2013 metų gruodžio 17 d. įvyko Post Scriptum numerio „Politika ir religija“ pristatymo konferencija „Stačiatikybė ir Rusijos politika“. Skaitykite konferencijos apžvalgą (autorius Justinas Lingevičius):
Dar prieš kurį laiką pasirodė žinia su vaizdo įrašu, kuriame Vladimirui Putinui, besilankančiam vienos Rusijos šiaurinės salos vienuolyne, ortodoksų dvasininkas pamėgino pabučiuoti ranką. Toks dvasininko poelgis puikiai iliustruoja klausimus, kurie aktualūs bus dar ilgai: koks yra Rusijos valstybės santykis su ortodoksų bažnyčia, ir kaip apskritai Rusijos politika yra susijusi su religija? Naujojo „Post Scriptum“ numerio „Politika ir religija“ pristatymo proga laikraščio redakcija nusprendė viešai iškelti šiuos klausimus, sukviesdama į konferenciją „Stačiatikybė ir Rusijos politika“. Trys skirtingi pjūviai: menas, istorija ir šiuolaikinė situacija. Trys pranešėjai, nagrinėjantys kiekvieną iš jų. Skirtingos temos, bet galiausiai susijungiančios į išvadą, kurią galbūt šio apibendrinančio rašinio pabaigoje ir pavyks pasakyti.
Pirmasis pranešimas teigia: specifinis politikos ir religijos santykis gali būti matomas jau Rusijos istorijos eigoje, pavyzdžiui, kalbant apie patriarcho Nikono reformą XVII a. ir sentikių atšakos radimąsi. Konstantinas Andrijauskas, pateikdamas reformos idėją ir pagrindinius sentikių bruožus, kviečia įsiminti tai, jog patriarchas Nikonas norėjo save padaryti svarbiausiu žmogumi Rytų krikščionybėje. Neveltui jį ir carą Aleksejų I viliojo trečiosios Romos idėja, kuri reiškė veikėjų pastangas vienyti ir centralizuoti stačiatikius. Tačiau caras pašalino patriarchą Nikoną iš posto. Bet ar caro noras vienyti stačiatikių žemes dingo? Aleksejus I tęsė Nikono reformą – vykdoma centralizacija tiek politiniu, tiek teologiniu požiūriu, valstybė pajungia Bažnyčią. Ir nors pagrindinė tema – sentikiai (kaip juos apibrėžti, kokios socialinės grupės jiems priklausė, kokia šios atšakos raida bėgant laikui), idėja, supaprastintai, nuspėjama – istorinėje perspektyvoje valstybė ir Bažnyčia nei lygios, nei atskirtos, o antroji pajungta pirmajai.
Grįžtame į šiuolaikinę Rusiją. Žvilgsniui į religijos ir politikos santykį per meno prizmę Natalija Arlauskaitė pasirinko dvi Rusijoje vykusias meno parodas – „Atsargiai religija“ ir „Uždraustas menas“, – kurios kuratoriams baigėsi teismo procesais ir pripažinimu kaltais dėl religinės nesantaikos kurstymo (parodose pristatyti kitose parodose uždrausti meno kūriniai). Pranešimo „Atsargiai religija! Menas ir/ar politika“ leitmotyvas – ar valstybė, pasinaudodama netgi teisminiu keliu, gali imtis meno cenzūravimo ir nuspręsti, ar tam tikri kūriniai yra kurstantys religinę nesantaiką visuomenėje. Diskusijos ir kylantys klausimai dėl meno kūrinių nėra specifiški tik Rusijai, tai vyksta ir kitose pasaulio valstybėse. Bet svarbus skirtumas: kitose šalyse diskusijos dėl meno kūrinių persikelia į meno institucijas, o ne į teismo sales. „Gali būti labai aršios, karštos diskusijos, galima kalbėti apie ekspertines nuomones, bet valstybė nesiima cenzūravimo, o, vadinasi, nesiima teisminių persekiojimų“, – teigė N. Arlauskaitė. Taigi valstybė, pasinaudodama religiniu argumentu, tam tikrą galią ir kišimąsi primeta ir meno, kultūros sričiai.
Vytis Jurkonis, kalbėdamas apie šiuolaikinį Rusijos ir religijos santykį ir pastarosios įtaką nacionalizmui, įveda puikią sąvoką, kuri iš esmės apibendrina bandymą per skirtingus pjūvius tyrinėti Rusijos politikos ir Bažnyčios santykį – instrumentiškumas. Valdžia puikiai išnaudoja Bažnyčią kaip erdvę, per kurią gali perduoti savo žinią: netradicinės orientacijos žmonių teisių apribojimai, jau minėti įžeidimai dėl religinių jausmų ir nesantaikos kurstymas, galų gale parama V. Putinui rinkimų metu. „Cerkvė yra nacionalistiška, netolerantiška, laiko save civilizacine atrama, bet neturi įtakos priimamiems sprendimams politikoje. Kita vertus, Rusijos valdžia gerai išnaudoja cerkvę savo tikslams, ypač posovietinėje erdvėje, Rytų partnerystės šalyse. Bažnyčios vaidmuo ten yra stiprus. Bažnyčia veikia kaip Rusijos pasaulio eksportas“, – teigia V. Jurkonis. Taigi Bažnyčia tampa tokiu stipriu įrankiu, netgi galinčiu būti savotiška užsienio politikos minkštosios galios priemone. Bet tai parodo tik valdžios ir Bažnyčios santykį. Kaip yra su visuomene ir religija? Anot V. Jurkonio, kol bus autoritarinės tendencijos, pasitikėjimas Bažnyčia, jos rolė turėtų mažėti. Iš jos tikimasi moralės, o žmonės mato, kad patriarchas naudojasi prabanga, o kalba ir darbai iš esmės skiriasi.
Tai kokia galėtų būti bendra išvada? Atsakymas, ar egzistuoja santykis tarp Rusijos politikos ir religijos – teigiamas, politika, valstybė, valdžia ir religija, Bažnyčia nėra du atskiri, nesusiekiantys indai Rusijoje. Trys skirtingi kalbėjimai parodė, kad religija ir Bažnyčia yra instrumentas valstybei. Nors apibendrinimas supaprastintas ir abstraktus, tačiau trys pjūviai vienaip ar kitaip leidžia pateikti tokią tezę. Nikono reformų atveju – patriarchas išvaromas, bet caras reformas įgyvendina, nes taip auga centralizacija ir didėja caro galios. Meno kūriniai gali būti cenzūruojami, parodų kuratoriai teisiami – kurstomos religinės nesantaikos argumentas. Religinės reformos pajungiamos valstybei. Galiausiai, Bažnyčia tampa įrankiu politikos (netgi užsienio!) įgyvendinimui, patrono – kliento santykio visuomenėje formavimui.
Pranešimai:
Natalija Arlauskaitė – „’Atsargiai, religija!’: menas ir/ar politika“
„Post Scriptum“ konferencija: N. Arlauskaitė – „’Atsargiai, religija!’: menas ir/ar politika“ by Tspmi on Mixcloud
Konstantinas Andrijauskas – „Politiniai schizmos aspektai: Nikono reforma ir sentikybės fenomenas“
„Post Scriptum“ konferencija: K. Andrijauskas – „Sentikiai ir patriarcho Nikono reforma“ by Tspmi on Mixcloud
Vytis Jurkonis – „Religijos įtaka Rusijos nacionalizmui ir politiniams procesams“
„Post Scriptum“: V. Jurkonis – „Religijos įtaka Rusijos nacionalizmui ir politiniams procesams“ by Tspmi on Mixcloud