Vasario 6 d., vos prasidėjus naujam semestrui, Corp! RePublica akademinę bendruomenę pakvietė į laikraščio „Post Scriptum“ numerio „Civilizacijos“ pristatymą. Į konferencijų auditoriją susirinko buvę ir esami studentai, dėstytojai, Instituto svečiai, pasiruošę išklausyti dar vieną garbingų asmenų kalbą ir galbūt tikėdamiesi, kad ji nebus labai ilga. Susėdę prieš laikraščiais dekoruotą sieną, daugelis net neįtarė, kad šį kartą „Post Scriptum“ pristatymas bus kitoks. Todėl vos tik vyriausiasis redaktorius sen! Justinas Pagirys pasveikino susirinkusiuosius, prisimindamas redakcijos darbo iššūkius, renginio vedėjos jun! Marija ir jun! Alisa visus nustebino pranešdamos, kad šiame pristatyme kalbės ne tik garbūs dėstytojai (tuo metu sėdėję prie atskiro stalo), bet ir visi susirinkusieji. Juk civilizacijas geriausia suvokti jas kuriant patiems – tad kurkime civilizacijas!
Tik nuslūgus pirmajai nustebimo bangai, susirinkusieji buvo paskirstyti į dvi grupes – „klajoklių gentis”, kurių gyvenimus stebės ir pastangas kuriant civilizacijas vertins autoritetingų dievų taryba: prof. A. Jokubaitis – kultūros ir mokslo dievas, 
dr. I. Vinogradnaitė – žemės deivė, fil! Deividas – karo dievas, fil! Laurynas – vandenų dievas ir sen! Justinas P. – vyriausiasis dievas (kaip ir vyriausiasis redaktorius). Tačiau tam, kad kuriamos civilizacijos būtų artimesnės jų kūrėjams, buvo trumpai pristatytos gamtinės sąlygos ir ištekliai bei įteikti žemėlapiai, kurie buvo primarginti įvairių civilizacinių logotipų. Bet apie tai vėliau. Pirmiausia reikia susipažinti su pačiomis komandomis, kurios, vos tik susikūrusios, jau turėjo atlikti pirmą užduotį – išsirinkti vadovus, sugalvoti ir pristatyti civilizacijų pavadinimus bei vėliavas. Pirmoji prisistatė fil! Justino D. ir sen! Daivos vadovaujama komanda – upės civilizacija, pasivadinusi „Žiobarija“ ir sukūrusi įdomią religinę – simbolinę vėliavą, kurios elementai keistai atitiko ir dievų kuruojamas sritis. Kultūros ir mokslo dievas prof. A. Jokubaitis netruko to pastebėti ir net patraukti per dantį, vėliau negailėdamas komplimentų jūros civilizaciją kūrusiai antrajai komandai. Ši komanda, vadovaujama jun! Jogilės ir jun! Jogilės, ir netikėtai pasivadinusi „Jogilija“, savo vėliavoje atspindėjo išradingai persipinančius simbolius.
Reikia pripažinti, kad komandos greitai perprato žaidimo taisykles ir suvokė, kad atliekant užduotis joms teks ne tik varžytis tarpusavyje, bet ir pelnyti dievų tarybos palankumą. Nespėjo jaunosios civilizacijos apmąstyti dievų kritikos, kai jas užklupo pirmasis iššūkis – potvynis, su kuriuo susidoroti komandos turėjo vos du smėlio laikrodžio, valdomo vyriausiojo dievo Justino, apvertimus. Kol komandos karštligiškai tarėsi, kaip gelbėtis nuo atūžusios stichijos, dievų taryba nagrinėjo iš anksto atliktus išteklių ir resursų paskirstymus, nuolat rasdama matematinių „anomalijų“ 
abiejų komandų skaičiavimuose. Laikas dievų rankose bėga greitai – atėjo metas atsiskaityti. „Žiobarijai“ potvynis išėjo į naudą – civilizacija pasistatė laivų, gyventojai pasitraukė į kalnus, kur vystė amatus ir prekybą (neaišku tik, su kuo – pastebėjo dievai). Tuo tarpu „Jogilija“ į stichinę nelaimę pasižiūrėjo net pernelyg originaliai: jūros civilizacija atrado savyje žemdirbio gyslelę ir kalnuose per septynias savaites išaugino ryžius – į tai dievų taryba pasižiūrėjo įtariai. Vis dėlto pirmajam iššūkiui nuslūgus dievai apdovanojo abi civilizacijas – pirmo ėjimo nugalėtoja „Žiobarija“ gavo demokratiją, o „Jogilija“ – geležies lydymo krosnį.
Kai dievų dovanoti objektai buvo pažymėti žemėlapiuose, o gauti ištekliai – iš naujo paskirstyti, civilizacijas užklupo antrasis iššūkis – religinės sektos įsigalėjimas. Sprendžiant šį iššūkį dar labiau išryškėjo komandų skirtumai. Demokratiją, kaip paaiškėjo, greičiau išbandymą, o ne dovaną gavusi „Žiobarija“ sunkiau susitvarkė su kitaminčiais negu karingoji „Jogilija“, kuri ir laimėjo antrąjį etapą, iš dievų gaudama galimybę nusitiesti kelią ir bausmę – už nuolatines matematines „anomalijas“ skaičiuojant išteklius pradangintus ką tik įkurtų ligoninių gydytojus. „Žiobarijai“ atvirai diskutuojant dėl sprendimo, kultūros ir mokslo dievas A. Jokubaitis kaip paguodos dovaną jiems davė SPA centrą, tuo ypač pradžiugindamas fil! Justiną D.
Taip buvo paruošta dirva trečiajam ir lemiamam iššūkiui – karui ir jį sekusiai politinei suirutei. Netrukus civilizacijoms paaiškėjo, kad jos kariaus tarpusavyje, mat iki tol jų pildyti žemėlapiai buvo sujungti primenant, kad visos upės įteka į jūrą, o jūra yra
maitinama upių. Suglaudus žemėlapius išryškėjo akivaizdūs „Jogilijos“ pranašumai: nuo priešininkų atsitvėrusi gynybine siena, smarkiai urbanizuota ir militarizuota civilizacija jautėsi stipri, palyginus su filosofiškai nusiteikusia „Žiobarija“, dėjusia viltis į karo akademiją bei SPA centro moralinę naudą kareiviams, tačiau šios komandos vairą į rankas ryžtingai perėmė vyriausiasis strategas sen! Egidijus. Komandoms pristačius savo karines strategijas, žaidimo stebėtojai gerokai nustebo: karo dievas fil! Deivis į situaciją pažiūrėjo kaip karybos specialistas, prognozuodamas „Jogilijos“ pralaimėjimą dėl gėlo vandens trūkumo, demoralizacijos ir ilgalaikės strategijos nebuvimo kovojant su partizaninį karą pradėjusia „Žiobarija“. Toks netikėtas sprendimas užbaigė civilizacijų žaidimą, kurį nedidele persvara laimėjo „Jogilija”, dievų tarybos simpatijas užleidusi „Žiobarijai”.
Taigi toks buvo dešimtojo „Post Scriptum“ numerio „Civilizacijos“ pristatymas, netradicinis ir žaismingas, linksmas ir įdomus renginys. Buvo džiugu girdėti atsiliepimus, kad tokį žaidimą reikėtų rengti kasmet. O po renginio smagiai nusiteikusi kompanija draugiškai persikėlė į „Šaunią vietelę“, kur tęsėsi diskusijos apie civilizacijas, potvynius, krizes ir karus ir ne tik… Pagaliau galėjo atsipalaiduoti ir renginį ilgai bei kruopščiai ruošusi komanda: juniorės Alisa, Augustė, Gintė, Ieva, Inga, Jurgita, Kristina, Marija, Monika, Rima, sen! Aušra ir sen! Gabrielė.
Augustė Meškytė, Marija Dautartaitė, Gabrielė Čibiraitė