Vakariečiai arba sovietinės tikrovės nepatyrusi naujoji karta pačiose posovietinėse šalyse sovietinę visuomenę linkusi matyti kaip vientisą prie režimo prisitaikiusių žmonių masę arba, geriausiu atveju, visumą atskirų (ir atskirtų) individų, vienumoje sprendžiančių moralines prisitaikymo/pasipriešinimo režimui dilemas. Visi žino keleto garsių disidentų pavardes, tačiau tikriausiai laiko juos pavieniais herojiško elgesio pavyzdžiais bendroje prisitaikėliškoje visuomenėje. Iš vakarietiškų knygų žinome, jog socialistinėse šalyse, o ypač pačioje Sovietų Sąjungoje, nebuvo (nes tiesiog negalėjo būti pagal totalitarizmo apibrėžimą) savarankiškai besiorganizuojančios visuomenės, buvo sutraukyti žmonių socialiniai ryšiai ir užgniaužta bet kokio socialinio pliuralizmo apraiška. Tačiau ar iš tiesų taip?
Nuotraukos iš asmeninio archyvo
Įdėmus žvilgsnis į sovietinės Lietuvos visuomenės struktūrą atskleidžia kiek kitokį vaizdą. Sovietinė visuomenė nebuvo vientisa ir nebuvo visiškai atomizuota. Sovietinėje Lietuvoje egzistavo keli judėjimai, sudarę aiškią alternatyvą dominuojančiai kultūrai: tai vakarietiškos jaunimo subkultūros (hipiai, pankai, metalistai ir pan.), katalikiškasis pogrindinis judėjimas ir etnokultūrinis sąjūdis, kuriam galima priskirti glaudžiai tarpusavyje susipynusius žygeivių, ramuviečių ir folkloristų tinklus. Kaip tik apie pastarąjį – bene gausiausią – judėjimą ir yra šis straipsnis, kuriame nepretenduojant į teorinius apibendrinimus tiesiog pristatomas šis judėjimas ir jo reikšmė.
Etnokultūrinis sąjūdis sovietmečiu
Plačiai po Lietuvą nusidriekusį tinklą, kurį dabartiniai antropologai įvardija kaip etnokultūrinę subkultūrą, sudarė daug įvairių formalių ir neformalių organizacijų: žygeivių klubų (žymiausi iš jų buvo Vilniaus universiteto žygeivių klubas ir Kauno politechnikos instituto žygeivių klubas „Ąžuolas“), kraštotyrinių būrelių (visų pirma žymioji Vilniaus miesto Ramuva bei Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuva), folkloro ansamblių, kitokių saviveiklinių grupių ir tiesiog draugų ratelių. Juos tarpusavyje siejo tam tikros simbolinės praktikos ir patirtys bei neįvardijamas, bet akivaizdus opozicinis santykis su režimu – tam tikra antisisteminė moralinė laikysena. Nepaisant kai kurių akivaizdžiai pagoniškų kultūrinių elementų, etnokultūrinis judėjimas turėjo gana glaudžius ryšius su katalikišku pogrindžiu: nemažai žygeivių ir ramuviečių prisidėjo prie Katalikų Bažnyčios Kronikos ir kitos pogrindinės literatūros platinimo, dalis žmonių tuo pačiu metu priklausė Eucharistijos bičiuliams, Blaivybės sąjūdžiui.
Bandant užčiuopti idėjinį šio judėjimo pagrindą, lengviausia būtų šabloniškai jį įvardyti kaip tautiškumo puoselėjimą, savo etnokultūrinių šaknų paieškas. Tačiau dažnai žmonės į šį judėjimą įsitraukdavo ne tiek dėl tautinių pažiūrų, kiek ieškodami tikro autentiško dvasinio patyrimo, kuris leistų išsivaduoti iš slegiančios sovietinės realybės, grįstos dirbtinumu ir veidmainiavimu. Tai buvo tarsi bandymas susikurti kitokį pasaulį su kitomis vertybėmis, artimumu ir pasitikėjimu tarp žmonių. Kaip teigia liudininkai, buvo siekis „pasidaryti sau erdvės, kurioje tu gali normaliai gyventi. Nes tuose ramuvos vakarėliuose tikrai buvo gera, žygiuose būdavo gerai. Tai būdavo ir bendravimas toks tikras, pakankamai autentiškas. (…) Aš, pavyzdžiui, per Sąjūdžio mitingus patirdavau tą patį, ką ramuvoje, tik ten būdavo 8 – 9 žmonių tarpe.“ (Paulius Subačius, R. Širvytės interviu, 2007 05 21, R. Širvytės bakalauro darbas „Ramuvos“ sąjūdis: ištakos, tapatybė, veikla“, darbo vadovas N. Šepetys, 2008) „Tas pats buvimas toje kompanijoj „vežė“ (Saulius Pikšrys, interviu su autore, 2010 07 01).
Dainavimo ritualas
Gana ryški jungiamoji grandis, tam tikra vienijanti praktika buvo senovinių liaudies dainų dainavimas. Daugelis kalbintų judėjimo dalyvių (su keletu išimčių) pripažįsta, jog iki įsijungiant į kraštotyrinį judėjimą jų santykis su liaudies dainomis buvo geriausiu atveju indiferentiškas, jeigu ne neigiamas. Liaudies dainos atrodė nuobodžios ir svetimos. Labai retai kas buvo girdėjęs autentiškų, neharmonizuotų dainų, o dar mažiau kas pats mokėjo jas dainuoti. Tačiau palengva šios „egzotiškos“ per ekspedicijas bei vieniems iš kitų išmokstamos dainos tapo savotišku vienijančiu kultūriniu kodu, leidžiančiu atpažinti savo „subkultūros“ narius. Dainuojama buvo visur: žygiuose prie laužo, ekspedicijose, šventėse, pasisėdėjimuose pas ką nors namuose. Pats dainavimo ritualas, į kurį įsijungdavo visi, net ir neturintys balso ar klausos, buvo labai svarbus. Kaip pasakoja Algirdas Patackas, „Nors aš pats dainuoti visai nemoku ir neturiu klausos. Daina yra labai rimtas dalykas. (…) Kai rinkdavomės mano kambaryje, atvažiuodavo mus pamokyti dzūkų dainininkas Petras Zalanskas (vienas iš garsiausių Lietuvoje liaudies dainų pateikėjų – A.R.). Būdavo, aš, kaipšeimininkas, bruzdu, arbatą nešioju, o jis klausia: „Kas čia toks laksto?“. Sako: „Čia šeimininkas.“ „Tai tegu sėda ir dainuoja – negali būti jokio klausytojo, jokio lakstytojo. Dainoje nėra klausytojų.“ „Tai sėdi ir niūki kažką po nosim… Bet jeigu savaitę nepadainuoji, nepasibūni, tai kažko trūksta. Rasos šventėje turėjai kasmet pabūti ir kas savaitę padainuoti, pabūti su savais, pasibūt“ – geras žodis … Bet tai buvo labai tikra, labai…“ (Liaudies kultūra, 2008, Nr. 1, p. 49)
Šis folklorinis judėjimas neturėjo nieko bendro su oficialiais tarybiniais liaudies dainų ir šokių ansambliais, tokiais kaip „Lietuva“. Jie buvo idėjinė šio judėjimo priešingybė – stilizuota pseudo liaudiška kultūra, skirta „liaudies valdžios“ šlovinimui: „Mes nekentėm „Lietuvos“ ansamblio, nekentėm tų visų liaudies ansamblių, išprievartautų.“ (Antanas Gudelis, R. Širvytės interviu, 2007 06 11, opt. cit.). Todėl buvo stengiamasi vengti bet kokių sąsajų ir išorinio panašumo: „Mes buvom svarstę su draugais, kas buvo tas Ramuvos nusiteikimas, pavyzdžiui, neorganizuoti jokių vakaronių su tautiniais rūbais. Būdavo ten segė kokia žalvarinė, bet tautinių rūbų – ne. O kodėl? O todėl, kad „Lietuvos“ ansamblis su tautiniais rūbais…“ (P. Subačius, R. Širvytės interviu, 2007 05 21, opt. cit.).
Universitetas ant kojų
Kita veikla, kuri vienijo ne tik žygeivius, bet ir ramuviečius, ir kitus, net ir jokioms formalioms struktūroms nepriklausančius šio kultūrinio judėjimo žmones buvo keliavimas. Keliaujama buvo ir po Lietuvą – pėsčiomis, baidarėmis, slidėmis – ir po Sovietų Sąjungą (daugiausia kalnus) – Kaukazą, Tian Šanį, Sajanus, Pamyrą. Daugelis kelionių dalyvių pasakoja, jog jie gyveno „nuo vieno žygio iki kito“. Keliavimas turėjo keleriopą prasmę. Kopimas į kalnus ekstremaliomis sąlygomis, kur, Vladimiro Visockio žodžiais, gali pasitikėti tik savimi pačiu ir šalia esančiu draugu, priverčia nusiimti dirbtinumo kaukes ir patirti autentiško tikrumo jausmą bei moralinę bendrystę. „Kai tu išeini į žygį (…) ten nepavaidinsi.“ (Gediminas Ilgūnas, paskaita Mokytojų namuose, 2010 m. kovo 12 d.). Tik sudėtingame žygyje patikrintu žmogumi buvo galima iki galo pasitikėti (nors ir tarp žygeivių būta žmonių, kuriuos žygio draugai įtaria bendradarbiavus su KGB).
Žygių po Lietuvą tikslas buvo kitoks: „atrasti, pažinti, išsaugoti iš gyvenimo besitraukiančią lietuvišką kultūrinę atmintį. Mokytis iš bendravimo su žmonėmis.“ (Vidmantas Povilionis, Liaudies kultūra, 2007, Nr. 6, p. 49). Žygeivystė, A. Patacko žodžiais tariant, buvo savotiškas „universitetas ant kojų“. „Žygeivystės tokia, sakyčiau, filosofija buvo – ne tik keliauti ir „tusavotis“, kaip pritiko jaunimui, bet tuo pačiu ir mėginti organizuoti sovietmečiu, sakyčiau, tokį tylų pasipriešinimą, vien tuo, kad patiems šviestis ir šviesti tuos, kas ateina pas mus. Būdavo tokie poilsiniai žygiai, paprastai organizuojami savaitgaliais, kur išeidavom į vieną ar kitą vietovę, bet išeidavom pasiruošę – kas istorinio, kraštotyrinio tose vietose yra buvę. Kiekvienas turėjo užduotį – pasiruošt apie kažką ir papasakot visiems. Ir tokia mintis būdavo, kas buvo draudžiama kalbėt apie tikrą istoriją – ne tą sovietinę sugalvotą, bet kaip iš tikrųjų buvo – kad tai nepasimirštų, perduot iš lūpų į lūpas, ir tuo pačiu organizuoti kaip ir tokį savotišką švietimą.“ (S. Pikšrys, interviu su autore, 2010 07 01). Keliaudami žygeiviai pamatydavo kitokią tikrovę nei būdavo oficialiai pateikiama: beatodairiškai teršiamą gamtą, sugriautus istorinius paminklus, išgirsdavo žmonių pasakojimus apie tremtį ir kitus sovietmečiu nutylimus dalykus. Tai keitė supratimą ir formavo antisistemines pažiūras.
„Paralelinis polius“ Lietuvoje?
Trečias dalykas, kuris vienijo judėjimo žmones, buvo tam tikras nerašytas moralinis kodeksas. Nei žygiuose, nei kraštotyrinėse ekspedicijose, vakaronėse, šventėse nebuvo rūkoma, nebuvo geriami alkoholiniai gėrimai. Kaip pasakoja Gediminas Ilgūnas, būdamas žygio vadu, jis viduryje kelionės į Vladivastoką parsiųsdino aštuonis iš dvylikos komandos narių namo, nes rado juos traukinyje pasistačiusius butelį vyno. Pagal žygeivių principus tai buvo nepateisinama. Žygeivystės principų dalis buvo solidarumas, pagalba artimui – ar žygio draugui, ar kelionėje sutiktam kaimo žmogui – ir žalioji gyvensena. Šie principai taip pat kilo kaip intuityvus pasipriešinimas moralę, gamtą, žmonių santykius naikinančiai sistemai ir noras sukurti kultūrinę alternatyvą.
Šis judėjimas nebuvo disidentinis, keliantis tikslą sugriauti sistemą. Jo siekis buvo atsiriboti nuo režimo, „praplėsti kalėjimo sienas“, išlaikyti žmogišką orumą iškreiptoje demoralizuotoje sistemoje: „Mes tiesiog norėjom domėtis ir gyventi taip, o valdžia mums trukdė, ne mes jai trukdėm. Visuomenėje tokie dariniai, struktūros, jaunimo susirinkimai, kur negeria, neturi žalingų įpročių, nerūko žolės, nepaleistuvauja, tai reikėtų džiaugtis, o pasirodo… Kai mus klausinėdavo KGB, kad mes, per Rasą negeriam net alaus, tai jie žiūrėjo labai įtariai ir labai neigiamai. Nes mes nebuvom jų valdomi – va aš dabar pagalvojau.“ (Birutė Burauskaitė, R. Širvytės interviu, 2007 06 20, opt. cit.). „Mūsų buvo tokia nuostata – nepriimt šitos sovietiškos tikrovės. Šiaip fiziškai, buitiškai priverstas esi vis tiek būt, dalyvaut – troleibusais važinėt tai reikia ir panašiai. Bet joje nedalyvaut intelektualiai, dvasiškai ir kaip nors kitaip.“ (A. Patackas, interviu su autore, 2010 06 11).
Šie liudijimai apie dvasinę to meto jauseną, savo veiksmų prasmę ir straipsnyje aptarti keli konkretūs bendruomeninio veikimo pavyzdžiai leidžia (galbūt kiek per drąsiai) teigti Lietuvoje egzistavus, čekų disidento Vaclovo Bendos terminais kalbant, „paralelinį polių“ – alternatyvią visuomenę su savo moraliniu kodeksu ir neblogai išvystyta nuosava kultūros, švietimo, informacijos sistema. Sunku kiekybiškai įvertinti, kiek žmonių galėjo priklausyti šiam „paraleliniam poliui“, tačiau grubiai skaičiuojant jį galėjo sudaryti nuo kelių iki keliasdešimt tūkstančių žmonių, išsklidusių per visą Lietuvą, bet išlaikančių ryšį. Kaip teigia disidentas V. Povilionis: „Iš to rato, baigę studijas, mūsiškiai pagal paskyrimus plito po visą Lietuvą, sudarydami tarsi dvasinę bendruomenę, nes bet kuriuo paros metu, bet kurioje Lietuvos vietoje galėjai rasti savo žmogų ir kreiptis į jį bet kokios pagalbos ar paramos.“ (V. Povilionis, Liaudies kultūra, 2007 m., nr. 6, p. 49).
Nuo etnokultūrinio judėjimo iki Lietuvos Sąjūdžio
Etnokultūrinio judėjimo apogėjus neabejotinai buvo XX a. 7 dešimtmečio pabaigoje, kai prasidėjo garsiosios Rasos šventės Kernavėje, įsikūrė Vilniaus miesto Ramuva, o po didžiuosius Lietuvos miestus išplitę žygeiviai rengė precedento neturinčias, valdžios nesankcionuotas masines akcijas, tokias kaip milžinkapio supylimas Stepono Dariaus gimtinėje 1969 m. Po kelerių pakilimo metų šį judėjimą buvo pabandyta užslopinti: buvo uždaryta Vilniaus miesto Ramuva, Vilniaus turistų klubo žygeivių sekcija, suimtas kaunietis žygeivis Vidmantas Povilionis, Ramuvos idėjinis lyderis Jonas Trinkūnas pašalintas iš universiteto. Tačiau bendruomenė neiširo, o tiesiog pakeitė veikimo taktiką: Rasos šventės buvo organizuojamos kitose vietose ir tapo mažiau masiškos, žygeivių sąskrydžiai vyko slapta, Vilniaus Ramuvos ir žygeivių bendruomenė įkūrė „Dainos“ klubą, kuris, išvarytas iš Profsąjungų rūmų, rinkdavosi kitur, pavyzdžiui, bendrabučio kambaryje pas A. Patacką. Dalis ramuviečių pasklido po sparčiai besikuriančius folklorinius ansamblius, pradėtas rengti „Skamba, skamba kankliai“ festivalis, tapęs kasmetiniais „atlaidais“ kiekvienam etnokultūrinės subkultūros nariui.
Devinto dešimtmečio pabaigoje, daugelio dalyvių teigimu, etnokultūrinis judėjimas tapo vienu iš reikšmingiausių persitvarkymo Sąjūdžio galios šaltinių. Ryškiaus etnokultūrinio judėjimo ryšiai buvo su Sąjūdžiu Kaune – A. Patackas ir V. Povilionis tapo vienais iš Kauno Sąjūdžio grupės lyderių, „Ąžuolo“ žygeivių Sauliaus Griciaus ir Sauliaus Pikšrio iniciatyva buvo įsteigtas žaliųjų klubas „Atgaja“ Kaune, ištisos žygeivių sekcijos užsiregistravo kaip Sąjūdžio rėmimo grupės. Tarp garsiausių Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ar Vilniaus žaliųjų klubo „Žemyna“ narių daug žygeivių ir kraštotyrininkų nepamatysime (ryškiausia jungtis turbūt būtų Ramuvos ekspedicijose dalyvaudavęs Romualdas Ozolas bei „Talkos“ klubo lyderis, folkloristas Gintaras Songaila), tačiau būtent etnokultūrinio judėjimo dalyviai, kaip galima spėti, sudarė pagrindinę jėgą pirmuosiuose masiniuose mitinguose ir ėmė kurti Sąjūdžio rėmimo grupes visoje Lietuvoje.
Ainė Ramonaitė