Aštuonioliktas „Post Scriptum“ numeris sienas griauna: straipsniai pasakoja apie su oficialiomis valstybių ribomis nebūtinai sutampančias, bet dažnai už jas reikšmingesnes žmonių sienas. Sakytume – apie paprasto žmogaus erdves, kuriose valstybių riboženkliai ar žemėlapių linijos tiesiog netenka reikšmės. Taip sienas suprato ir taip sienos, kaip skirties, sampratą griovė ir skirtingose Nemuno pusėse gyvenę lietuvninkai, ir nepažymėti žemėlapyje, gyvenantys kažkur tarp skirtingų valstybių mažo kaimelio Afrikoje gyventojai, ir Trilypiame pasienyje Pietų Amerikoje esantys, savitą „trigubą“ gyvenimą turintys argentiniečiai, brazilai bei paragvajiečiai. Jiems visiems kasdieninio gyvenimo sienos yra kažkur kitur, nei siūlo oficialūs žemėlapiai.
Šis „Post Scriptum“ numeris sienas kerta – čia aprašomos sienos kartais atskiria labai daug. Korėjoje siena, peržengiama tik kartą, paliekant už savęs viską, skiria daugiau nei tik skirtingas valstybės valdymo koncepcijas. Butano siena labiau skiria laiką ir istoriją, ne tik šalis. O kaip rodo Pietryčių Azijos istorija, valstybės siena gali būti kur kas mažiau reikšminga nei įprasta vakarietiškam matymui.
Apskritai, šiame numeryje siena visada turi dvi puses. Ji yra kaip „idėja padalinti“ ir atskirti ar, priešingai, – atverti ir sujungti. Juk įvairių regionų – Šiaurės šalių ar Viduržemio jūros valstybių – sienų braižymas istoriškai tėra įprastas kūrybinis veiksmas, Europoje egzistavęs nuo seno. Kita vertus, atvirų – uždarų sienų žaidimas primena kaimynų bendravimą. Kol jie barasi, mes galime mąstyti apie užvertų sienų atidarymą ir klausti, ar Vilnius yra paribio miestas Baltarusijai.
Pervertus numerį sykiu turėtų paaiškėti ir pirminis redakcijos siekis pateikti kuo platesnį pasaulio sienų vaizdą, nors gal ir nukrypta nuo idėjos „kiekvienam žemynui – po straipsnį“. Numeris pradedamas tuo, kas svarbu Lietuvai – jos miestai ir regionai, kaimynystės klausimai ir, aišku, Europos Sąjunga. Tačiau galiausiai žvilgsnis skyla trimis kryptimis – Afrikos, Azijos ir Pietų Amerikos. Šiame numeryje minėtiems regionams skirtas ne vienas straipsnis. Gal tai atspindi ir siekį kreipti akademinį politikos mokslų kompasą nuo Europos, skatinti mokslininkų akademines pretenzijas, ambicingumą, domėjimąsi platesniu pasauliu?
Aštuonioliktame „Post Scriptum“ numeryje aptariamos sienos yra iš įvairių vietų ir istorinių epochų, tačiau rasite ir šiose dimensijose neišsitenkančių, nuo jų nepriklausomų sienų. Čia taip pat gausu to, kas lieka pasieniuose, – daug erdvių, žmonių, istorijų ir riboženklių, netelpančių „sienos“ sąvokoje. Iš esmės čia yra visko.