1988-ųjų vasara ir ruduo buvo ypatingas laikotarpis – per visą Lietuvą nusirito ištisa mitingų, demonstracijų ir kitokių masinių susitelkimų banga. Bene kiekvienas šiandieną sutiktų, kad tuometinius susibūrimus galima laikyti tam tikra išėjimo į viešąją erdvę forma. Tačiau nuomonės išsiskirtų bandant tiksliai apibrėžti, kas yra viešoji erdvė. Pagal tradicinę sampratą, viešoji erdvė apima tą socialinio gyvenimo plotmę, kurioje žmonės identifikuoja visuomenines problemas, diskutuoja ir tokiu būdu daro poveikį politiniams sprendimams. Kitaip tariant, viešoji erdvė yra sutapatinama su diskurso erdve. Be abejo, žodinio argumentavimo elementas yra svarbus, tačiau vertėtų pastebėti, kad argumentuoti ir kalbėti galima ne tik žodžiu ar raštu, tačiau ir veiksmu, buvimu drauge, savo asmeniniu liudijimu. Taikliai yra pastebėjęs Romualdas Ozolas, jog argumentuojant gali remtis ne tik tradiciniu pokalbiu; čia galima pasitelkti ir kitokią „kalbą“ – įvairias fizinio argumentavimo priemones.
Praplėtus viešosios erdvės sampratą fizinio argumentavimo metafora, iškyla kitas klausimas: ar sąjūdiniai įvykiai, matyti tuometinėje viešojoje erdvėje, buvo tam tikra neprievartinės politinės rezistencijos forma? Ar kiekvienas individas, eidamas į mitingą, savo dalyvavimą suvokė kaip politinį pasipriešinimą, kuriam akstiną davė aiškūs politiniai tikslai?
Vartant tuometinės spaudos puslapius ir Sąjūdžio dalyvių memuarus bei sekant viešuosius įvykius, pastebimas fenomenas: nors žmonės dažnai pasirašydavo anonimo vardu po laiškais, priekaištaujančiais tuometinei sistemai, tuo pačiu metu jie savo valia masiškai plūdo į didžiąsias mitingų aikštes. Kaip paaiškinti tokį neatitikimą tarp žodžių ir veiksmų? „Už tiesos žodį baudžia“, „viešumas – tai baubas“, „už viešą kritiką dar niekas negiria ir nepremijuoja, tad kam rizikuoti?“, „Stalino šmėkla dar gyva“, „viską juk nulemia kiti“ – tokios ir panašios mintys vyravo žmonių laiškuose, liudijančiuose netikėjimą persitvarkymu, skelbiamu viešumu ir asmeninės atsakomybės naštos vengimą. Tad kokie motyvai skatino aktyvų piliečių dalyvavimą masiniuose renginiuose, kuriuose nebebuvo įmanoma išlaikyti savo anonimiškumo?
Akivaizdžiausia priežastis – informacinis vakuumas, su kuriuo buvo susiduriama kasdien ir kurį užpildydavo tik įvairūs gandai (tiesa, dažnai gerokai iškraipyti bei neteisingi), vedę „prie dvasinės degradacijos“. Tuo metu galimybė dalyvauti masinio susitelkimo tikrovėje buvo prilyginama „istoriniam šansui“ nusimesti dvigubos moralės ir baimės naštą. Be abejonės, mitingai darė poveikį vadinamajai eilinei „neraštingai“ visuomenei, kuri ateidama dar nežinodavo, kas jos ten laukia. Kaip prisimena Bronislovas Genzelis, atėję žmonės netekdavo amo, likdavo priblokšti minčių drąsos ir žodžių naujumo. Virgilijus Čepaitis teigia, kad žmonės, ypač atvykę iš tolimesnių rajonų, norėdavo parsivežti bent menkiausią įrodymą to, kas vyko mitingų aikštėse, pavyzdžiui, bent keletą mažyčių trispalvių. Kitaip kraštiečiai paprasčiausiai nepatikėtų jų pasakojimais.
Dalyvavimas masiniame renginyje kartu buvo ir ugdomoji veikla, kurios metu ne tik dainuota, kalbėta, būta greta nepažįstamų žmonių, buvo juntama ir bendra laisvėjimo atmosfera. Šis laisvėjimo potyris peržengdavo centrinių mitingų aikščių ribas, o gyvasis liudijimas apie artėjančią kontrolės, nutylėjimų, melo, baimės atmosferos pabaigą plito žodžių pavidalu į atokesnius miestus, gyvenviečių kiemus ir kaimų sodybas. Simboliška, kad įkandin vadavimosi iš informacinio vakuumo sekė vadavimasis ir nuo baimės, skatinęs aktyviau jungtis į Sąjūdžio gretas.
Galvojant apie dalyvavimo motyvų įvairovę, svarbu suvokti, kad pati visuomenė nebuvo vienalytis darinys. Tuometinės spaudos žodinės iliustracijos leidžia teigti, kad retas eilinis pilietis, eidamas į masinį susitelkimą, mąstė apie valstybės suverenitetą ar nepriklausomybės atgavimą. Kur kas dažniau dalyvavimas buvo siejamas su vietinių, o ne respublikinio masto problemų sprendimu. Kitaip tariant, rūpintasi kasdienėmis problemomis, pavyzdžiui, savo individualiu, kaimo ar žemės likimu. Arūno Žebriūno teigimu, dažnai buvo dalyvaujama ne „iš idėjos“, tačiau todėl, kad dalyvavimas galėjo atnešti visų pirma asmeninės naudos. Einant „į mases“ buvo ieškoma atsakymo, kaip nujaučiamos permainos paveiks kiekvieno asmeninį gyvenimą.
Visuomenės nevienalytiškumas ir buvimo masiniuose susitelkimuose motyvai rodo, kad žmonės savo dalyvavimo nesuvokė kaip politinio pasipriešinimo, kuriam akstiną būtų davę aiškūs politiniai tikslai. Veikiau tai buvo paskiri motyvai, priklausantys nuo kiekvieno individo potyrių ir jo kasdienės praktikos. Apskritai, skaitant tuometinę spaudą ir aktyvių Sąjūdžio veikėjų atsiminimus, galima pastebėti išsiskiriančias tiek elito, tiek eilinių piliečių nuomones dėl tolimesnio „veiksmų plano“ ir įsivaizduojamo „aukščiausio tikslo“. Įsivaizdavimai skyrėsi, ir tik patys masiniai susibūrimai prisidėjo prie vis drąsesnių minčių gimimo ir skelbimo. Antanas Buračas pripažįsta, kad, pavyzdžiui, pati suvereniteto samprata radikaliai keitėsi – nuo nedrąsių idėjų apie ekonominį savarankiškumą iki visiško tarptautinio valstybės pripažinimo. Apie valstybę pačiomis pirmosiomis dienomis nebuvo galvojama. Gandai apie galimybę išstoti iš Tarybų Sąjungos sudėties buvo laikomi tik prasimanymais, „niekur ir niekada dar negirdėtais“.
Mečio Laurinkaus atsiminimai iš Sąjūdžio organizuoto mitingo prie ELTOS taip pat liudija, kad žmonės rinkdavosi, neturėdami aiškių politinių tikslų. Vienas mitingo dalyvis pareiškė: „Įdomiai kalba, bet niekaip nesuprantu, apie ką“. Iš tiesų – didžioji dalis susirinkusiųjų nesuprasdavo, nežinodavo Sąjūdžio tikslų, nebūdavo politiškai sąmoningi, tačiau manydavo, kad kažkur „už širmos yra tikrieji žmonės“, kurie viską ir sutvarkys. Tai galima apibūdinti nesuvoktos atsakomybės sąvoka, kurią lydėjo bendras laisvėjimo pojūtis ir dar tik bręstanti politinė savivoka. Ilgai buvo gyvenama ne tiek remiantis politiniu mąstymu, kiek jausmais. Laipsniškai buvo mokomasi mąstyti. Svarbu ir tai, kad netgi pirmųjų mitingų šūkiais rūpinosi Sąjūdžio aktyvas, bet ne eiliniai dalyviai. Buvo aptariama, kokie šūkiai turėtų skambėti, dalis jų buvo užrašomi rusų kalba kaip nuolankumo ženklas vykdytai gorbačiovinei viešumo politikai. Šiuo režisūriniu elementu bandyta kiek dirbtinai stimuliuoti pirmųjų mitingų bendrąją atmosferą.
Apibendrinant – žmonės, dalyvaudami viešojoje erdvėje ne tik kaip diskursyvioje, bet ir kaip fizinio argumentavimo tikrovėje, savo asmeniniu liudijimu legitimavo ir palaimino Sąjūdžio veiklą. Kartu stiprėjo asmeninė atsakomybė už persitvarkymo sėkmę, vystėsi politinė ir pilietinė sąmonė. Pačioje sujudimų pradžioje politinė motyvacija nebuvo svarbi varomoji jėga. Pirminiai motyvų šaltiniai – tvyrojęs informacinis vakuumas, lokalumu grįstas mąstymas, susirūpinimas savo paties likimu ir bendras laisvėjimo pojūtis, sklaidęs iki tol tvyrojusią baimės atmosferą. Tik palaipsniui žmonių sąmonėje įvyko psichologinis lūžis ir atsirado suvokimas, kad įmanoma nulemti net ir Maskvos sprendimus.
Greta Mackonytė