Latvija

Yra smulkmenų svarbių kaip kaži ką. Čia apie vieną iš jų.

Iliustracija iš http://vladsity.narod.ru/

Iliustracija iš http://vladsity.narod.ru/

Sąjūdžio įvykių kronika mane paliko už tvoros. 92-ojo lopšelio-darželio tvoros. Per ją stebėjau Atgimimą ir laukiau, kol paims. Laukiant kartais reikėdavo lipdyti iš plastelino. Daugelis lipdė televizijos bokštą, žvaigždę, tanką, kraują, Karoliniškių daugiabutį. Viską neproporcingai, bet su užsidegimu. Tada rūbinėje būdavo paroda, ją vis pakeisdavo: rudenį kaštonai su degtukais nuskusta siera, nuo lapkričio iki balandžio – lipdiniai sausio tryliktos tema. Paskui buvo Dainų Dainelė, paėmiau laureatą, davė dviaukštę Vilniaus Pergalės (O, pavyzdžiui, Talinas, regis, niekad nieko nelaimėjo)  saldainių dėžę, lipdyti nebereikėjo. Tik laukti, kol pasiims. Namie numaudavo kelnes kojines, grupėj jos graužė. Antras dalykas – namie buvo žaislų, daržely tik kaladės. Kai kas galėjo žaisti be žaislų.  Girdėjau, Augustė raudonas sagas vadino prunskienėmis, o smulkias – terleckais. Suprantama dėl sagų – norėjosi žaisti, sovietinė pramonė žaislus projektuoti ir gaminti patikėdavo aklųjų kombinatui raudonosios armijos prospekte. Dėl pavadinimų – keisčiau. Kodėl terleckai – mažos ir smulkios? Man žaislų parvežė tėvai dvi tašes iš VDR. Rytų vokiečių muitininkai paprašė parodyt krepšius, tikėjosi mikserių ir treningų, dėl žaislų neužsiuto. Dar būtų parvežę iš Suomijos, bet kad išleistų į Suomiją, reikėjo būt komjaunime. Tėvas nebuvo įstojęs. Galvojo neišleis. Įstojo. Neišleido. Per vėlai įstojai, pasakė. Tai žaidžiau su tais parvežtais iš VDR. Dar žaidžiau su mėlynu kalašnikovu ir pistoletu-drožtuku, nes senelis dirbo Sigmoj ir pareidamas iš darbo parnešdavo amunicijos. Bet paskui buvo akcija prie bokšto ir vaikai nešė degint žaislinius šautuvus bendrame lauže. Aš nenešiau, nes senelis sakė, kad dar prireiks. Nebeprireikė, bet daugiau iš darbo irgi neparnešė. Perėjo į kitą darbą ir ten niekas nieko nebenešė. Tad liko žaist su tais iš VDR. Daugiausia su traktorium ir auto. Ne Das auto, jo VDR nebuvo. Wartburgu daugiausiai. Buvo paaiškinta, kad jį VDR pati ir gamina. Kaip rusai senelių žigulius arba tėvų moskvičių. Bet čia rusai. Mes ne rusai. Mes tai mes, nu dar latviai. Va, jie irgi gamina. Man atrodė, kas gamina mašinas, jau gana aukštai kelyje į Nepriklausomybę. Čia ne šiaip koks tarptautinės teisės subjektas, tautų apsisprendimas ar kažką. Čia mašinas ga-mi-na. Latvijas. 11 vietų mikroautobusus. Tai va dėl tų Latvijų.

„Latviją“ surinkdavo Rigas Autobusu Fabrika. Būtų išsipildžius latviško sniečkaus Arvido Pelšės svajonė pervadinti Rygą Gagarinu, būtų gaminęs Gagarins Autobusu Fabrika. Būtų smagu klausyt to pavadinimo. Kažkas panašaus į Gedimino Technikos Universitetą. Bet Ryga liko Ryga ir gamino Latvijas. Pavadinimas buvo gražus, visi pamėgo, mikroautobusu niekas nebevadino. Pavyzdžiui.: „Kiek su latvija nuo šilainių iki bazės davažiuot?“ „Litas“ „Ė, tai ne ką brangiau kaip troleibusu“ „Nu, o jie dar per išeigines ir ne taip tankiai vaikšto“. Taigi Sovietinė Latvija buvo vienintelė respublika respublikų šeimoje, kuri aprūpindavo latvijom. Jos puikiai tiko greitosioms. Ilgainiui didžiuma greitųjų buvo latvijos. Visos buvo baltos, su raudonu kryželiu apskritime ant šoninių durelių ir dviem raudonom juostom per šonus, priekį ir galines duris (abejoju, ar dažė stogą, nors gal dažė, raudonas dažas deficitas nebuvo). Ta pati Sovietinė Latvija buvo vienintelė respublika respublikų šeimoje, kurioje greitosios mikroautobusai buvo papuošti ne dviem, be trim raudonomis juostomis, idant jokiu būdu nekeltų asociacijų su draudžiama vėliava. Niekam, matyt, ir nekėlė.

Tada atėjo Atdzimšana. Staiga visi suprato. Prigaminta daug mikroautobusų „LATVIJA“ su LATVIJOS vėliavomis. Cha, buki sovietai! Išvalėt bibliotekas, knygynus, kinotekas, ištrėmėt galinčius atsiminti, išakėjot pajūrį nuo Kolkas rags į abi puses. Pamiršot smulkmeną. Tereikia uždažyti tą vieną RAUDONĄ PALOSKĘ, kad visos greitosios vežiotų vieną vienutėlį aiškut aiškutėlį simbolį – RAUDONA BALTA RAUDONA (ok, bordinė balta bordinė, bet koks skirtumas! Kāda ir atšķirība, po velnių! LATVIJA atveža daktarą, jis atpumpuoja tavo kaimyną, sėdėdamas ant taburetės prie virtuvės lango pasąmoningai suvoki – ne kas kitas, bet LATVIJA gelbsti mums gyvybes, saugo mūsų tėvus ir motinas, sugėrovus ir nukaršėlius. Skubinasi gabendama į ligoninę, dviem raudonom laiko suėmusi baltą siūlą tarp gyvybės ir mirties, oriai palydi į paskutinę kelionę, veža tavo motiną tavęs gimdyti! RAUDONA BALTA RAUDONA gauna pirmenybę prieš visas kitas gatvėje! Oranžiniai zapai ir žali žiguliai traukiasi iš kelio. LATVIJA duoda gazo ir Москвич‘ius lipa ant bordiūro. LATVIJA nepaiso RAUDONO šviesoforo signalo.  Rygos OMON‘as susinervinęs atvažiuoja į Vilnių lupt buožėm, ir kas jo čia laukia? LATVIJOS su RAUDONA BALTA RAUDONA juostomis ir RAUDONAIS KRYŽIAIS ant šonų! Kryžiais, desantiniai pagonys jūs. Amalo amalo amalo amalo… KRYŽIAIS!

Vėliau dėdė Volfgangas iš susivienijusios DR atsiuntė modeliukų komplektą pradrėkstam siuntiny, ten buvo M-Benz reanimobilis, naujos laidos. Filmuodamas bakalaurinį Rygoj dariau interviu, Valdemars iela pralėkė toks pat gelsvas reanimobilis iš Volfgango siuntinio, viduj susiėmęs už sielos sėdėjo žmogus žilais smilkiniais, pažiūrėjo į mane ašarotomis omonininko akimis.

Karolis Kaupinis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.