Diskusija „Politinės ideologijos Lietuvoje: genezė ir reikšmė“

Kokias Lietuvos valstybės ateities vizijas buvo galima įžvelgti skirtingų politinių ideologijų nuostatose Atgimimo laikotarpiu? Ar to meto diskusijose apskritai buvo svarbi ideologinė prizmė? Koks ideologijų vaidmuo šiais laikais? Ar galima dabartinę situaciją Lietuvoje pavadinti politinių ideologijų mirtimi?

Ieškodama atsakymų į šiuos klausimus „Post Scriptum“ redakcija surengė diskusiją ,,Politinės ideologijos Lietuvoje: genezė ir reikšmė“, kurioje dalyvavo konservatorė Rasa Juknevičienė, Liberalų partijos įkūrėjas politologas Vytautas Radžvilas, socialdemokratas Bronislovas Genzelis, Centro partijos įkūrėjas Romualdas Ozolas ir politikos apžvalgininkas Vladimiras Laučius. Diskusiją moderavo savaitraščio „Atgimimas“ redaktorė Indrė Makaraitytė.

Ideologijų vieta Atgimimo laikotarpiu

Post Scriptum: Žvelgiant kone dvidešimt metų atgal Lietuvoje gyvavo vienintelė ideologija – komunizmas. Žinoma, egzistavo ir nepritariantys bei besipriešinantys šiai ideologijai. Tai buvo žmonės, kurie reprezentavo Laisvės lygą, radikalūs nepriklausomybininkai, siekę atkurti Lietuvos valstybę. Tačiau šį atkūrimą jie suprato daugiau kaip mechanišką „anos“ Lietuvos valstybės grąžinimą, o ideologinė tapatybė nebuvo svarbiausias aspektas, taigi klausiame: Ar buvo vietos ideologijoms, pradėjus galvoti apie Lietuvos savarankiškumą?

B.Genzelis: Manau, galima išsiskirti vieną – atgimimo – ideologiją, kadangi visų veikusių jėgų pagrindinis tikslas buvo vienas – pasiekti, kad Lietuva taptų nepriklausoma.

R.Ozolas: Jeigu nebūtų buvę bendros ideologijos, nebūtų buvę nepriklausomybės, nes nepriklausomos valstybės idėja ir tai, kaip ji pasiektina ir tvarkytina, ir buvo ta mūsų siekių ir darbų visuma, kurią mes geriau ar blogiau įvykdėme.

V.Radžvilas: Vargu ar galima tai pavadinti rišlia ideologija. Manau, tai vis dėlto buvo paskata gelbėtis, beveik instinktas gyventi. Šis instinktas vargu ar galėjo iš karto pasireikšti brandžia savivoka, todėl jis pasireiškė pirmiausia per labai abstraktų norą išlikti. Iš esmės, jeigu šiandien paklaustumėt, dėl ko mes kovojame, tai vienintelis atsakymas, kad ir kaip būtų pasikeitę mūsų interpretacijos, vis tik išliktų iš anų dienų: kovojame tam, kad būtume.

P.S.: Ar žmonės, turėję tikslą atkurti Lietuvos valstybę, tą tikslą įsivaizdavo pasieksiantys vienodomis priemonėmis, remdamiesi vienodomis ideologijomis?

R.Juknevičienė: Turbūt ne. Pirmiausia galima klausti, ar visi Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai iki pat Aukščiausios Tarybos rinkimų apskritai turėjo vienodą tikslą ir supratimą, kad nepriklausomybė kaip tokia yra pagrindinis tikslas. Viskas vyko banga, kuri prasidėjo diskusijomis apie kultūrinį nuosmukį, apie laisvę. Tik vėliau, kai atsirado struktūrizuotas buvimas, pradėta kalbėti apie bendrų tikslų bei priemonių jiems pasiekti paiešką.

Ideologijų „gimimas“

P.S.: Tai kada visgi XX amžiaus pabaigos Lietuvoje gimė ideologijos?

V.Radžvilas: Jeigu kalbame apie ideologijas griežtąja to žodžio prasme, tai manau, kad su ideologijomis ir šiandien yra prastoka situacija. Atgimimo laikotarpiu nebuvo prielaidų veikimui, kuris būtų grindžiamas ideologijomis. Taip atsitiko dėl to, jog šiuolaikinės Vakarų ideologijos plačiau nebuvo žinomos, jų nebuvo kam skelbti ir jos nelabai ką domino.

V.Laučius: 1990-1992 m. Lietuvoje pradėjusi formuotis partinė sistema ideologiškai buvo gana neaiški, amorfiška. Rimtesni poslinkiai ideologinėms kryptimis atsirado tik po 1993 m. Tuo metu buvo dvi pagrindinės srovės: istorinį tęstinumą pabrėžusi LDDP ir istorinį teisingumą pabrėžęs Sajūdis. Tarp jų vyko arši kova, tačiau nė viena iš šių jėgų nepretendavo į tradicinį ideologinį partiškumą.

P.S.: Kiek ideologizuotos buvo Atgimimo laikotarpiu besikuriančios politinės partijos?

V.Laučius: Apie LDDP ir Sąjūdžio (vėliau persiformavusio į Tėvynės Sąjungą) ideologinį pagrindimą būtų pakankamai sunku kalbėti. Pirmosios partijos, mėginusios atrasti tam tikrą idėjinę tapatybę tuometinėje Lietuvos politikoje ir ja vadovautis, buvo daugiau į centrą besiorientuojančios – Liberalų sąjunga ir R.Ozolo įkurta Centro sąjunga. Tačiau, kaip žinome, nei Centro sąjunga, nei Liberalų sąjunga didelio žmonių pasitikėjimo negavo. Pagrindinėmis jėgomis išliko LDDP ir Sąjūdis. Todėl kalbėjimas apie partijų ideologinę takoskyrą, ideologijų gimimą, ko gero, neturi pakankamo pagrindo. Pirmieji bandymai steigti ideologines partijas iš esmės nelabai pasisekė.

P.S.: Tad kokiu atspirties tašku remiantis, jei ne ideologinėmis orientacijomis, galima skirstyti partijas į kairiąsias ir dešiniąsias Atgimimo laikotarpiu?

B.Genzelis: Klasikinis kairės – dešinės skirstymas rėmėsi socio-ekonominiais kriterijais, t.y. pagal požiūrį į valstybinį ekonomikos reguliavimą. Tačiau Lietuvos politiniame diskurse buvo (ir vis dar yra) tam tikrų teorinių nesusipratimų. Pirmiausia, tai antikomunizmo-komunizmo dichotomija. Partijų skirstymui svarbi polinėmis ideologijomis pagrįsta jų orientacija, vadinasi, turi būti tam tikrų žmonių grupių, turinčių bendrą supratimą apie valstybės valdymą, ekonominę politiką. Lietuvoje to nebuvo, partijos neturėjo tradicijų, kūrėsi daugiausia remdamosi minėta komunizmo-antikomunizmo dichotomija. Todėl apibrėžti, kas yra kairieji, kas – dešinieji, iki šiol pakankamai sunku.

R.Juknevičienė: Galime kaltinti save, kad 1988 m. nesudėliojome ideologinių nuostatųozolas_radzvilas_jukneviciene.jpg pagal kairės – dešinės skirtį, neturėjome aiškios valstybės vizijos. Tačiau tuo metu buvo svarbiausia pasinaudoti susiklosčiusia padėtimi ir atkurti Lietuvos nepriklausomybę.

Visuomenėje taip pat nebūta poreikio rinkti partijas pagal ideologinius, vertybinius skirtumus. Juk, pavyzdžiui, Centro sąjunga, Atgimimo laikotarpiu ieškojusi ideologinės orientacijos, taip ir nerado atgarsio visuomenėj.

Ideologijų vaidmuo, kuriant Lietuvos ateitį

P.S.: Dabar, kai esame Europos sąjungos, NATO nariai, sunkiai beprisimename pirmuosius žingsnius, kurie pradėjo mūsų kelią į teisinės, tarptautiniu mastu pripažįstamos valstybės statusą. Ar nereikėjo tam tikro ideologinio pagrindimo, rašant Konstituciją? Arba pasirenkant tikslą įstoti į ES ir tapti NATO nare?

V.Laučius: Galima tai vadinti ideologiniu sprendimu, nors apie teisės minties tradicijas kalbėti kaip ideologijas gal būtų šiek tiek per drastiška. Tai vis dėlto yra politinis dalykas, susijęs su partijų veikla ir tos veiklos pagrindais.
Būtent tai, kad dešinieji nuolat kalbėjo apie NATO ir ES kaip savo pagrindinius ideologinius principus, buvo viena iš problemų, dėl kurių įvyko tam tikras partijos idėjinis, intelektualinis nusilpimas.

P.S.: Ar per 15 metų buvo sukurtas nors vienas ideologijomis besiremiantis Lietuvos projektas?

V.Radžvilas: Iš tikrųjų Nepriklausomybės laikotarpiu buvo kuriami būsimos Lietuvos valstybės projektai. Egzistavo kūrinys, kuris vadinosi “Antroji Sąjūdžio rinkimų programa”, bet priešrinkiminiame Sąjūdžio suvažiavime ji buvo atmesta. Tai nėra nuopelnas. Toje alternatyvinėje programoje buvo daug vertingų dalykų: toli gražu ne iki galo išbaigti, bet vis dėlto Lietuvos valstybės vakarietiško modelio kontūrai. Bet šita programa buvo nereikalinga piliečiams, nes dalyvauti kuriant programą, nors ir neturint kompetencijos, tuo metu buvo priemonė pagerinti savo vietą partijos sąraše. Todėl tada buvo padėti lietuviškosios politikos intelektualizmo pamatai, kurie iš esmės nepajudinti iki šiandien.

Šių laikų Lietuvos ideologinė situacija

P.S.: Menka partijų ideologinė tapatybė atgimimo laikotarpiu gali būti aiškinama patirties stoka ir visus vienijusiu vieninteliu tikslu – atkurti Lietuvos valstybę. Tačiau prabėgo daugiau nei 15 metų. Kokia ideologijų padėtis Lietuvoje dabar?

laucius_genzelis.jpgV.Laučius: Kalbant apie ideologinę padėtį Lietuvoje, mes iš esmės pažangos nematom, nė viena partija nesistengia grįsti savo tikslo. Kalbam apie programas – niekas neskaito programų, niekam programos neįdomios. Ne tik apie programas reikėtų kalbėti, šiomis aplinkybėmis turim kalbėt apie tai, kokios yra partijų idėjos apie žmogų, jo politinį vaidmenį, asmens, visuomenės, valstybės veiklos sritį. Yra tam tikri fundamentalūs klausimai, į kuriuos kiekviena save gerbianti partija, kuri vadinasi tradicine, turėtų atsakyti. Tačiau nė viena tradicine save vadinanti partija beveik nesistengia to padaryti, ir tai mes puikiai matome.

V.Radžvilas: Sukurtas tobulas tiek vakarietiškų institucijų, tiek pačios demokratijos imitacinis modelis, tobulai įvaldytas žaidimas. Valdantysis anų laikų elitas suprato, jog gali paversti žmones neprotaujančių gyvulių minia. Tai yra visiškai realu ir praktiškai tai yra padaryta. Ir prieš šitokią grėsmę kovoti kai kuriais atžvilgiais dar sunkiau, nes nesant tiesioginio išorės represinio mechanizmo tai labai sunku pajusti. Ir todėl, grįžtant prie klausimo, koks čia yra ryšys su ideologija, tai – partijos gal ir rašo fasadines ideologines programas, bet vis tiek jomis nesivadovauja.

Ideologijų reikšmė ateityje

P.S.: Susidaro įspūdis, kad konstatavome gana liūdną politinių ideologijų padėtį. Kokios ideologijų ateties perspektyvos, ar įžvelgiate bent kiek šviesos tunelio gale?

R.Ozolas: Lietuvos laukia esminis, vidinis persitvarkymas, ir jam reikia ruoštis. Jame matau pagrindinį vaidmenį ideologijai. Ideologija visų pirma yra su tikėjimo dalykais susijęs mąstymas. Jeigu tu niekuo netiki, jokia ideologija nepadės, gerovės valstybėje nėra ideologijų, gerovė nėra tikslas, tai yra tiktai būdas būti, o dažniausiai – žūti.

V.Laučius: Ko gero, svarbiausia prielaida ideologijoms Lietuvoje atsigauti yra politikos gyvybingumas. Deja, politika Lietuvoje apskritai iki šiol gyvybinga netapo, maža to, netgi ta leisgyvė politika, kurią mes turėjom pastaruosius 15 metų, baigia išnykti. Politinę veiklą daugeliu atžvilgiu keičia grynasis ūkininkavimas ir administravimas.

R.Juknevičienė: Aš matau šviesą tunelio gale. Mes turime perlaužti tą nomenklatūrinę situaciją, kuri labai gerai prisitaikė prie Europos, europinių standartų, prie tam tikrų demokratijos taisyklių. Ir jeigu mes jos neperlaušim, tada tikrai ta švieselė tunelio gale užges. O dabar aš ją matau, nepiešiu Lietuvos ateities labai juodom spalvom.

B.Genzelis: Mūsų problema yra ta, kad partijos formuojasi ne ideologiniu pagrindu, ne idėjiniu, bet kastų – būrimosi apie vadą – pagrindu. Partijos turi formuotis ideologiniu principu. Skirtingos ideologijos nereiškia priešpriešos ir akių draskymo. Gali būti ir gana skirtingos ideologijos, galima susitarti.

V.Radžvilas: Kalbant apie ideologijų atsigavimą, aš manau – taip, tai turės būti, nes Lietuvos situacija, manau, yra radikaliai pasikeitusi tuo požiūriu, kad šiandien, kitaip negu 1990 m., mes galime būti sutrinti jau ne iš vienos, bet iš dviejų pusių. Kitaip tariant, Lietuva dar gyvena mitu, kad buvimas Vakarų struktūrose savaime išspręs problemas. Iš tikrųjų – nieko panašaus. Ir todėl ideologijų atsigavimas bus būtinas ir neišvengiamas, nes, mano giliu įsitikinimu, vienintelė išsigelbėjimo strategija yra ne izoliacija, bet vakarietiškėjimas gerąja to žodžio prasme. Bet naują valstybę kurti be tvirtų atramos taškų, t.y. be deologijų, yra neįmanoma, jos yra būtinos, nes ideologija yra orientacijos pasaulyje sistema.

Irma Budginaitė, Vilius Mačkinis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.