Ilustrista, „Komandinis darbas“. 2007 m.
Po pokalbio su Saulium Pikšriu,
Kaune, penktadienį.
Laisvės alėjoj susitiko trys draugai. Visai netyčia vienas turėjo „Literatūrmenį“, o jame buvo atspausdintas ne tik Lietuvos, bet visos Sovietų sąjungos inteligentijos atsišaukimas dėl SSRS energetikos ministerijos noro gražiausiam Pabaltijo kampely pradėti siurbti naftą ir taip visiškai sugadinti kraštovaizdį. Atsisėdę ant suoliuko draugai perskaitė straipsnį. Tada jiems kilo didžiulis pasipiktinimas. Negalima šito reikalo taip palikti! Jeigu jau rašytojai, mokslininkai kreipiasi į visuomenę atviru tekstu… Reikia kažką daryti. Spontaniškai kilo mintis rinkti parašus. Rinkti – tai rinkti. Pradėjo ne vieni, buvo daug neabejingų lietuvių – taip ir įsivažiavo parašų rinkimas. Surinkt surinko, bet ką su jais daryti toliau – juk jie turi atlikti kažkokią funkciją?! Taip ir prasidėjo.
Iš karto noriu perspėti visus, kurie tikisi, jog tai bus analitinis straipsnis, kuriame išnagrinėjamos žygio priežastys, pasekmės, motyvai ir įtaka atgimimui, – taip nebus. Norisi pabėgti nuo patoso perpildytų atsiminimų, kuriuose žmonės pavirsta herojais, o atsitiktinumai išmintingiausiu planu. Viskas daug paprasčiau, gal netgi tam tikra prasme kasdieniška, tačiau tai nė kiek nesumenkina poelgių, gal netgi juos iškelia daug aukščiau. Dabar, kai imtis kažką daryti, atrodo, reikia jau net antžmogiškų pastangų, norisi papasakoti, kad visa tai ne superdidvyrių reikalas. Už viso to, bent jau man taip atrodo, slypi milžiniškas paprastumas, kurio ir trūksta dabar. Tiesiog lengvas požiūris į gyvenimą, jeigu ko nors imasi tai taip lengvai, bet giliai, apie Saulių Gricių, idėjinį žygio vadą. Daugiau vardų neminėsiu. Ir išnašų bei kabučių nedėliosiu.
Etapas numeris pirmas. Laužas.
Keliaudamas, žygeiviškoj veikloj, kartais prie laužo tiesiog svajoji apie ateitį, kaip reikėtų kažką daryti. Ir kartais juk prisisvajoji iki tokių gigantiškų projektų, kad, atrodo, jau čia tai tikrai ne tavo jėgom. Svajoji apie Lietuvos nepriklausomybę ir mąstai, ką galėtume visi kartu nuveikti jos labui. O paskui gyveni ir pradedi organizuoti Ekologinį protesto žygį. Aišku, tai nėra tiksliai tai, apie ką svajojai, bet į tą pusę. Taigi viskas prasidėjo nuo žygeiviškos veiklos, nuo Kauno politechnikos instituto klubo „Ąžuolas“, kuriame ir susipažinome aš, Saulius Gricius ir kiti.
Viskas „važiavo“ ant jaunatviško maksimalizmo. Tiesiog tai buvo daroma iš didelio entuziazmo ir tos idėjos, kas šaudavo į galvą vienam iš iniciatorių, tai tą ir apsvarstydavom. Iš visiškai paikų idėjų išsirutulioja visai normalus veiksmas, tada prasideda planavimas ir įgyvendinimas. Svarbiausia – svajoti. Ir, aišku, nieko nebūtų, jei nebūtų susicementavusios chebros.
Etapas numeris antras. Chebra.
Glaudus ryšys. Susicementavusi chebra. Išeini po susirinkimo, bet paskui dar pusę nakties prablūdini, lydi vienas kitą namo. Vėliau tie naktiniai pašnekesiai ir vardą gavo – Mėlynosios naktys, nes rūkydavom vieną po kitos cigaretes, kambary nors kirvį kabink ir taip mėlyna mėlyna nuo jų. Gerdavom stiprią arbatą. Tie mūsų susitikimai vienu metu ir spontaniški, ir pastovūs, kiekvienam pavakarojimui turėdavom filosofinę, politinę ar meno temą. Tokie pokalbiai gerokai išplėtė mūsų akiratį. Supratom, kaip tai susiję su vyraujančia ideologija, pradėjo kilti klausimai apie demokratiją, apie laisvą žmogų ir susivedė viskas į krūvą.
Etapas numeris trečias. Idėja.
Žygio tikslas – iškelti į paviršių kuo daugiau visko, kas dedasi Lietuvoje: kaip naikinami kultūros paminklai, kaip teršiama gamta ir kad tai būtent daroma sąmoningai ir apgalvotai. Tam, kad sunaikintų tautą, tam, kad sunaikintų … mintį. Pavyzdžiui, melioracija, praėjusi pro Lietuvos kaimą, – viena iš kenkėjiškų akcijų, kuri iš tikrųjų sujaukė žmonių sąmonę: išnaikino vienkiemius, sukėlė visus į tipines sovietines gyvenvietes, iškirto miškelius, nusausino raistelius, buvusius žmogaus gyvenamosios aplinkos dalimi, kuri ir maitindavo, ir kitaip padėdavo, būdavo integruota į žmogaus aplinką. Manot, dabartiniai kaimų „buduliai“ nėra viso šito veiksmo padarinys?
Viena iš žygio idėjų buvo pereiti (tiesiogine to žodžio prasme) per Lietuvą, kad nešama žinia, jog viskas pamažėle keičiasi ir kad galime prie to prisidėti, pasiektų daugiau mažiau visus, nes laikraščius kas paskaito, kas ne, ypač kaime žmonės galbūt ne taip mato, ne taip jaučia pokyčius. Dar vienas svarbus akcentas – vis dėlto tai 1988 metai: Sovietų sąjunga, nors jau atšilusi, pradedanti byrėti, bet KGB ir visos kitos struktūros dar veikia ir pilnai funkcionuoja. Vis dėlto mes išdrįsom lietuvišką trispalvę pernešti viso žygio metu. Ir nors miestuose ji jau buvo pasirodžiusi per įvairius mitingus, kaimuose žmonės dar nebuvo matę ir ne vienas pamatęs verkdavo. Nežinau, ar tai iš nostalgijos, kad yra šansas, jog Lietuva vėl bus laisva, ar jiems buvo mūsų gaila, kad KGB į Sibirą išveš.
Etapas numeris ketvirtas. Komjaunimas.
Tuomet jau buvo Gorbačiovo atšilimas, kaip tik pagal vieną iš paskelbtų potvarkių, kad „galima steigti organizacijas pagal pomėgius“, ir įkūrėme „Atgają“. Vis dėlto nebuvo jokios kitos išeities, tik registruotis prie komjaunimo. Komjaunuoliams mūsų žygiai ir visokios akcijos buvo kaip rakštis patys žinot kur, nes jie už tas akcijas kiekvieną kartą atsiimdavo iš partinių vadų. Kitaip sakant, mes surengiam akciją, kuri iš tikrųjų nukreipta prieš valdžia, o patys tos valdžios atstovai ir gauna už tai atsakyti. Taigi kai taip nutikdavo, kviesdavosi mus ir tokiais rimtais veidais, įsisegę komjaunimo ženkliukus į atlapus, bandydavo svarstyti. Ant kilimo pasikviečia, pasistato, sėdi ten tokie „bičai“ su švarkais, ženkliukus į atlapus įsisegę, merginos raudonom suknelėm. Mes ateinam, atsistojam, ir ką jie mums padarys? Nieko. Tiesiog išsišaipom ten iš jų ir išeinam kitų žygių rengti. Nieko jie negalėdavo padaryti. Visiškai.
Etapas numeris penktas. Pinigai.
Tiesiog sugalvojam, ką mums reikia daryti, ir, kur reikia kokių nors leidimų, tuos mes gaudavom: sakykim, dešimtūkstantiniam mitingui reikėdavo kažko atsiklausti, bet nebūdavo pernelyg sunku, į ką kreipdavomės, kai papasakodavom idėją, visi labai geranoriškai priimdavo. Žygiui suorganizuoti reikėjo kažkiek pinigų. Mes pradėjom ieškoti rėmėjų ir vienas iš tokių apsilankymų buvo Jonavos „Azote“, Bronislavas Lubys buvo generaliniu direktoriumi. Kažkaip susitariau, įsisiūliau, kad priimtų, papasakojau, atsivežiau raštus ir sakau: „kadangi jūs esat vieni iš teršėjų, tai turėtumėt kompensuoti padarytą žalą ir norim iš jūsų, kad pabūtumėt Ekologinio protesto žygio rėmėju“. Nebuvo jokių problemų. Įteikiau raštą – pasirašė. Atidavė, kur reikia, po kažkiek laiko sąskaitoj radom įkritusius pinigus. Nepaisant to, kad buvom išdėstę visą programa, o juk vienas iš programos punktų buvo mitingas prie „Azoto“, nukreiptas prieš jo taršą.
Etapas numeris šeštas. Žygis.
Maršrutas nuo Vilniaus iki Kauno – Nerimi ir Neries pakrantėm, o nuo Kauno, kadangi iki Klaipėdos jau šmotas didesnis, ilgai užtruktų, nelabai kas turi laiko šitiek, tai tiesiog su kateriais sugalvojom perplaukti tą maršrutą.
Žygio idėja buvo ne vien plaukti. Skirtingos mobilios grupės atlikdavo įvairius darbus: vienos su plaustais, kitos baidarėmis plaukia ir iš anksto apgalvotose vietose sustoja akcijoms ar kokiems nors suplanuotiems darbams. Dar buvo kairio ir dešinio Neries kranto grupės, kurios ėjo ir turėjo specialią užduotį tose vietose, kur mes užfiksavom šiukšlynus, surinkti, sudėti į krūvas, paskui užsakyti kokį nors transportą, kad tai išvežtų. Buvo specialiai suformuota ir tyrimų grupė, kuri viso žygio metu ėmė įvairius mėginius analizei. Ši tyrimų grupė viso žygio metu darydavo spaudos konferencijas ir informuodavo žurnalistus, kokia yra aplinkosauginė būklė: koks vandens užterštumas prie didesnių chemijos objektų, oro mėginių analizė, grunto ir t. t. Dar buvo folklorinė-etnografinė grupė, kuri rengdavo vakarones konkrečiose sustojimo vietose. Kiekvienoj nakvynės vietoj skelbiamos vakarų temos, į jas kviečiami žymūs žmonės: pasakoja, daro pranešimus, kelia diskusijas, organizuojamos folklorinės vakaronės, džiazo vakarai. Einama pėsčiomis, važiuojama dviračiais, visaip. Tiesa, dar buvo atskira grupė, atsakinga už tai, jog būtų išvengta provokacijų, nes vis dėlto tai dar nebuvo laisva Lietuva.
Etapas numeris septintas. Sustojimai.
Labiausiai įsimintinas sustojimas – Tilžėj, dabartiniam Sovetske. Ėmėme mes ten ir tiesiog ekspromtu padarėm manifestaciją, kuri vietinius žmones gerokai pašiurpino. Jie, matyt, pagalvojo, jog lietuviai puola ir nori susigrąžinti Kaliningrado sritį. Nors tai tiesiog buvo tokia spontaniška, pusiau pankiško stiliaus manifestacija. Nusipaišėm plakatus, rėkavom į megafoną ekspromtu sugalvotus šūkius, pavyzdžiui, „Mušk žalią, kol paraudonuos“, šūkius lydėjo atitinkami gestai ir veiksmai. Pankiško blūdo pasitaikydavo ir dažniau. O priešpaskutinis sustojimas buvo Rusnėj ir ten, atsimenu, buvo nuostabus džiazo vakaras, Petras Vyšniauskas su Kęstučiu Lušu fantastiškai improvizavo.
Etapas numeris aštuntas. Statistika.
Dalyvavo (apytikslis viso žygio dalyvių skaičius) – 800. Etapais priskaičiuota iki 941 žmonių;
Plaukė: iš Zūbiškių (Kaišiadorių raj.) iki Klaipėdos;
Užtruko: liepos 28 d. – rugpjūčio 5 d.;
Surengė: 11 mitingų, kuriuose dalyvavo apie 80 tūkst. žmonių;
Ištyrė: Neries ir Nemuno užterštumo lygį, paskelbė apie tai viešai;
Šaukė: „Mušk žalią, kol paraudonuos“ ir „Žuvys miršta tylėdamos. Tu – ne žuvis!“ ir dar daugiau: nuo pankiško blūdo iki netgi liečiančių politiką šūkių;
Rinko: Neries pakrančių folklorą;
Įkūrė: Žaliųjų judėjimą
Ir toliau. Traukinys arba visai asmeniška pabaiga
Važiuoju namo, į Vilnių. Į eilinį susitikimą, dėl eilinio projekto, eilinį kartą pavargusi, eilinį kartą skubu ir taip galima iki begalybės. Norisi pastebėti, jog traukinys naujas ir tuščias. Būtų labai nuobodu ir kartu liūdna pabaigti šį rašinį tradiciniu: „kaip gerai buvo tada palyginus su šituo mėšlu ir ko galėtume pasisemti – drąsos ir minčių, o tada įsikvėpę eiti daryti darbus taip, kaip tėvai darydavo“. Pabandykim kitaip. Pabaigsiu žodžiu, kuris gal kažkam atrodys netinkamas, gal ne visai vietoj, gal beprasmiškas, bet jis mano galvoje yra ir viskas. Nepavydėk. Paprastumo neišmoksiu. O istorijos akibrokštų tikiuosi negauti, ir gerai, nes gal iš tikrųjų elgčiausi kaip bailė ir slėpčiausi, o gal net stovėčiau su komjaunimo ženkliuku ir raudonuočiau. Ir dabar jausčiausi kur kas blogiau.
Jei kas nors, be mano mamos, iki čia perskaitė, tai tiesiog norėčiau palinkėti: bent jau nepraleiskit progos būti „Azoto“ vadovu, kuris paremia tuos, kurie kovoja prieš jį. Nekalbant apie kitas, daug kilnesnes progas.
Augustė Meškytė