamas statyti mokslo muziejus „Kopernik“. Labai daug visko priklauso nuo noro.

Kalbant apie tolimesnius kraštus, verta paminėti Ispanijoje, Barselonoje įsikūrusį „CosmoCaixa“ muziejų. 2006 jis buvo pripažintas geriausiu Europoje. Muziejuje įkurtos specialios patalpos vaikams, kur galima viską liesti. Yra negilus akvariumas, kuriame gyvena jūros žvaigždės. Jas galima pasiimti, pačiupinėti ir vėl padėti atgal. Trimatėje erdvėje rodoma, kaip bėgant laikui kito gamta, vyko evoliucija. Viskas labai inovatyvu ir apgalvota. Tai traukia žmones.

PS: Ką Lietuvoje reikėtų keisti pirmiausiai? Kas labiausiai trukdo populiarinti mokslą?
R.M.: Visų pirma, valstybės strategijoje turi būti numatyta, kokios mums reikia visuomenės, ar išsilavinusios, ar tokios, kurią galima lengvai valdyti. Laiku nesusigriebus, Lietuvoje pristigsime kritinės masės žmonių, kurie gali kažką sugalvoti ar pasiūlyti. Protas nebus išlavintas.

Vienos tautos išnyksta, o kitos vystosi toliau. Viską gali lemti vienas klaidingas politinis sprendimas, kaip Kinijoje viduramžiais. Tada kinai nusprendė atsiriboti ir užleido vietą Europai, kuri praturtėjo, o jie iki šiol mūsų vis dar negali prisivyti.

Reikia kalbėti apie švietimo problemas, nes kai mokyklose nėra normaliai aiškinama, tada išauga karta, kuriai atrodo, kad mokslo apskritai nereikia. Kažkas pirmas turi imtis veiksmų. Tarkime, pasakyti, kad „švietimo sistema yra prioritetas“ ir „mums reikia išsilavinusios visuomenės“. Ir konkrečiai nurodyti, ko reikia tam tikslui pasiekti. Pavyzdžiui, aprūpinti mokyklas specialiomis technologijomis arba skirti daugiau dėmesio mokytojų rengimui. Tarkime, Lenkijoje, jeigu mokykla nori, kad vaikai bent kartą per mėnesį ar pusę metų pamatytų tikrą laboratoriją, tam yra sudaryta sutartis su privačia kompanija. Mokiniai pagal grafiką ateina į vieną iš laboratorijų ir atlieka aukščiausio lygio eksperimentus. Tokiu būdu mokykla gali užtikrinti, kad vaikai bus supažindinti su įvairiomis technologijomis.

Apskritai Lietuvoje labai trūksta bendros mokslo vizijos. Reikia, kad prie jos kūrimo prisidėtų ir švietimą išmanantys, ir mokslą, ir socialinę padėtį. Mokslo populiarinimas – tik vienas šios vizijos aspektas. Blogiausia, kad Lietuvoje niekas nenori prisipažinti klydęs. Tai didžiausia problema. Nes nepripažįstame ir nesimokome iš savo klaidų.