nr. 15: miestas, 2009

Redakcijos žodis

Gavinas Turkas, menininkas, prisimindamas paskutinio dvidešimto amžiaus dešimtmečio Londoną, teigė: „kuomet devyniasdešimtaisiais Sarah Lucas, Damienas Hirstas ir Tracey Emin atsidūrė pirmuosiuose žurnalų bei laikraščių puslapiuose, ėmei suprasti, jog kažkas vyksta. Mintis, jog menininkai išties gali padėti parduoti žurnalus buvo neįtikėtina“. 

Garry'is Winograndas. Be pavadinimo. 1950

Garry’is Winograndas. Be pavadinimo. 1950

Nuo 1980 – ųjų politikos formuotojų diskurse ėmė įsitvirtinti kultūrinės – kūrybinės – žiniomis grįstos ekonomikos, turėjusios skatinti regioninę plėtrą, vizija. Tai reiškė, jog miesto politikos (urban policy) formuotojai turėjo naują tikslą – atrasti, išsaugoti bei padaryti atpažįstamomis ar, kitais žodžiais tariant, „užbrandinti“ kūrybingas/kūrybines erdves. Po kelių dešimtmečių „kūrybingas“ Londonas (Creative London), tepraėjus trumpam laikui, sukėlė „kūrybingais“ virstančių miestų atsaką ir kitose pasaulio dalyse –Singapūre (Design Singapore), „kūrybingame“ Berlyne, Niujorke ar Baltimorėje. Prie jų prisidėjo ir kiti pasaulio miestai, skelbiantys esą „mokslo“ ar „žinių“ miestais.

Panašiu metu – 1990- aisiais – daugelyje didmiesčių buvo pradėti įgyvendinti stambūs urbanistiniai projektai Nigelo Thrifto teigimu, tokios „išgalvotos vietos“ žymėjo naują, iš milžiniškų privačių bei viešų lėšų statomų pastatų kartą, kurių statybai reikalingos lėšos buvo surenkamos dėl retorinių sugebėjimų“. Vieni iš jų – kaip Ørestadenas Danijoje, kuris buvo kuriamas kaip jungtis tarp Kopenhagos senamiesčio ir tarptautinio oro uosto – turėjo pritraukti šalies ir tarptautinius investuotojus. Tačiau tyrėjus be kiekybiškai pamatuojamo klausimo, ar tokie projektai pateisino ekonominius lūkesčius, domino ir kitas – ar tokių „miestų ataugų“ planavimo projektai sutampa su socialine miesto dimensija? Ar ekonominio vystymosi dimensijas papildo kitos – socialinė bei kultūrinė.

Miesto“ numeryje tiesiogiai nėra kalbama apie dabartines miesto planavimo perspektyvas, t.y. mėginimus kurti „kūrybinį miestą“. Į miestą mėginama pažiūrėti iš politinės perspektyvos: atrasti jo politinę reikšmę ar galimą jo planavimo kaip užsitęsusių etninių konfliktų sprendimo būdą. Taip pat pristatyti suasmenintą požiūrį į Vilnių – baroko miestą, deja, su savastį praradusiomis viešosioms erdvėmis, tačiau ir Europos kultūros sostinę, šiais metais turinčią (turėjusią) progą kultūrą panaudoti savo socioekonominei plėtrai.

Inga Česnulaitytė

straipsniai iš nr. 15: miestas, 2009

Miesto gyventojo portretas

Eugene Atget nuotrauka

1903-ieji. Vos keletas Europos miestų perkopė milijono gyventojų ribą, o ir šie didžiausieji primena greičiau milžiniškus kaimus, neišgrįstomis gatvėmis, vienas prie kito sustatytais nedideliais nameliais ir tik kur ne kur pravažiuojančiais, nepaprastai egzotiškai atrodančiais automobiliais. Šiandienos dūstantys metropoliai, kurių gatvės sausakimšos nuo žmonių ir automobilių, o pastatų siluetai raižo debesis, matyt, egzistavo tik lakiausiose fantazijose. Tačiau būtent tada pasirodė vokiečių sociologo Georgo Simmelio straipsnis apie didmiesčio įtaką žmogaus protui ir psichikai. Autorius sukūrė miestiečio paveikslą, kuris, galima teigti, pralenkė laiką ir šiomis dienomis išliko ypač aktualus. skaityti toliau…

Europos kultūros sostinė – miesto „prisikėlimas“?

2009 m. Vilnius tapo pirmąja buvusios sovietinės valstybės sostine, gavusia Europos kultūros sostinės (EKS) titulą. Poindustriniai miestai, pvz., Liverpulis, šiuo projektu pasinaudojo kaip atspara tolesniam atsinaujinimo procesui. Tuo metu posovietiniai miestai XXI a. pr. sparčiai keičiasi pagal rinkos ekonomikos dėsnius, veikiami paslaugų sektoriaus ekspancijos ir technologinių inovacijų. skaityti toliau…

Atsitvėrimas nuo visuomenės

Šiandien vis daugiau žmonių nori atsiriboti nuo juos supančios aplinkos. Užuot sprendę kylančias socialines problemas, dalis gyventojų pasirenka bėgimo bei jų ignoravimo kelią. Kadangi gyvenimas saugioje, privačioje teritorijoje, tarp „savo lygio“ kaimynų skamba viliojančiai, gyvenami plotai tokio tipo gyvenvietėse ilgai neužsibūna laisvi – dažniausiai net pradėjus statybas laisvų vietų būna likę vos keletas. skaityti toliau…

Tranzitinės vietos: nerimo zonos ir žaidimų aikštelės

Lauryno Komžos nuotrauka

Šiuolaikinėse miesto studijose (kurios kartais vadinamos „miesto antropologija“) jis dažnai apibrėžiamas kaip kasdienių praktikų laukas. Tos pačios miesto erdvės gali būti ženklinamos ir kaip pavojingos zonos, ir kaip traukos centrai, jos gali tapti ir nerimo zonomis, ir įvairių miestelėnų grupių žaidimų aikštele. Miesto erdvės neretai įgauna naujas prasmes ir naujas funkcijas, kurios nesutampa su jų „oficialia paskirtimi“, pavyzdžiui, ideologiniai paminklai neretai virsta alternatyvių jaunimo grupių susirinkimų vieta ir ilgainiui įgauna naujus neformalius pavadinimus. skaityti toliau…

Kas yra miestas?

Lauryno Komžos nuotrauka

Didesnė mūsų gebėjimų planuoti savo miestus ir namus dalis yra patekusi į prastą padėtį, nes tie, kurie šiuo planavimu iki šiol užsiėmė, neturėjo aiškaus supratimo apie miestų socialines funkcijas. Šias funkcijas buvo bandyta išvesti iš paviršutiniškos šiuolaikinio miesto scenos apžvalgos. Kaip galiausiai pasirodė, buvo net neįtarta, kad šioje srityje gali būti milžiniškų trūkumų, ne ten nukreiptų pastangų ir išlaidų, kurių paprastas higieniškų gyvenamųjų būstų statymas ar netaisyklingų gatvių tiesinimas nesutvarkys. skaityti toliau…

Miestas, kuris jungia. Ar gali miestų planavimas padėti spręsti etninius konfliktus?

Lauryno Komžos nuotrauka

2004 m. liepos 23 dieną tūkstančiai žmonių susirinko prie Neretvos upės krantų stebėti istorinio įvykio: atstatyto Senojo tilto atidarymo. Tarp svečių buvo tiek vietos gyventojai, tiek žmonės iš visos Bosnijos ir Hercegovinos, turistai, tarptautinių organizacijų atstovai. Atidarymo metu skambėjo frazės „Balkanų sutaikinimas“, „vilties simbolis miestui“, „svarbus žingsnis į priekį…“ Senasis Mostaro tiltas, iki griūties simbolizavęs dviejų skirtingų bendruomenių pagarbą viena kitai, šiandien atstatomas, tačiau ar tokiomis miesto restauracijos ir architektūrinio planavimo priemonėmis galima sukurti naują identitetą ir padėti susitaikyti skirtingose barikadų pusėse kovojusiems kaimynams? skaityti toliau…

Gatvės meno akiratyje – ir Renesansas, ir Džordžas Bušas

votingred.bmp

Juos galima suimti, teisti ir gąsdinti, sunaikinti jų darbus ir grasinti sankcijomis. Jais galima žavėtis, skatinti juos arba patiems tokiais tapti. Tad gatvės menas (angl. „street art“) -akivaizdžiai kontraversiškas užsiėmimas, neabejotinai laikomas subkultūros dalimi ir dažniausiai tampantis jaunų žmonių pasaulėžiūros išraiška. Tapyba, netikėtai užklumpanti skersgatvyje ar ant tvoros kaip akibrokštas, jau yra neatsiejama šiuolaikinio miesto veido dalis. skaityti toliau…

In urbe et in orbe arba šiuolaikinio miesto vieta pasaulyje

rytas2.bmp

Mažiau nei prieš šimtą metų, tarpukariu, Lietuvos žurnalistas ir keliautojas Matas Šalčius rašė: „Girdėti kartais balsų reikalaujančių sustabdyti miestų augimą ir kreiptis visomis jėgomis į kaimą. Jiems miestas yra ne žmonijos viltis, bet nelaimė.“ Tačiau šiuo metu belieka pripažinti, kad tada kalbėję „balsai“ dabartiniu pasauliu būtų nusivylę – dar niekada pasaulis nebuvo toks urbanizuotas kaip šiandien ir niekada tokia didelė dalis žmonijos negyveno miestuose. Pasak urbanizacijos procesus sekančių Jungtinių Tautų, dabar 49 proc. pasaulio gyventojų, tai yra apie 3,3 milijardo žmonių, yra susitelkę miestuose, kurie užima vos kelis procentus viso pasaulio ploto. Todėl natūralu, kad kyla klausimų, kas vyksta tokioje gyventojų koncentracijos vietoje ir ką šis socialinis fenomenas, miestas, kuria aplink save. skaityti toliau…

Vilniaus įvaizdis šiuolaikinėje lietuvių poezijoje

Apie Vilnių rašyta daug, ypač eilėraščių. Todėl ir įdomu bent jau pro raktų skylutės didumo plyšį pažvelgti į sostinės įvaizdį šių laikų poezijoje. Savaime suprantama, jog Kazio Bradūno Vilnius skiriasi nuo Aido Marčėno Vilniaus ir Alfonso Nykos – Niliūno miestas nepanašus į Juliaus Kelero miestą. Skirtingos kartos mato skirtingai, todėl ir kyla klausimas, kaip ir kodėl miestas matomas kitu kampu. O gal dėl istorinių įvykių, materializmo ar globalizacijos asmens tapatinimasis su miestu ir domėjimasis juo apskritai išnyko? skaityti toliau…