Kol kas Vilnius labiau atrodo ne paribio, bet tiesiog netoli sunkiai pereinamo pasienio esantis miestas. M. Sajekaitės nuotrauka
Vilnius galėtų būti beveik „vadovėlinis“ paribio miesto pavyzdys. Jis ne tik yra netoli kitos valstybės, bet jis yra netoli kitokios valstybės – šiame pasienyje susiduria slavų ir baltų kalba, katalikiška ir stačiatikiška kultūra, jau nekalbant apie skirtingas politines sistemas. O paribys – tai maišymasis, susimaišymas, kažko perėmimas vienam iš kito, perdavimas per sieną. Vilnius jau ne vieną šimtą metų stovi ant šios ribos ir daugiakultūriškumas yra tapęs Vilniaus tapatybės dalimi. Vilnius buvo paribio, kultūrų persimaišymo vieta, bet ar toks yra dabar? Pažvelkime į tai, kaip viena ir kita pusė naudojasi paribio situacija.
Vilniaus „eksportas“ į Baltarusiją
Prisipažinkime, kiek iš mūsų iki tol, kol nepasidėjo aktyvios diskusijos apie tai, kaip blogai būtų turėti Baltarusijos atominę elektrinę šalia Vilniaus, bent kartais susimąstydavome, kad Vilnius yra visai šalia Baltarusijos?
Įdomu, kiek vilniečių yra buvę Baltarusijoje? Tai vos 33,99 kilometrai nuo Vilniaus. Važiuojant geru plačiu A3 keliu mašina užtruktumėte apie pusvalandį. Taip pat kelis kartus per dieną važiuoja autobusas ir traukinys.
Bet matyt važiuojate tik tokiu atveju, jei priklausote vienam iš trijų žmonių tipų: a) esate verslininkas, „nes ten aišku, su kuo reikia kalbėti apie reikalus“; b) esate entuziastas, norintis pažiūrėti, „kaip atrodo sustojęs laikas?“, „ar jie ten tikrai metro stotelėse vis dar laiko Lenino galvas?“; c) esate romantikas, „nes čia gi mūsų žemės, čia gi mūsų pilys“.
Bet dauguma tikriausiai nevažiuoja. Kodėl? Nes reikia vizos. O ką iš Vilniaus eksportuoja tie, kurie važiuoja? Litus (verslininkai), litus (entuziastai, nes vis tiek nusiperka kailinę kepurę arba sustoja pavalgyt burokėlių sriubos bevažiuodami į kaimą nusifotografuot prie traktoriaus ar kombaino), ir litus (romantikai, nes tikriausiai važiuoja vasarą, todėl reikia nusipirkti ledų ir „Buratino“). Norėtųsi galvoti, kad šie žmonės turi galimybių „eksportuoti“ kitokią verslo kultūrą, požiūrį į istoriją ir į dabartį, bet kiek turi tokių galimybių įvertinti sunku. Ar ten įmanoma nežaisti pagal baltarusiškas taisykles, tikriausiai gali pasakyti tik „a“ grupės atstovai. Taip pat sunku pasakyti, kiek ir apie ką su vietiniais bendrauja „b“ ir „c“ grupės.
Baltarusiai atvyksta į Vilnių
Kadangi paribio mieste maišymasis, „užribio“ savybių perėmimas yra abipusis procesas, pažvelkime, kokie ženklai mums Vilniuje rodo, kad Baltarusija labai netoli. Paieškos rezultatai gana kuklūs. Mieste yra kelio ženklų su nuoroda į Minską ir Lydą, bet nevairuojantys turbūt juos retai pastebi. Be to, lygiai taip pat Vilniuje yra ženklų su Rygos ar Varšuvos kryptimis, o šie miestai tikrai nėra paribyje su Vilniumi. Taigi kelio ženklas – dar ne rodiklis. Gal kiek ryškesnis Baltarusijos artumo požymis – Vilniaus autobusų stotyje atsiradęs stendas su nuorodomis, kaip nuvykti į „Akropolį“. Stendas rusų ir anglų kalbomis, bet viešojoje erdvėje teigiama, kad stendo tikslinė auditorija yra baltarusiai.
Tiesa, Vilniuje įsikūręs baltarusiams skirtas Europos humanitarinis universitetas – o tai jau tikrai nemažas pasiekimas paribio miestui. Baltarusiams jis patogus dėl nedidelio atstumo, o miestui tai yra galimybė šioje sienos pusėje puoselėjamas idėjas perduoti patiems imliausiems iš už sienos.
Gana dažnas paribio vietovės požymis yra kalbos susimaišymas ar bent jau gebėjimas susikalbėti su už sienos esančiais gyventojais.
Ar mes mokame baltarusių kalbą? Tikriausiai, kad ne. Visgi gyvenimas paribio zonoje verčia kažką perimti iš kaimyno, prie jo taikytis, jį pažinti, nesvarbu, tu mėgsti jį ar nemėgsti, bijai ar myli. Analogiškai kaip ir Vilniaus „ekspansijos“ į Baltarusiją atveju, taip ir baltarusiai daugiausiai „importuoja“ savo pinigus. Galbūt vis daugiau „Akropolio“ pardavėjų moka rusiškai, ir daugiau kavinių išspausdina meniu rusų kalba, bet vėlgi neaišku, kiek tai yra tiesioginė Baltarusijos artumo įtaka.
Kodėl miestas?
Lietuva su Baltarusija turi ilgą, daugiau nei 600 km sieną, todėl ir paribio teritorija susidaro nemaža. Tačiau kodėl Vilniui kaip miestui tenka išskirtinė teisė, o gal pareiga būti paribio postu? Kodėl paribio miestas, o ne tarkim „paribio kaimas“ yra kažkas ypatingo dviejų kultūrų susidūrime? Būtent todėl, kad miestas – tai pagrindinis kultūros forpostas, kuriame perimti kažką naujo iš kitos kultūros yra, viena vertus, sudėtingiau ir, antra vertus, jeigu tai pavyksta, užtikrinčiau. Jeigu viename kaime žmonės perima tam tikrus kaimynų vartojamus žodžius, o kitame kaime žmonės dažniau nuvažiuoja su dviračiu per sieną apsipirkti, tai ir tie nauji išmokti žodžiai, ir tas nusipirktas cukrus greičiausiai liks tame kaime. O kažką perimti į miestą, ypač į didesnį miestą, jau reiškia didesnį to reiškinio pripažinimą.
Mieste paprasčiausiai yra daugiau gyventojų, ir jie labai skirtingi, todėl naujovių iš už sienos perėmimas – dinamiškas procesas, egzistuoja didesnė idėjų konkurencija. Todėl jeigu kas nors įsitvirtina, vadinasi, tai jau atlaikė nelengvą „pritapimo testą“. Taip pat ir kažko perdavimas iš miesto už sienos teikia didesnes galimybes, kad tai, kas perduodama, taps įsigyvenusia miesto kultūros, o gal net valstybės, dalimi. Ypač kai tas miestas yra sostinė.
Ar grįšime prie daugiakultūriškumo?
Kol kas Vilnius labiau atrodo ne paribio, bet tiesiog netoli sunkiai pereinamo pasienio esantis miestas. Vilniaus daugiakultūriškumas, regis, yra dažniau knygose ir turistų giduose nei miesto kasdienybėje aptinkamas reiškinys, nors tai svarbi mito „kas yra Vilnius“ dalis. Europos humanitarinis universitetas teikia didžiausią viltį, kad gali vykti paribio maišymasis. Nes Vilniui norint vėl tapti tikru paribio miestu neužtenka mainytis pinigais – turi būti idėjų ir kultūros simbolių kaita bei skverbimasis į miesto gyvenimą.