„Kas yra žmogus gamtoje? Niekas prieš begalybę, viskas prieš nieką, centras tarp visko ir nieko.“ [B.Paskalis]

Redakcijos žodis: Išgyventi ar sugyventi? Apie gamtos ir politikos prigimtį

Gamta ir politika – du žmogaus egzistencijos poliai. Žmogaus, kaip gamtinės būtybės, ir žmogaus, kaip politikos, kultūros kūrėjo. Akivaizdu, kad gamtos egzistavimas žmogui yra conditio sine qua non. Bet kokią reikšmę mūsų egzistencijoje turi politika?

Vienam iškiliausių visų laikų filosofų – Aristoteliui – valstybė (polis) yra aukščiausia žmonių bendrumo forma. Dar daugiau, pasak Aristotelio, būtent polyje – pilietinėje ir politinėje bendrijoje – išryškėja pamatinis skirtumas tarp žmogaus ir gyvūno. Žmogus – „politinis gyvūnas“, ir tik viešojo gyvenimo erdvė leidžia jam tapti visaverčiu žmogumi. Todėl politika, regis, žmogui yra kone taip pat svarbi kaip ir gamta – galima sakyti, politinis gyvenimas yra conditio sine qua non žmogiškumui.

Politiką, atsirandančią žmonių bendruomenėje, viešojoje erdvėje, bendrais bruožais galima nusakyti kaip bandymą ieškoti sutarimo, kompromiso, kitaip tariant, tai pastangos sugyventi su kitais. Su žmonėmis, bendruomenėmis, organizacijomis, valstybėmis, tautomis, gamta. Tačiau ar tokiu „politiniu gyvūnu“ tapęs žmogus „atsiplėšia“ nuo gamtos, taip tarsi „išaugdamas“ iš savo gamtiškumo? Ar jau pats šis tapsmas yra determinuotas gamtos? Klausiant bendriau, koks yra sąryšis tarp žmogaus gamtinės prigimties ir jo politinės veiklos (bandymo sugyventi su kitais)? Atsakymas į šį klausimą priklauso nuo to, kaip suvoksime pačią gamtą – kaip atskirų jos dalių, nepaliaujamai kovojančių dėl išgyvenimo, sumą, ar kaip vieningą darnią sistemą; bei kokį gamtos žmogui įdiegtą tikslą laikysime esminiu gamtos imperatyvu arba gamtine žmogaus prigimtimi.

Viena vertus, kiekvienos gamtos dalies (augalo, gyvūno ar žmogaus) egzistencijos varomąja jėga neretai laikomas siekis išgyventi. Tai iš esmės darvinistinis požiūris, reiškiantis, jog gamtoje egzistuojančios įvairios jos elementų organizacijos formos atsiranda tik kaip patiems individams išlikti leidžianti priemonė. Be abejo, tokiu atveju žmogaus kuriama politika, kurios esmė – pastangos sugyventi, tampa veiksniu, „išplėšiančiu“ žmogų iš gamtos pasaulio, valdomo išgyvenimo dėsnio, – žmogaus sukonstruotas bendruomenės organizavimo modelis yra ne tik unikalus, bet ir „nenatūralus“ gamtos pasaulio sąrangoje. Žinoma, pastangos sugyventi, t.y. politika, šiuo atveju taip pat yra suprantamos tik kaip įrankis, leidžiantis išgyventi. Vadinamosios „visuomeninės sutarties“ pagrindu atsiradusios politinės organizacijos formos tėra vertinamos kaip paranki alternatyva hobsiškajai „visų karo prieš visus“ būklei. Taip suvokiant gamtą, atsakymas į pradžioje iškeltą klausimą tampa aiškus: impulsas, lėmęs pastangų sugyventi atsiradimą, yra gamtinis, todėl ir pačios politikos, kuri tarnauja tik kaip priemonė išgyventi tarp kitų lygiai to paties siekiančių gamtos elementų, prigimtis – bet tik prigimtis – yra gamtinė.

Kita vertus, galimas ir alternatyvus požiūris, atsiveriantis žvelgiant iš holistinės perspektyvos. Gamta gali būti suprantama kaip vieninga sistema, kurios kiekvienas elementas tarnauja tam pačiam tikslui – išlaikyti sistemos balansą ir harmoniją. Tokiu atveju turėtume konstatuoti, jog pačioje gamtoje yra įrašytas imperatyvas sugyventi vieniems su kitais, o ne bet kokia kaina stengtis išgyventi pačiam. Žmogaus politika, kaip pastangos sugyventi, šiuo atveju taip pat tegali būti suprantama kaip viena iš gamtoje egzistuojančių sugyvenimo formų. Kitaip tariant, sugyvenimas yra pamatinis visų harmoningą visumą sudarančių gamtos elementų egzistencijos motyvas, o politika – natūralus gamtos procesas. Tad žvelgiant iš šios perspektyvos jau negana būtų sakyti, kad politikos prigimtis yra gamtinė, greičiau atvirkščiai – pačios gamtos prigimtis gali būti laikoma „politine“, nes visų jos elementų, taip pat ir žmogaus, pastangos sugyventi yra esminė visos gamtos sistemos egzistencijos prielaida. 

Akivaizdu, kad šiuolaikinio žmogaus sąmonėje įsišaknijęs pirmasis požiūris. Taip, šiandien stengiamės sugyventi su kitais. Su žmonėmis, bendruomenėmis, organizacijomis, valstybėmis, tautomis. Tačiau užmirštame tai, kas nemažiau svarbu – stengtis sugyventi su gamta apskritai. Jaučiamės ir didžiuojamės „atsiplėšę“ nuo gamtos, kuri tampa antraeiliu dalyku, užgožtu „žmogaus pasaulio“ aktualijų. Dar daugiau, net ir pastangos sugyventi dažnai tėra priedanga savanaudiškiems interesams tenkinti. Visuotine norma tampa siekis kovoti už save, nepaisant to, kas nutiks su kitais.

Siauras suvokimas, kad gamtą ir politiką sieja tik siekis išgyventi (gamtinė politikos prigimtis), vis labiau įsiskverbia į politinį ir ekonominį gyvenimą ir (dažnai net nesąmoningai) tampa kone visuotine maksima. Tiesa, jau pradedama suvokti, jog tai gali atnešti katastrofiškų pasekmių visai žmonijai. Tačiau veikiama nepakankamai. Turėtume rimtai susimąstyti, ar toli nueis žmonija, jei kiekvienas esminiu tikslu laikysime tik savo išgyvenimą, nepaisydami tokios nuostatos pasekmių. Galbūt tik vertindami save, savo bendruomenę, valstybę ir tautą kaip visaapimančio gamtos projekto elementus, tik suprasdami politiką kaip natūralaus ir sugyvenimu su kitais gamtos elementais paremto proceso dalį, mes galėsime sau pareikšti, jog stengėmės ne tik išgyventi, bet ir gyventi. Gyventi taip, kad ir po mūsų tęstųsi didinga Gamtos ir Žmogaus istorija.

Monika Saukaitė, Martynas Zapolskis

 

 

 

straipsniai iš nr. 9: politika ir gamta, 2006