Kas surimavo Sąjūdį?

Dažnam žinoma, kad Lietuvos rašytojų kūryboje netgi giliu sovietmečiu prasiskverbdavo sovietinės sistemos kri­tikos žiupsnių ar patriotinių minčių. Pavyzdžiui, Justino Marcinkevičiaus 1977 m. parašytos eilės: „Ašara Dievo aky, / Lietuva, ką tu veiki? / Nieko tavęs neprašau, / Tik nenutil­dama šauk…“. Tai galima laikyti tiesioginiu priešinimusi sovietiniam režimui, nepriklausomybės žadinimu. Tačiau priešintasi ir kitaip.

Modernistinis/avangardinis priešinimasis

Raudonas ir žalias,
Kuprotas kaip krabas
Pašoka į viršų
Lietuviškas kraštas
(Sigitas Geda, „Pėdos“. 1966 m.)

Rašytojai pasipriešino sovietin­iam režimui prozos ir poezijos mod­ernumu. Literatūros kritikų Mindaugo Kvietkausko, Rimanto Kmitos teigimu, literatūra pradėjo nepaklusti socialistinio realizmo kanonui nuo maždaug septinto dešimtmečio vi­durio ir tai labiausiai matoma poetų S. Gedos, J. Vaičiūnaitės, T. Venclovos, M. Martinaičio, V. Bložės, taip pat prozininkų R. Granausko, J. Apučio kūryboje. Jų kūryba „paplovė sovietmečio štampus ir literatūrinę puskalbę, sukūrė intensyvią septinto­jo devintojo dešimtmečio kūrybinę atmosferą“.

Anot R. Kmitos, iki maždaug septinto dešimtmečio socialistinis realizmas kūryboje nebuvo kvestionuojamas ir modernus menas buvo traktuojamas kaip dekadentinis. Tai, kad tuo metu buvo krypstama į lyriškumą, subjektyvumą S. Nėries, P. Širvio ir E. Mieželaičio kūryboje, bei Čiurlionio kūrybos ir liaudies folk­loro pripažinimas – svarbūs žingsniai modernėjimo link. Tačiau kur kas svarbesnis literatūros modernėjimui buvo laikotarpis, prasidėjęs nuo maždaug 1965 m., iškilus naujai rašytojų, ypač poetų, kartai.

S. Gedos poezijoje jungiamas modernizmas ir misticizmas tiesiogiai kontrastavo su socialistiniu realizmu. Gana primityvi, ekspresionistinė, netgi siurrealistinė poeto kūryba, parem­ta liaudies folkloru, neatitiko racio­nalaus sovietinio diskurso. V. Bložė taip pat atnaujino poeziją: monolo­gas jo kūryboje pakeistas polifonija, skleidžiamos psichoanalizės, kolek­tyvinio sąmoningumo idėjos. Vyrau­jantys motyvai – tuštuma, išnykimas, mirtis, groteskas, tyla, nesuderinama su šviesiu socialistiniu rytojumi. Grotes­kas, pagrindinė M. Martinaičio poezi­jos inovacija, buvo naudojamas re­miantis liaudies folkloru, bet kartu išryškino neigiamus istorinius, socialin­ius pokyčius. Kita vertus, išskiriami ir kiti poetai, pateikę alternatyvą so­vietiniam diskursui: T. Venclova, J. Juškaitis, J. Vaičiūnaitė, V. Šimkus. Jie modernizavo poeziją Vakarų Europos ir Rusijos modernizmo pagrindu, stengėsi eiliuoti griežtai, vengė spontaniškumo.

Ekskursas. Gal atgimimas iš Čekijos?

Modernėjimo tendencijų, patriotinės minties, sovietinės kritikos atsiradimui literatūroje įtakos turėjo 7-8 dešimtmečių, ypač Prahos pavasario, įvykiai. Literatūros tyrinėtojas Kęstutis Nastopka pažymi, kad 1972 m., praėjus keleriems metams po Prahos pavasario, atsirado kelios itin stiprios knygos: J. Juškaičio „Mėlyna žibutė apšvietė likimą“, S. Gedos „26 rudens ir vasa­ros giesmės: eilėraščiai“, T. Venclovos „Kalbos ženklas“ ir kitos. Šie rin­kiniai neįtiko valdžiai, poetai buvo kaltinami socialistinės tikrovės sto­ka. Taip pat ir J. Marcinkevičiaus kūryboje po 1968 m. galima atrasti laisvės troškimo, sovietinės visuomenės kritikos. Anot daugumos literatūros kritikų, po Prahos pavasario poezija tarsi depolitizavosi. Imta vis labiau kalbėti dalykus, nepriklausančius nuo socialinės tikrovės.

Kita vertus, gal net dar ankstesni įvykiai turėjo įtakos rašytojų sąmoningumui. Nesutariama dėl 1956 m. įvykusio Sovietų Sąjungos Komunistų partijos suvažiavimo svarbos. Jo metu pasmerktas Stalino asmenybės kultas. Baigėsi masinės represijos, prasidėjo reabilitacijos bylos, politiniai kaliniai ir tremtiniai grįždavo iš lagerių. Po Stalino kulto pasmerkimo, anot literatūrologo Vytauto Kubiliaus, „imama toleruoti lietuvių kultūrą: leidžiamas Čiurlionis, liaudies meno albumai, Baltrušaitis, kitaip žiūrima į kultūros palikimą“. Tačiau, kita vertus, sustiprėja ir cenzūra: 1956 m. Vėlinių paminėjimas perauga į demonstraciją, kurią numalšina milicija, netrukus sustabdomas kai kurių leidinių spausdini­mas, pavyzdžiui, almanacho „Kūryba“, 1959-1961 m. iš Vilniaus universiteto šalinami Lietuvių literatūros katedros dėstytojai.

„Ką norėjo, tą šnekėjo“

Masiniai renginiai buvo dar kitoks pasipriešinimo būdas. Itin svarbūs buvo dar giliu sovietmečiu atlikti „kultūriniai žygiai“, t. y. poezijos skaitymai, orga­nizuoti aktoriaus, poezijos skaitovo Laimono Noreikos bei nuo maždaug 1982 m. Mokslininkų rūmuose vykę renginiai.

Laimono Noreikos organizuotų poezijos skaitymų metu žmonės netgi iš atokių Lietuvos vietovių, galėjo susipažinti su poetų ir rašytojų kūryba. Buvo skaitoma Maironio, Vin­co Mykolaičio-Putino, V. Mačernio, J. Marcinkevičiaus, M. Martinaičio ir kitų poetų kūryba. Anot lituanistės Vandos Zaborskaitės, „kai pats Justinas ar Laimonas skaitydavo, tai žmonės su ašaromis klausydavo. Kviesdavo jį ir jis važiuodavo į visokias užkampio mokyklas, kur klausė netgi žmonės iš provincijos“. Anot Broniaus Genzelio, buvo atliktas „neįtikėtinas kultūros žygis“ supažindinant Lietuvos žmones su kūryba tų autorių, kurie pažerdavo kritikos sovietinei sistemai.

Kiti svarbūs simboliniai renginiai buvo surengti literatūrologų mokslininkų rūmuose. Literatūros kritikai nuo maždaug aštunto dešimtmečio pabaigos rengė rašytojų kūrybos vaka­rus bei gimimo metinių paminėjimus. Šie renginiai, anot literatūrologo Juo­zapo Girdzijausko, buvo reikšmingi nepriklausomybės idėjų žadinimui, nes pristatomų autorių kūryboje atrandama sovietinės kritikos. Apskritai valdžia nebuvo patenkinta tais renginiais, nes „ten kas ką norėjo, tą ir šnekėjo“. Ypač svarbus įvykis buvo susirinkimas, skir­tas rašytojo Vinco Krėvės-Mickevičiaus literatūriniam ir moksliniam palikimui aptarti, kadangi V. Krėvės kūryba bent jau sovietmečio pradžioje buvo draudžiama. Kiti reikšmingi vakarai buvo skirti Vinco Mykolaičio-Putino, B. Sruogos, Šatrijos Raganos gimimo metinėms paminėti. Per vakarą, skirtą Maironio 125-osioms gimimo metinėms, Lietuvos himną giedojo netgi kompartijos atstovai.

Antisovietiniai diskusijų klubai

Sąjūdis buvo brandinamas ir uždaresniuose susibūrimuose, kurie buvo svarbūs pačių rašytojų, lituanistų sąmoningumo formavimuisi. Dalis jų vėliau buvo išrinkti Iniciatyvinės grupės nariais.

Anot B. Genzelio, „daugelis Lietu­vos kultūros žmonių galvojo apie tautos kultūros išsaugojimą, ateities perspektyvas“. Susirinkti tokiems svarstymams gera proga buvo gimta­dieniai, vardadieniai, naujai išleista knyga. Vienas būrelis buvo susijęs su Vinco Mykolaičio-Putino vardu. Tą vienminčių branduolį sudarė iš Vil­niaus universiteto Lietuvių literatūros katedros pašalinti dėstytojai bei jų mokiniai. Ši grupelė rinkosi maždaug nuo 1967 m.; būrelio siela – lituanistė Irena Kostkevičiūtė. Kiekvienais me­tais sausio 6 d. ir birželio 7 d. (Pu­tino gimtadienio ir mirties metinių proga) buvo rengiami susirinkimai, lankomas rašytojo kapas Rasose. Po kapinių keliauta į I. Kostkevičiūtės ar V. Zaborskaitės butą, kur nagrinėta Putino kūryba, dalytasi prisiminimais apie literatūros klasiką bei su ja susiju­sius įvykius.

Vienas ankstyvesnių diskusijų klubų, taip pat pasižymėjusių antisovietiškumu, buvo susijęs su Jokimaičių šeima (Pranutė Aukštikalnytė-Jokimaitienė buvo lietuvių tautosakos tyrinėtoja, Gediminas Jokimaitis – poetas). Šiam ratui priklausę rašytojai, poetai, lituanistai, kunigai. Nors dis­kusijos buvo dažniausiai pasaulėžiūros, religijos, kultūros temomis, tačiau nevengta ir politinių temų.

Pedagoginiame universitete savotiškas diskusijų klubas buvo “Poezijos rudenys”, vykę nuo maždaug 1973 m. Be studentų, skaičiusių poeziją, daly­vaudavo ir pripažinti poetai. Tokie renginiai, kaip prisimena literatūros kritikas K. Nastopka, „virsdavo galiau­siai neformaliais pokalbiais, kur visi šnekėdavo gana nevaržomai ir atvirai“. Žmonės, dalyvavę tokiose diskusi­jose, buvo gana priešiškai nusiteikę sovietinio režimo atžvilgiu. Vėliau Pedagoginio universiteto Sąjūdžio grupė buvo tarsi „Poezijos rudenų“ tęsinys, nes grupei priklausė tie, kurie prisidėdavo prie skaitymų organiza­vimo.

Diskusijos klubu galima laikyti ir Lietuvos literatūros istoriko, senosios lietuvių literatūros ir kultūros tyrinėtojo Jurgio Lebedžio organizuo­tus kraštotyros žygius, kurie vykdavę 6-7 dešimtmetyje. Grupė lituanistų kiekvieną savaitgalį eidavo į gamtą. Be žvejojimo, keliavimo po visą Lietuvą per pietus susikurdavo laužą ir kartu, anot J. Girdzijausko, iš lituanistų tapdavo politikais. Aptardavo, kas dedasi Vilniuje, Lietuvoje, pasaulyje, kalbėdavo apie draudžiamų tuo metu rašytojų kūrybą: Aistį, Aleksandravičių, Krėvę, Čiurlionį, Brazdžionį.

Atgimimas – įvairialypis; galima atrasti daug jo priežasčių. Kalbant apie rašytojus, atgimimas užčiuopiamas jų kūryboje: tiesiogiai per patriotinių idėjų sklaidą ir sovietinio režimo kritiką bei netiesiogiai – per modernistinių srovių atsiradimą. Politiniai 6-7 dešimtmečių įvykiai, simboliniai renginiai, diskusijų klubai – rodos, apie tai ir verta kalbėti. Tačiau kas iš šių aprašytų procesų turėjo daugiau­siai reikšmės atgimimui ir apskritai ar atrasta nors viena galutinė priežastis? Galima teigti, kad sovietinė siste­ma buvo skaldoma modernistiniais sąjūdžiais literatūroje – juk taip buvo plečiamos socialistinio realizmo ri­bos. Tačiau iš kur tie modernistiniai sąjūdžiai? Galų gale atgimimui, rodos, reikšmingi ir simboliniai įvykiai bei diskusijų klubai. Tačiau kaip atsirado patys klubai ir ar jie patys nebuvo tik mažutė jungtis tarp atgimimo ir …? Jei ne didžiąsias, tai bent jau mažąsias grandis, viliuosi, pavyko aprašyti.

Sigita Stankevičiūtė