Gavinas Turkas, menininkas, prisimindamas paskutinio dvidešimto amžiaus dešimtmečio Londoną, teigė: „kuomet devyniasdešimtaisiais Sarah Lucas, Damienas Hirstas ir Tracey Emin atsidūrė pirmuosiuose žurnalų bei laikraščių puslapiuose, ėmei suprasti, jog kažkas vyksta. Mintis, jog menininkai išties gali padėti parduoti žurnalus buvo neįtikėtina“.
Nuo 1980 – ųjų politikos formuotojų diskurse ėmė įsitvirtinti kultūrinės – kūrybinės – žiniomis grįstos ekonomikos, turėjusios skatinti regioninę plėtrą, vizija. Tai reiškė, jog miesto politikos (urban policy) formuotojai turėjo naują tikslą – atrasti, išsaugoti bei padaryti atpažįstamomis ar, kitais žodžiais tariant, „užbrandinti“ kūrybingas/kūrybines erdves. Po kelių dešimtmečių „kūrybingas“ Londonas (Creative London), tepraėjus trumpam laikui, sukėlė „kūrybingais“ virstančių miestų atsaką ir kitose pasaulio dalyse –Singapūre (Design Singapore), „kūrybingame“ Berlyne, Niujorke ar Baltimorėje. Prie jų prisidėjo ir kiti pasaulio miestai, skelbiantys esą „mokslo“ ar „žinių“ miestais.
Panašiu metu – 1990- aisiais – daugelyje didmiesčių buvo pradėti įgyvendinti stambūs urbanistiniai projektai Nigelo Thrifto teigimu, tokios „išgalvotos vietos“ žymėjo naują, iš milžiniškų privačių bei viešų lėšų statomų pastatų kartą, kurių statybai reikalingos lėšos buvo surenkamos dėl retorinių sugebėjimų“. Vieni iš jų – kaip Ørestadenas Danijoje, kuris buvo kuriamas kaip jungtis tarp Kopenhagos senamiesčio ir tarptautinio oro uosto – turėjo pritraukti šalies ir tarptautinius investuotojus. Tačiau tyrėjus be kiekybiškai pamatuojamo klausimo, ar tokie projektai pateisino ekonominius lūkesčius, domino ir kitas – ar tokių „miestų ataugų“ planavimo projektai sutampa su socialine miesto dimensija? Ar ekonominio vystymosi dimensijas papildo kitos – socialinė bei kultūrinė.
Miesto“ numeryje tiesiogiai nėra kalbama apie dabartines miesto planavimo perspektyvas, t.y. mėginimus kurti „kūrybinį miestą“. Į miestą mėginama pažiūrėti iš politinės perspektyvos: atrasti jo politinę reikšmę ar galimą jo planavimo kaip užsitęsusių etninių konfliktų sprendimo būdą. Taip pat pristatyti suasmenintą požiūrį į Vilnių – baroko miestą, deja, su savastį praradusiomis viešosioms erdvėmis, tačiau ir Europos kultūros sostinę, šiais metais turinčią (turėjusią) progą kultūrą panaudoti savo socioekonominei plėtrai.
Inga Česnulaitytė