nr. 18: sienos, 2011

Redakcijos žodis

Aštuonioliktas „Post Scriptum“ numeris sienas griauna: straipsniai pasakoja apie su oficialiomis valstybių ribomis nebūtinai sutampančias, bet dažnai už jas reikšmingesnes žmonių sienas. Sakytume – apie paprasto žmogaus erdves, kuriose valstybių riboženkliai ar žemėlapių linijos tiesiog netenka reikšmės. Taip sienas suprato ir taip sienos, kaip skirties, sampratą griovė ir skirtingose Nemuno pusėse gyvenę lietuvninkai, ir nepažymėti žemėlapyje, gyvenantys kažkur tarp skirtingų valstybių mažo kaimelio Afrikoje gyventojai, ir Trilypiame pasienyje Pietų Amerikoje esantys, savitą „trigubą“ gyvenimą turintys argentiniečiai, brazilai bei paragvajiečiai. Jiems visiems kasdieninio gyvenimo sienos yra kažkur kitur, nei siūlo oficialūs žemėlapiai.

Šis „Post Scriptum“ numeris sienas kerta – čia aprašomos sienos kartais atskiria labai daug. Korėjoje siena, peržengiama tik kartą, paliekant už savęs viską, skiria daugiau nei tik skirtingas valstybės valdymo koncepcijas. Butano siena labiau skiria laiką ir istoriją, ne tik šalis. O kaip rodo Pietryčių Azijos istorija, valstybės siena gali būti kur kas mažiau reikšminga nei įprasta vakarietiškam matymui.

Apskritai, šiame numeryje siena visada turi dvi puses. Ji yra kaip „idėja padalinti“ ir atskirti ar, priešingai, – atverti ir sujungti. Juk įvairių regionų – Šiaurės šalių ar Viduržemio jūros valstybių – sienų braižymas istoriškai tėra įprastas kūrybinis veiksmas, Europoje egzistavęs nuo seno. Kita vertus, atvirų – uždarų sienų žaidimas primena kaimynų bendravimą. Kol jie barasi, mes galime mąstyti apie užvertų sienų atidarymą ir klausti, ar Vilnius yra paribio miestas Baltarusijai.

Pervertus numerį sykiu turėtų paaiškėti ir pirminis redakcijos siekis pateikti kuo platesnį pasaulio sienų vaizdą, nors gal ir nukrypta nuo idėjos „kiekvienam žemynui – po straipsnį“. Numeris pradedamas tuo, kas svarbu Lietuvai – jos miestai ir regionai, kaimynystės klausimai ir, aišku, Europos Sąjunga. Tačiau galiausiai žvilgsnis skyla trimis kryptimis – Afrikos, Azijos ir Pietų Amerikos. Šiame numeryje minėtiems regionams skirtas ne vienas straipsnis. Gal tai atspindi ir siekį kreipti akademinį politikos mokslų kompasą nuo Europos, skatinti mokslininkų akademines pretenzijas, ambicingumą, domėjimąsi platesniu pasauliu?

Aštuonioliktame „Post Scriptum“ numeryje aptariamos sienos yra iš įvairių vietų ir istorinių epochų, tačiau rasite ir šiose dimensijose neišsitenkančių, nuo jų nepriklausomų sienų. Čia taip pat gausu to, kas lieka pasieniuose, – daug erdvių, žmonių, istorijų ir riboženklių, netelpančių „sienos“ sąvokoje. Iš esmės čia yra visko.

straipsniai iš nr. 18: sienos, 2011

Afrikietiškų sienų galvosūkis

Gambijos valstybės ilgis – net 500 km, tačiau vietomis šalies plotis siekia vos 20 km. Tokias keistas Gambijos, įsigraužusios tiesiai į Senegalo valstybės vidurį, sienas nulėmė tai, jog valstybė išsidėsčiusi aplink laivybai tinkamos Gambijos upės krantus.

Jesini kaimas, esantis tarp Kenijos ir Tanzanijos, iš pirmo žvilgsnio atrodo esantis paprastas Afrikos kaimelis. Tačiau nepatyru­siam keliautojui surasti šį kaimą praktiškai neįmanoma. Jesini nėra pažymėtas oficialiuose žemėlapiuose, jame nėra elektros, į jį neveda joks automobiliams pritaikytas kelias. Vienintelis būdas pasiekti kaimelį – keliauti pėsčiomis ar važiuoti dviračiu. skaityti toliau…

Ar Vilnius yra paribio miestas?

Kol kas Vilnius labiau atrodo ne paribio, bet tiesiog netoli sunkiai pereinamo pasienio esantis miestas. M. Sajekaitės nuotrauka

Vilnius galėtų būti beveik „vadovėlinis“ paribio miesto pavyzdys. Jis ne tik yra netoli kitos valstybės, bet jis yra netoli kitokios valstybės – šiame pasienyje susiduria slavų ir baltų kalba, katalikiška ir stačiatikiška kultūra, jau nekalbant apie skirtingas politines sistemas. O paribys – tai maišymasis, susimaišymas, kažko perėmimas vienam iš kito, perdavimas per sieną. Vilnius jau ne vieną šimtą metų stovi ant šios ribos ir daugiakultūriškumas yra tapęs Vilniaus tapatybės dalimi. Vilnius buvo paribio, kultūrų persimaišymo vieta, bet ar toks yra dabar? Pažvelkime į tai, kaip viena ir kita pusė naudojasi paribio situacija. skaityti toliau…

Bitėnai. Tarp sienų ir ribų

Lietuvninkų aprangoje ryškūs vokiškos kultūros bruožai. Nuotrauka iš Šilutės muziejaus fondų

Bitėnai – kaimas prie Nemuno Lietuvai davė Martyną Jankų ir Rambyno kalną. Bitėnai prie Nemuno Vokietijai asocijuojasi su šiaurės Prūsijos gyventojais. Tie patys Bitėnai, matomi nuo dabartinio Kaliningrado krantų, kažką domina kaip nelegalių prekių pervežimo punktas. Bitėnai, kurie priklauso visiems, prie Ne­muno stūkso kaip viena paskutiniųjų maišto prieš šiuolaikinius žemėlapius apraiškų. Nes Bitėnų tapatybės ribos prasideda ir pasi­baigia kitokiose erdvėse, nei rodo administracinių žemėlapių sienos. skaityti toliau…

Griaustinio Drakono karalystė iš Viduramžių tiesiai į XXI amžių?

Iš tiesų, daugiau nei tūkstantį metų mažytė Butano karalystė gyveno izoliacijoje ir nė karto neprarado nepriklausomybės.

Griaustinio Drakono karalystė – taip Butano žmonės valsty­bine dzongkha kalba vadina savo gimtają šalį. Apie šį kraštą, visiškoje izoliacijoje nuo pasaulio gyvenusį iki pat 1960 metų, žinota nedaug. Tačiau dabar paslaptingasis Butanas pamažu atsiveria ir bando padaryti, rodos, neįmanoma – peršokti iš Viduramžių tiesiai į dvidešimt pirmąjį amžių. skaityti toliau…

Kolektyvinės atminties užribiai

Švietimas yra vienas galingiausių tam tikro tipo atminties naratyvo perdavimo ir įtvirtinimo kanalų. C. Harvey „From Next to Nothing“

Ilgą laiką buvusi padėta į psichologijos ir asmenybės studijų „stalčiuką“, atmintis vis labiau įsitvirtina kaip socialinių mokslų objektas. Kodėl atsimenama kolektyviai ir kas suintere­suotas tam tikru būdu prisiminti praeitį? Kas ir kaip prisimena, ką pamiršta, o kieno atmintis laikoma „klaidinga“? Užduodant šiuos klausimus, neabejotinos istorijos tiesos ir tokios sąvokos kaip „tradicija“ ar „tęstinumas“ gali išklibti. Atminties studijos parodo, kaip kolektyvinę prasmę, kurios neįprasta kvestionuoti, sukuria įvairūs objektai, ritualai ir švietimas. skaityti toliau…

Maištas apsiaustoje Europos tvirtovėje

Pamatinė ES yda ir yra, kad užuot vedama pirmyn aiškiod vizijos, ji visada buvo trumpojo laikotarpio nacionalinių sprendimų derinimo mechanizmas.

Vėjas nė nejudino Lietuvos Trispalvės tuščioje jūros krantinėje, Nicos Anglų promenados sumažintoje kopijoje, mieguistame Mantono kurorte. Balandžio viduryje, dar tik prasidedant turizmo se­zonui, čia tvyrojo tokia turtingųjų priebėgos ramybė, kad nebūtų buvę įmanoma patikėti visai netoliese verdant vieną iš didžiausių pastarojo dešimtmečio Europos Sąjungos (ES) dramų. skaityti toliau…

Mėgėjiška kaimynystės antropologija ir truputis užsienio politikos

Nes kaimynas – ne svetimas. Tačiau ir ne savas. M. C. Escher „Piešiančios rankos“

Ar nepradėjote juoktis, kai iš neturėjimo ką veikti pirmą valandą nak­ties stebėjote balsavimą Eurovizijoje? Mat ką tik graikai dvylika balų paskyrė Kiprui, o šis lygiai taip pat jiems dosniai atsilygino? Ar dar kartą pastebėjote, kaip puikiai kaimynus ir geografiją išmano skandinavai, Balkanų valstybės, na, ir visa vidurio ir pietryčių Europa? skaityti toliau…

Politika butelyje: alkoholio skirtys Europoje

Kaip teigia M. P. Holt, alaus ir vyno juostų Europoje atskyrimas gali būti siejamas su religija.

Alkoholis turi savybę griauti sienas – pakankamas šio apgaul­ingo skystimo kiekis gali leisti susikalbėti net žmonėms, nemo­kantiems vienas kito kalbos. Visgi alkoholis yra ir tam tikras riboženklis, kurio dėka galime atsekti pasidalinimus kokioje nors iš pirmo žvilgsnio vientisoje geografinėje – politinėje erdvėje, ypač turinčioje tokias gilias jo vartojimo tradicijas kaip Europa. Vadi­nasi, alkoholis irgi tampa politikos mokslų objektu. skaityti toliau…

Sutrikęs tarptautinių santykių kompasas arba Kodėl Korėja yra už lietuviško žemėlapio ribų?

Po netikėto Pchenjano išpuolio prieš Seulą 2010 metų lapkritį dalis pasaulio nuogąstavo, jog Korėjos pusiasalis gali tapti naujuoju Afganistanu.

Korėja daugeliui lietuvių yra tokia tolima, kad sąvoka terra incognita neatrodytų nei įžūli, nei itin žeidžianti. Nežinoma žemė, natūralu, yra mistifikuojama ir mitologizuojama arba iš viso neturi jokių atpažinimo ženklų. Kitaip tariant, tai tarsi erdvė, esanti anapus mūsų matymo lauko, žinių bei minčių horizontų. skaityti toliau…

Vidurio Kelias

Pamažu tampa aišku, kad jau nebe pavienės valstybės, o jų grupės arba regionai pradės vaidinti kertinį vaidmenį pasaulio politikoje. Santiago Salvador „Colour Hero

Šis Post Scriptum numeris yra skirtas diskusijai sienų, ribų ir skirčių tarptautiniuose santykiuose aptarimui ir diskusijai, ar šie barjerai, skiriantys tautas, valstybes, kultūras bei regionus, nyksta bėgant laikui ir vis labiau įsisiūbuojant globalizacijai, ar vis dėlto išlieka tokie pat stiprūs kaip ir praeityje. Norėtųsi šią diskusiją pakreipti truputį kita linkme ir surasti vidurio kelią tarp šių dviejų požiūrių. skaityti toliau…