Maištininkas – erdvės okupantas

NikeEsti trumpa dienos akimirka, kai atslinkusios sutemos kurį laiką lieka žmonių nepastebėtos, kol būna išblaškomos dirbtinių šviesulių ir atribojamos užuolaidomis. Jei tuo metu jums tektų laimė tapti stebėtoju, išvystumėte fantastinės literatūros vertą reginį. Languose būtų matyti šviesos apgaubti siluetai, sustingę, belyčiai, tamsūs, susiliejantys su aplinka it negyvi kambario aksesuarai, nunarinę galvas ties baltais ekranais. Jų kūnas kvėpuoja realybe, tačiau sąmonė  panirusi į kitą erdvę, kuri matoma švytinčiame ekrane, kuri girdima ausinių pagalba, kuri patiriama ir kontroliuojama klavišais, nutolinama ir priartinama, nuspalvinama ir išryškinama, o, jei reikia – ištrinama. Kokioje erdvėje žmonės gyvena, kovoja, myli, pyksta, tokioje erdvėje ir maištauja?!

Maištas asocijuojasi su revoliucijomis gatvėse ir miesto aikštėse, įkvepiamomis atsišaukimų, ataidinčių nuo statinių. Žinia, jose nebuvo apsieinama be barikadų. Net ir šiandienos prancūzo studento maištas visų pirma pasireiškia užremtomis universiteto durimis. Erdvė – tai simbolis. Atribojus senąją ir naująją erdves, išryškinamas jų kitoniškumas. Ne veltui Maidano aktyvistai rentė barikadas, turėjusias apsaugoti ne tiek juos pačius, kiek jų idėjas. Jei atkreiptume dėmesį į skirtingų erdvių egzistavimą, atrastume daugiau barikadų ir maištininkų, slypinčių po jomis.

subpolitika: kur ir kada dingo politika?

Ulrichas Beckas, kalbėdamas apie šiuolaikinę refleksyviąją modernizaciją, pabrėžia pakitusias žaidimo taisykles. Jis pastebi politikoje atsirandančius naujus veikėjus.

– Mes gyvename subpolitikos eroje! – įtaigiai skelbia jis.

Refleksyvioji modernizacija (angl. reflexive modernization) – tai antroji modernizacija. Pokario socialinės struktūros nereiktų absoliutinti, modernizacija vyksta ir toliau, tik šį kartą modernybė transformuojasi dar kartą. Keičiasi ne tik institucijos, bet kvestionuojami pagrindiniai visuomenę reguliuojantys principai, pavyzdžiui, tautinė valstybė, gerovės valstybė, masinės partijos, socialinės klasės ir pan. Modernizacija vadinama refleksyvia, norint pabrėžti jos pobūdį. Ji tarsi reflekso (angl. reflex) skatinamas atsakas į pačios modernizacijos keliamus iššūkius, problemas, rizikas modernioje visuomenėje.
Ulrich Beck, Wolfgang Bonss ir Christoph Lau, „The Theory of Reflexive Modernization: Problematic, Hypotheses and Research Programme“. Theory Culture Society, 20 (1), 2003, 133.

Galia priklauso mokslui ir ekspertams, netiesiogiai keičiantiems visuomenės gyvenimą laboratorijose ar konsultuojantiems politikus, o ne tautos įpareigotiems atstovams. Pastarieji dėl informacijos trūkumo susiduria su sunkumais norėdami įvertinti tikrąsias grėsmes, kylančias visuomenės raidai. Politikai yra nebe tokie pajėgūs apginti viešąjį interesą.1  Be to, verslas ir korporacijos, valdančios ekonominius šalies vystymosi procesus, nupolitina tas sritis, kurios anksčiau būdavo tautos ir jos išrinktų atstovų susitarimo reikalas.

– Politika virsta subpolitika! – garsiai teigia jis.

Matydami valstybės bejėgiškumą ginant viešąją interesą, piliečiai imasi iniciatyvos, norėdami į politinę diskusiją grąžinti klausimus, kurių sprendimai tiesiogiai veikia jų ateitį ir gyvenimo sąlygas. Tiek moksliniams ekspertų, tiek ekonominiams korporacijų argumentams trūksta legitimumo.

– Mes gyvename rizikos visuomenėje! – rimtai jo konstatuojama.

Savaiminio progreso idėja nebeatrodo tokia įtikima kaip anksčiau. Visuomenėje vis labiau juntami nežabotos modernizacijos šalutiniai efektai, kai ekonominiai išskaičiavimai nusveria paprastų žmonių interesus, ekologiją ir pan. Subpolitikos eroje piliečiai, pavargę nuo gyvenimo rizikos visuomenėje, maištaudami kuria alternatyvias erdves, kuriose galiotų kiti principai ir jie galėtų jaustis saugesni. Piliečiai alternatyvią galią atranda nekonvencinėse priemonėse: politiniame vartojime, erdvių okupavime, kibernetinėse atakose, informacijos nutekinime, „Pasidaryk pats“ (angl. Do It Yourself) žurnalistikoje ir pan. Šiandienos maištas – tai piliečių sankcijos, tiesiogiai taikomos valstybei, korporacijoms bei nusistovėjusioms visuomenės organizavimo praktikoms. Maištininkų taikiniu tampa naujieji subpolitikos veikėjai ir jų diktuojami galios santykiai. Maištaujama dėl erdvės, kokia ji bebūtų: miesto aikštė, interneto platybės, medijų kanalai, pastatai, prekių asortimentas ir pan.

Šiandienos maišto išskirtinumas –  individualizuotas kolektyvinis veiksmas. Vis dažniau tenka kalbėti apie maištus, kuriems užtenka asmeninių pastangų, apie vienišus maištininkus prie ekranų. Jų naudojamos strategijos verčia susimąstyti: ar pakanka maištą apibrėžti vien tik kaip užmojį pakeisti nusistovėjusius socialinius santykius? Ar užtenka okupuoti erdvę ir pasiųsti maištingą žinutę? Ar galima tokį aktyvizmą, neretai individualizuotą, priskirti maišto, o dar svarbiau pilietiškumo apraiškoms? Gal visgi maištas neįsivaizduojamas be žmonių gebėjimo veikti susirinkus draugėn?

okupuokime viešąsias miesto erdves!

Susirinkus žmonėms draugėn gimė socialinis judėjimas „Occupy Wall Street“. Įdomu, kad jis nebuvo nukreiptas prieš konkrečią valdžią ar politikus. Maištininkai, reikalaudami teisės į savo miestą (angl. Right to the City), okupavo vieną Niujorko parkų. Ekonominės krizės akivaizdoje jų siunčiama žinutė išreiškė nepasitenkinimą esama sistema, kai sukuriama gerovė kaupiasi išrinktųjų rankose, o likusi visuomenės dalis („99 proc.“) negauna apčiuopiamos naudos. Šiuo atveju tokia viešosios erdvės okupacija buvo būtina tam, kad nepatenkintųjų protesto žinutė (angl. We are the 99%) nepranyktų „informaciniame triukšme“. Okupuotas skveras įvairiausio plauko žmones traukė it magnetas. Jis tapo daugybės skirtingų problemų išsakymo platforma, net labai atitolusių nuo pradinio akstino, paskatinusio susirinkti.

weightUrbanistiniai judėjimai nuvilnijo per žemynus, tačiau neperaugo į nieką daugiau. Jiems pavyko įnešti alternatyvų balsą viešajame diskurse, tačiau jis buvo toks eklektiškas, kad taip ir netapo vieninga jėga, taip ir neperaugo į revoliuciją.

Belieka svarstyti, ar maištininkai tenorėjo išsakyti savo nuoskaudas ir „nuleisti garą“? Ar jie, atėję į skverą po vieną, taip ir liko vieniši minioje, nesugebėję susitarti ir atrasti bendros varomosios jėgos? Panašu, kad erdvės okupacija būtina, bet nepakankama maišto sąlyga. Neužtenka tik būti pastebėtiems.

okupuokime internetą!

Pasaulinio interneto idėja gimė maištininkų, svajojusių apie autonomišką viešąją erdvę visiems, galvose. JAV kariuomenės tikslams kurtas informacijos pasidalijimo tinklas buvo pritaikytas masiniam naudojimui. Internetas turėjo tapti įrankiu, nepavaldžiu pasaulio hierarchijai bei galios santykiams ir užtikrinti galimybę kiekvienam balsui būti išgirstam. Deja, ilgainiui internetas tapo pasaulį valdančių dėsnių atspindžiu, prarasdamas pirminę funkciją. Internetinių įsilaužėlių judėjimai (angl. hacktivism), didelį atgarsį sulaukusių grupių, tokių kaip „WikiLeaks“, susikūrimas gali būti traktuojami kaip bandymai atkovoti internetą.

Buvo laikai, kai internetinio įsilaužėlio (angl. hacker) sąvoka neturėjo mums įprastų neigiamų konotacijų. Jis veikiau buvo „kūrybingas technologijų taikytojas“, o ne „sistemų griovėjas“ (angl. cracker). Ar internetinių erdvių okupacija, paverčiant jas prieinamomis visiems, įvairiausias turinys, nemokamai viešinamas svetainėse, dalinimosi džiaugsmas turėtų būti laikomi nusikalstama veikla kaip diktuoja šio pasaulio dėsniai? O gal internetinėje erdvėje visgi galėtų galioti kitos taisyklės?

Maištas, glaudžiai besisiejantis su erdve, o ypač jos okupacija, yra pasmerktas balansuoti ant nusikaltimo ribos. Neturėdami centralizuotos struktūros internetinių įsilaužėlių tinklai tampa sunkiau susekami, o individualaus maištininko strategija tokioje kovoje suteikia pranašumą.

okupuokime prekybą!

Esti žmonių, save vadinančių „vaiduoklių medžiotojais“, kurie kovoja su komercinio pasaulio diktuojamu gyvenimo būdu. Šis reiškinys žinomas kaip „masinės kultūros trikdymas“ (angl. culture jamming), kuris reiškiasi populiarių televizijos ar radijo kanalų transliacijų pertraukimu, reklaminių stendų perkūrimu, teatrališkais pasirodymais ir pan.

Aktyvistai, norėdami būti išgirsti, taikosi į pasaulinio masto korporacijų interesus. Verslo struktūrų Achilo kulnas – jų kuriami prekių ženklai, kuriuos taikliai perkurta citata gali be vargo demaskuoti. Šiuolaikiniai Don Kichotai kaunasi su „beatodairiško vartojimo malūnais“. Maištininkus glumina reklamų diktatas, kurio siūlomi vaizdiniai ilgainiui ima formuoti gyvenimo būdą, grožio idealus. Ypač aktyviai reiškiasi seksizmo demaskavimas reklamoje. Aktyvistai prasitaria, kad būdami sąmoningais žmonėmis norėtų turėti teisę sureaguoti į reklamą, nesutikti su ja, pateikti alternatyvią nuomonę.

– Savo iniciatyvomis siekiame atskleisti reklamos vienpusiškumą ir skatinti diskusiją! – entuziastingai tvirtina jie.

Kova tampa ne tik gyvenimo būdu, bet ir saviraiškos priemone. Sliūkindami perkeisti visiems atpažįstamos kompanijos „Nike“ sportinių batelių reklamą, reklamų teroristai rizikuoja būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn dėl nelegalios veiklos vykdymo. Prietemoms pridengus, šūkis „Just do it“ kūrybingo maištininko dėka virsta fraze „I am sick of just doing“ (angl.). Maištas, kuomet okupuojama reklamų erdvė, yra kur kas veiksmingesnis nei maištas, kuriamas „tuščioje vietoje“. Netikėtumas padeda žinutei atsidurti socialiniuose tinkluose ir pasiekti keliskart didesnę auditoriją. Įdomu, kad populiariosios kultūros sutrikdymui užtenka pavienių maištininkų. Masinių susirinkimų ir protestų laikai traukiasi į antrą planą.

Politizuotą vartojimą taip pat būtų galima priskirti individualizuoto kolektyvinio maišto fenomenams, kai perkamos arba boikotuojamos tam tikros prekės dėl vertybių, dėl ekologijos, dėl nepriimtinos gamintojo vykdomos politikos darbuotojų atžvilgiu ir pan. Vartotojas, kuris tokiu būdu okupuoja gamintojų interesų valdomą sritį, tiki susigrąžinąs galią spręsti dėl prekių kokybės, asortimento ir pan. Tokiam maištui nereikia daug resursų: užtenka asmeninio apsisprendimo ir galima pradėti maištauti savarankiškai. Šiandien neretai svajojama apie galimybes dirbti iš namų sau priimtinu individualiu režimu, matyt, lygiai taip pat patogu būtų ir maištauti, nepriklausomai nuo kitų.

okupuokime nuosavybę!

Apleistų pastatų grobikai (angl. squatters), imdamiesi nelegalios iniciatyvos užimti svetimą ar nenaudojamą būstą savo pačių jėgomis, taiko sankcijas būstų savininkams, nekilnojamo turto agentūroms, nepakankamoms valstybės socialinio būsto programoms. Nuosavybė – tai viena iš individo turimų galių, kaip ir vartojimas (šiuo atveju, būsto vartojimas). Užgrobėjų pastangos gali būti matomos kaip pozityvios sankcijos, ypač užimant apleistus plotus, juos sutvarkant, pritaikant bendruomenės poreikiams, kovojant prieš netinkamai kuriamą miestų infrastruktūrą, netvarkomas erdves, apleistus rajonus. Pavyzdžiui, 2010 metais Jungtinėje Karalystėje grupelė aktyvistų užėmė apleistą ūkinės paskirties žemę, buvusius šiltnamius ir sodus, o iš tokios nelegalios veiklos gimė projektas „Grow Heathrow“. Jie ne tik išvežė apie 30 tonų šiukšlių, erdvę pritaikė ekologiniam ūkininkavimui, įkūrė turgelį, bet vietą taip pat pavertė erdve, kurioje savo veiklą gali vystyti ir kitos ekologines idėjas skleidžiančios organizacijos ar netgi dviračių dirbtuvės, kurios ne tik suteikia paslaugą sutaisydamos dviratį, bet dar ir pasidalina žiniomis, išmoko, kaip jį susitaisyti pačiam.

Alternatyvios erdvės dažniausiai funkcionuoja visai kitais principais nei mums įprastas pasaulis, vedamas rinkos ekonomikos ir konkurencijos. Patys gamindami saulės ir vėjo energiją, vandenį laistymui rinkdami lietaus kolektorių pagalba, užgrobėjai tampa kiek įmanoma savistovūs ir nepriklausomi. Autonomiškumas esamoje sistemoje –  būtinas, norint joje rezistuoti, demaskuoti nusistovėjusias praktikas, kurias žmonės priima kaip savaime suprantamas. Noru atverti akis, pasiūlyti alternatyvų diskursą, nepasiduoti kapitalizmo diktuojamam gyvenimo būdui nuosavybės užgrobėjai panašūs į populiariosios kultūros trikdytojus ar kūrybiškuosius reklamų teroristus. Jie ne tik kelia trukdžius nuosavybės kulto kūrėjams, keleto nenaudojamų būstų turėtojams, bet siūlo kitokio gyvenimo būdo alternatyvą. Jie panašūs į internetinius įsilaužėlius, kūrybiškai pritaikančius ne tik technologijas, bet ir urbanistines erdves savo poreikiams.

Pastatų grobikai turėtų būti laikomi ne antipolitikos, bet subpolitikos dalimi. Jie nekritikuoja konkrečios valdžios, partijos, ar politikų, bet kvestionuoja sistemos teisingumą, siekia aplinkos ir gyvenimo sąlygų pagerinimo, ieškodami priemonių, kurios šiandien būtų efektyviausios. Patys savarankiškai ima spręsti įtampas, kylančias rizikos visuomenėje, iš komercijos gniaužtų traukti viešojo intereso sritis.

vienui vieni arba kurią erdvę okupuoti svarbiausia?

Autonomiškam individui stengiantis išgyventi subpolitikos eroje ir rizikos visuomenėje belieka kurti naujas pilietiškumo formas. Pavyzdžiui, politinis vartojimas – nors individualus, bet tuo pat metu ir kolektyvinis veiksmas, peržengiantis tradicinės politikos rėmus, orientuotas į korporacijas, tarptautinius pinigų srautus, t.y į pagrindinius subpolitikos veikėjus. Kita atomizuotų piliečių strategija –  užsiimti viešosios erdvės „agoros“ okupacija, ar tai būtų urbanistiniai socialiniai judėjimai, ar „Pasidaryk pats“ žurnalistika, ar internetinių įsilaužėlių kova už skaidrumą ir interneto nepriklausomybę. Šiandienos maištininkai, prisitaikydami prie naujų sąlygų, geba okupuoti erdvę ir būti pastebėti, tačiau jų pasipriešinimas panašus į signalines raketas skęstant laivui, rodančias, kad visuomenėje vyksta kažkas ne taip.

Žengiame į atomizuotų visuomenių pasaulį. Žmonės liberalioje valdysenoje kasdieną susitinka atlikti vieną ar kitą funkciją drauge, o po to išsiskirsto. Nekuriama bendra istorija ar identitetai, nelieka vienijančių bendrumų, kurie padėtų susirinkti vardan vieno tikslo, kuris atrodytų prasmingas daugeliui. Nebeužtenka būti piliečiu, dabar reikia būti arba „žaliuoju“, arba pacifistu, arba priklausyti kokiam nors gerbėjų klubui, kad pavyktų mobilizuotis bendram veiksmui, atrasti bendraminčių. Pasaulyje veikia „Hario Poterio armija“, kuri be įvairių „raganiškų susibūrimų“ vykdo ir socialinę veiklą, įkvėptą jų herojaus žygdarbių. Nejaugi visiems gali tekti tapti Hario Poterio gerbėjais idant galėtume mobilizuotis bendram veiksmui?

Sakoma, revoliucijos visų pirma kyla galvose. Tai viena erdvių, kuri turi būti okupuota visų pirmiausia. Anot rašytojo ir filosofo Gilberto Chestertono, šiuolaikiniam žmogui trūksta sveiko ir gyvo idealizmo, todėl jam kyla sunkumų norint maištauti. Gyvendamas pliuralizme, reliatyvizmu persmelktame pasaulyje, šiandienos žmogus yra vedamas prieštaringų įsitikinimų, neretai nėra išgryninęs idėjų, o maištui būtinas nuoseklus idėjos siekimas. Laivas be kurso neatras Amerikos. Šiandien galime stebėti įvairiausių erdvių okupacijas ir vienišų maištininkų strategijas, belieka tik svarstyti, ar taip reiškiasi maištas, o gal gi tai tik alternatyvios oazės pliuralistinėje visuomenėje? Okupavus erdvę, kokia ji bebūtų, idėjos išgirstamos, ar bent jau gali būti paliudytos.

Vienišas tamsus siluetas užvertė kompiuterio ekraną – pasitraukė iš maišto erdvės! Jei bus ūpas, rytoj vieno mygtuko paspaudimu prisijungs ir sugrįš. Jis veikiausiai paspaus „Patinka“ po Facebook sienoje draugo patalpinta demaskuota reklama, ten pat pasigirs, kad rytą gėrė kavos, nuo kurios kainos keletas centų nubyrėjo Afrikos vaikų sriubai. Ši maištinga siela turėdama laiko užsuks į okupuotą skverą miesto centre, bet šį kartą ne tiek pasibėdavoti, nes tai jau darė kelias dienas prieš tai, o tiesiog paklausyti alternatyvaus roko grupės pasirodymo. Gal prieš išeidama iš namų dar suspės parašyti komentarą tinklaraštyje apie įvykius Ukrainoje ir rekomenduos jį kaip alternatyvios informacijos šaltinį „Pasidaryk pats“ žurnalistui. Ji vakarienei nenusipirks „tarybinės dešros“ ir jausis nugyvenusi dieną maištingai. Ar tikrai taip? Ar veikiant pavieniui, sau patogiu būdu ir metu nekyla grėsmė tapti maišto vartotojais, o ne maištininkais?

  1. Ulrich Beck, Risk Society: Towards a New Modernity. London: SAGE Publications, 1992.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.