„Savo esybės gelmėse, ne tik žodžiais, bet ir poelgiais jis suardė bet kokius saitus su visuomenine tvarka ir su visu išsilavinusiu pasauliu, su visais įstatymais, geru tonu, priimtomis taisyklėmis ir šio pasaulio moralumu.“ Toks yra tikras maištininkas, rašoma „Revoliucionieriaus katekizme“.
Nes juk žmogui niekas nėra savaime suprantama ar priimtina, jis pats yra vertybių kūrėjas, kintantis ir laisvas, kas nors pasakytų – tapatus neapibrėžtumui. Sau pakankamas žmogus kuria save, sakytų Zigmui Zaratustra.
Bet argi žmogaus istorija nėra jo protėvių istorija, jo mintys – tik atkartojimas to, ką kalba kiti, jo veiksmai – tik dalis trapaus žmonių bendrabūvio, kurio griūtis reikštų ir pavienio žmogaus griūtį, ir tuomet neliktų nieko, kas mus jungtų, kas teiktų prasmę ir viltį: revoliucionierius sunaikintų viską, kaip vieną dieną gali nutikti kur nors Lotynų Amerikoje.
Tikintys maištu atsakytų: maištas gali būti ne tik griovimas, bloškiantis atgalios, ne tik gaivališkas, nutrūktgalviškas, beprotiškas chaosas, ne tik neišmintis ir tamsybė. Revoliucionierius gali būti kilnus, o kilnūs žmonės, kaip rašė Chose Ortega I Gasetas, yra veržlūs ir energingi, jie siekia tobulumo, jų gyvenimas – įtampa, treniruotė: jų tikslas yra civilizacijos procesą pakeisti civilizacijos progresu. Maištininkas tiesiog stumiasi priekin, antraip Žemės rutulys nuriedės į pražūtį. Jis kovoja už teisybę ir prieš šio pasaulio negandas – taip, kaip minia kovojo Maidane, kaip kairysis priešinasi kapitalo diktatui, kaip…
Šis „Post Scriptum“ numeris yra apie maištą – tą, kuris naikina, ir tą, kuris paprasčiausiai daro žmogų kilnesnį.