Revoliucionieriaus katekizmas (Катехизис революционера)

Sergejus Genadijus Nečiajavas (1847-1882)Нечаев_

iš rusų kalbos vertė Vidas Dusevičius

Tekstas rašytas 1869 m. vasarą ir išspausdintas Ženevoje. Iš pradžių dokumentas antraštės neturėjo. Įvardijimas „Revoliucionieriaus katekizmas“ atsirado kiek vėliau, 1871 m. teisminio proceso prieš nečiajavininkus metu. Nuo 1869 m. Nečiajavas kurį laiką gyveno užsienyje, bičiuliavosi su  M. A. Bakuninu, N. P. Ogariovu, su kuriais kartu leido įvairaus plauko atsišaukimus. Vienas iš jų – kolektyvinės kūrybos vaisius, kuriame aptinkame ne tik Nečiajevo ar Bakunino idėjas, bet ir P. N. Tkačiovo ,,revoliucinio makiavelizmo“ teiginius. „Revoliucionieriaus katekizme“ skelbiama visa apimanti teroristinės organizacijos veiklos programa. Revoliucinė paties Nečiajavo praktika ne tik žodžiais, bet ir darbais pasireiškė 1869 m. Maskvoje įkurtoje ,,Liaudies teismo“ (,,Народная расправа“) organizacijoje, kai vadovo inspiruota vieno iš organizacijos narių studento Ivanovo žmogžudystė sukėlė ne tik teismo prieš nečiajevininkus procesą, bet ir milžinišką atgarsį to meto Rusijos visuomenėje. Beje, Fiodoro Dostojevskio romanas „Demonai“ – politinis pamfletas, kuriame rašytojas klausia: ,,Kokiu būdu mūsų dar besikeičiančioje ir nuostabą keliančioje visuomenėje galimi ne Nečiajevas, bet nečiajevai?“

revoliucionieriaus santykis su pačiu savimi

§1. Revoliucionierius – pasmerktas žmogus. Jis neturi nei asmeninių interesų, nei užsiėmimų, nei jausmų, nei prisirišimų, nei turto, netgi vardo neturi. Revoliucija – vienintelis, išskirtinis reikalas, viena mintis, vienatinė aistra.

§2. Savo esybės gelmėse, ne tik žodžiais, bet ir poelgiais jis suardė bet kokius saitus su visuomenine tvarka ir su visu išsilavinusiu pasauliu, su visais įstatymais, geru tonu, priimtomis taisyklėmis, ir šio pasaulio moralumu. Tai jam – negailestingi priešai, ir jeigu jis vis dar gyvena šiame pasaulyje, tai tik tam, kad kuo greičiau jį sunaikintų.

§3. Revoliucionierius niekina doktrinas ir nepripažįsta taikaus mokslo, juo užsiimti teks ateinančioms kartoms. Jis gi žino tik vieną mokslą – griovimo mokslą. Tik dėl to jis dabar studijuoja mechaniką, fiziką, chemiją ir galbūt dar mediciną. Atitinkamai, dieną ir naktį tyrinėja gyvąjį žmonių mokslą, charakterius, situacijas ir visas dabartinės visuomeninės santvarkos sąlygas visuose įmanomuose sluoksniuose. Tikslas – kuo greitesnė šitos šleikštulį keliančios santvarkos griūtis.

§4. Jis niekina viešąją nuomonę ir neapkenčia jos šiandieną besireiškiančioje visuomeninėje moralėje. Revoliucionieriui moralu tai, kas artina revoliucijos triumfą. Nedora ir nusikalstama tai, kas revoliucijai trukdo.

§5. Revoliucionierius – pasmerktas žmogus. Negailestingas valstybei ir visai išsilavinusiai-luominei visuomenei, jis iš jų neturi tikėtis sau jokio gailesčio. Tarp jų egzistuoja slapta arba atvira, bet nepertraukiamai įnirtinga gyvybės ir mirties kova. Revoliucionierius kiekvieną dieną turi būti pasiruošęs mirti. Jis privalo išmokti kęsti kankinimus.

§6. Būdamas griežtas sau pačiam, jis ir su kitais privalo elgtis griežtai. Išglebusius, švelnius giminystės, draugystės, meilės, dėkingumo ir netgi pačios garbės jausmus privalo užspausti vienintele šalta revoliucinio reikalo aistra. Jam egzistuoja tik viena palaima, smagumas ir malonė – revoliucijos pergalė. Dieną ir naktį jis privalo gyventi vieninteliu siekiu – naikinti. Nepaliaujamai, šaltakraujiškai to siekdamas, jis privalo ir pats pasirengti mirti ir savo rankomis žudyti.

§7. Tikrojo revoliucionieriaus prigimtis neturi nieko bendro su romantizmu, jausmingumu, pakylėtumu ir polėkiu. Ji neigia netgi asmeninį kerštą, asmeninę neapykantą. Revoliucinė aistra jam turi tapti kasdienybe ir susijungti su šaltu išskaičiavimu. Visada ir visur jis privalo vadovautis ne asmeniniais polinkiais, bet tuo, kas diktuoja bendrą revoliucijos reikalą.

revoliucionieriaus santykis su revoliuciniais draugais

§8. Draugu ir revoliucionieriui mielu žmogumi gali būti tik revoliuciniame reikale pasižymėjęs – toks, kaip ir jis pats. Draugystės, ištikimybės ir kitų įsipareigojimų laipsnis apibrėžiamas pagal naudos visa griaunančiajai praktinei revoliucijai matą.

§9. Apie revoliucionierių solidarumą ir kalbėti nėra ko. Jame slypi visa revoliucinio reikalo stiprybė. Draugai-revoliucionieriai, esantys vienoje revoliucijos supratimo bei aistros pakopoje, privalo, pagal galimybes, kartu apsvarstyti visus svarbius reikalus ir vieningai juos spręsti. Siekiant įgyvendinti kartu suplanuotus uždavinius, kiekvienas privalo pasikliauti tik savimi pačiu. Ardančiuosius veiksmus taip pat kiekvienas turi atlikti savarankiškai, o prašyti draugo patarimo ar pagalbos – jeigu tik nuo to priklausys reikalo sėkmė.

§10. Kiekvienas revoliucionierius turi disponuoti keliais antrosios ar trečiosios kategorijos revoliucionieriais, tai yra ne visai pašvęstaisiais. Į juos jis turi žvelgti kaip į bendro, jam vartoti skirto revoliucinio kapitalo dalį. Jis savąją kapitalo dalį privalo taupiai naudoti, visada siekti iš jos kuo didesnės naudos. Revoliucionierius ir į save žvelgia kaip į revoliucinio reikalo triumfui siekti naudojamą kapitalą. Tokį kapitalą, kuriuo jis vienas pats, be bendro visos pašvęstųjų draugijos pritarimo, naudotis negali.

 §11. Kai draugas pakliūna į bėdą, revoliucionierius sprendžia gelbėti jį ar ne, vadovaudamasis ne kokiais nors asmeniniais jausmais, o atsižvelgdamas tik į naudą. Todėl, viena vertus, jis turi pasverti vertę, kurią teikia draugas, o kita vertus – revoliucinių jėgų, skirtų gelbėjimui, kainą. Ir kuri pusė nusvers, taip jis ir turi elgtis.

revoliucionieriaus santykis su visuomene

§12. Naujojo, pasižymėjusio revoliucijos reikaluose ne tik žodžiais, bet ir darbais, nario priėmimo į draugiją klausimas sprendžiamas vieningai.

§13. Revoliucionierius įsitrina į valstybinį, luominį ir taip vadinamą išsilavinusį pasaulį, ir gyvena jame tik dėl greitesnio naikinimo. Jis ne revoliucionierius,  jeigu jam ko nors šiame pasaulyje gaila, jeigu jis delsia griauti ar žudyti kokį nors žmogų; revoliucionieriui – šiame  pasaulyje – visa ir viskas privalo būti vienodai neapkenčiama. Jeigu jį sieja giminystės, draugiškumo arba meilės santykiai, juo blogiau jam pačiam; jis ne revoliucionierius, jeigu jam tai trukdo pakelti ranką.

§14. Revoliucionierius gali ir netgi dažnai turi gyventi visuomenėje apsimesdamas visai ne tuo, kuo jis yra. Revoliucionieriai privalo prasismelkti visur: į aukštuosius ir viduriniuosius sluoksnius, į pirklio krautuvėlę, į cerkvę, į bajoro namus, į biurokratinį  pasaulį, į kariuomenę, į literatūrą, į trečiąjį skyrių ir netgi į žiemos rūmus.

§15. Šlykšti visuomenė turi būti suskaidyta į kelias kategorijas. Pirmoji kategorija – pasmerktieji skubiai mirčiai. Lai draugija sudaro tokių pasmerktųjų sąrašą eilės tvarka pagal kenksmingumą revoliucinio reikalo triumfui taip, kad pirmieji numeriai būtų pašalinti greičiau nei paskiau einantys.

§16. Sąrašas sudaromas ir aukščiau minėtoji eilės tvarka nustatoma ne pagal asmenines žmogaus, draugijai ar liaudžiai atliktas piktadarybes. Žmogaus vykdomos piktadarystės iš dalies gali būti netgi naudingos keliant liaudies maištą. Privalu vadovautis verte revoliucijai, kurią sukels numatytojo žmogaus mirtis. Taigi visų pirma reikėtų žudyti revoliucinei organizacijai ypatingai kenkiančius žmonės ir tuos, kurių netikėta ar smurtinga mirtis sukels vyriausybės išgąstį, ir energingus bei protingus vyriausybės veikėjus – jų žūtis silpnins vyriausybės galią.

§17. Antroji kategorija – žmonės, kuriems laikinai dovanojama gyvybė, idant jie savaisiais žvėriškais poelgiais liaudį privestų iki nesustabdomo maišto.

§18. Trečiajai kategorijai priklauso gausybė aukštas pareigas užimančių galvijų arba nei ypatingu protu, nei energija nepasižymėjusios, bet turtais, ryšiais, įtaka ir galia besinaudojančios asmenybės. Reikia juos visapusiškai išnaudoti, supainioti, suklaidinti ir, sužinojus nešvarias jų paslaptis, paversti savo vergais. Jų valdžia, įtaka, ryšiai, turtas, galia tokiu būdu virs neišsenkančiu lobynu ir atneš naudos įvairiuose revoliuciniuose renginiuose.

§19. Ketvirtąją kategoriją sudaro valstybiniai garbėtroškos ir skirtingo atspalvio liberalai. Junkitės pagal jų programas apsimesdami, kad aklai sekate, tuo pačiu paimsite juos į rankas, sužinosite paslaptis, sukompromituosite taip, kad jie nebeturės kelio atgal ir jų rankomis drumsite valstybę.

§20. Penktoji kategorija – konspiratoriai, doktrinų sekėjai ir tuščiai būreliuose bei popieriuje postringaujantieji. Juos reikia nepertraukiamai tempti į priekį, įtraukti į praktinius sunkiai išsprendžiamus pareiškimus taip, kad daugelis žūtų be pėdsako, o iš nedaugelio likusiųjų išaugtų tikroji revoliucinė mažuma.

 §21. Šeštoji ir itin svarbi kategorija – moterys, skirstytinos į tris svarbiausius poskyrius. Vienos – tuščios, beprasmės ir bedvasės, kuriomis galima naudotis, lygiai taip pat kaip trečiosios ir ketvirtosios kategorijos vyrais. Kitos – karštos, atsidavusius, gabios, bet ne mūsų, nes dar nepasiekė tikrojo bežodžio ir faktinio revoliucijos supratimo. Jas reikia naudoti taip, kaip ir penktosios kategorijos vyrus. Galiausiai, mūsų moterys – visiškai pašvęstos ir priėmusios mūsų programą. Jos – mūsų draugai. Mes privalome į jas žvelgti kaip į brangiausią turtą, be kurio pagalbos neapsieisime.

draugijos santykis su liaudimi

§22. Draugija juk neturi kito siekio be pilnutinio liaudies, tai yra juodadarbių žmonių, išlaisvinimo ir liaudies laimės. Draugijos įsitikinimu, liaudies išlaisvinimas ir laimė įmanoma tik visa naikinančios liaudies revoliucijos keliu, todėl draugija visomis jėgomis ir priemonėmis skatins ir skleis vargus bei bėdas tam, kad pagaliau išvestų liaudį iš kantrybės ir pažadintų visuotiniam sukilimui.

§23. Liaudies revoliuciją draugija supranta ne kaip reglamentuotą pagal vakarietišką klasikinį modelį judėjimą, visad gerbusį nuosavybę, tradicinę visuomeninę santvarką, taip vadinamąją civilizaciją ir padorumą; o kaip judėjimą, kuris iki šiolei apsiribodavo vienos politinės formos nuvertimu ir pakeitimu kita ar pastangomis sukurti taip vadinamą revoliucinę valstybę. Liaudį išgelbės tik iš pagrindų bet kokį valstybingumą bei visas valstybines tradicijas, tvarkas ir klases Rusijoje naikinanti revoliucija.

 §24. Draugija nesiruošia iš viršaus liaudžiai primesti jokios organizacijos. Būsimoji organizacija, be abejonės, išsirutulios iš liaudies judėjimo ir gyvenimo. Tačiau tai – ateities kartų reikalas. Mūsų darbas – pilnutinis, aistringas ir negailestingas ardymas.

§25. Todėl, suartėdami su liaudimi, mes visų pirma jungiamės su tais liaudies gyvenimo elementais, kurie nuo pat Maskvos valstybinės galios įsteigimo laikų be perstojo – ne žodžiais, bet darbais – protestavo prieš viską, kas tiesiogiai ar netiesiogiai susiję su valstybe: prieš dvarininkus, prieš tarnautojus, prieš šventikus, prieš gildijos pasaulį ir prieš buožės kumštį. Jungiamės su nusikalstamu pasauliu, šituo vieninteliu ir tikruoju revoliucionieriumi Rusijoje.

§26. Sutelkti pasaulį į vieną nenugalimą, naikinančią jėgą – štai mūsų organizacijos konspiracija ir užduotis. |

1 atsiliepimas apie straipsnį “Revoliucionieriaus katekizmas (Катехизис революционера)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.