„Mes esame Europos periferija ir kartu Europos centras. Ir tai didelė dovana.“ [G.Beresnevičius]

Redakcijos žodis: Paaiškinti vs. suprasti

Skirtingiems gyvenimo būdams žymėti žmogui neužteko „kultūros“ sąvokos – jis įvedė kur kas platesnį ir ne mažiau komplikuotą konceptą: „civilizacija“.

1024magritte-sonofman.jpg

René Magritte „Žmogaus sūnus“. 1964

Švietimo epochoje gimusi sąvoka Prancūzijoje iš pradžių buvo siejama su elgesio manieromis, elegancija, vėliau – miesto, švietimo kultūra. Vokiškoje tradicijoje „civilizacija“ suprantama kaip techninė pažanga, atskiriama nuo „aukščiau“ esančios, su „dvasia“ siejamos kultūros kategorijos. Netrukus „civilizuotumas“ pradėtas tapatinti su tam tikra apibrėžta teritorija: pirmiausia dvaru, miestu, galiausiai – Vakarų Europos erdve, ir čia pat priešinamas už jos ribų vykstantiems reiškiniams. „Kitas“ (barbaras, laukinis) buvo reikalingas kad suvoktume, kas gi tie „Mes“.

Tokio pobūdžio europocentristinis „dialogas“ tapo prielaida beprasmiams ir net absurdiškiems konfliktams: pavyzdžiui, Claude‘as Lévi-Straussas rašė, kaip „didžiosiose Antilų salose, praėjus keleriems metams po Amerikos atradimo, tuo metu, kai ispanai siuntinėjo komisijas ištirti, ar vietiniai gyventojai turi sielą, pastarieji stengėsi paskandinti baltuosius belaisvius, norėdami po ilgų stebėjimų išsiaiškinti, ar jų lavonai pūva, ar ne.“

Šiuolaikiniame (postkolonijiniame) pasaulyje populiaru švaistytis „civilizacijų konflikto“ etikete politiniuose debatuose, kur ši sąvoka praranda bet kokį prasminį krūvį ir neutralumą. Akivaizdu, kad, kalbėdami apie pasaulyje esančias civilizacijas, retai susimąstome apie savo šališkumą. Mes negirdime (nesiklausome?), ką apie mus mano nevakariečiai; rūšiuojame, klasifikuojame pasaulį į kategorijas nepažinodami kitų bendruomenių ir jų kompleksiškumo; galiausiai, „civilizuotumo“ kategorijoje vis neatsikratome pažangos konotacijų – žmonijos istoriją traktuojame kaip vientisą, evoliucinę, o ypatingą, „civilizacijos nešėjo“ rolę priskiriame Europai.

Diskurse vyraujančios nekvestionuojamos kategorijos dažnai leidžia pasaulį paaiškinti paprastai, tačiau nei žingsneliu nepriartina prie pažinimo ir supratimo. Laikas mėginti demaskuoti „civilizacijos“ sąvoką ir ieškoti naujų, netradicinių požiūrio į ją kampų. Kaip suprasti ir apibrėžti civilizaciją? Kas yra „Vakarai“ ir kaip mes juos suvokiame? Kokia, pagaliau, Lietuvos civilizacinė tapatybė?

Post Scriptum tikslas – peržvelgti žmogaus konstruojamą pasaulį, drąsiai interpretuoti skirtingas akademinių disciplinų siūlomas kategorijas. Taip pat – pažadinti kritinę mintį. Sugebėti matyti kiek toliau, nei savo nosis – pagrindinė (ne tik kito, bet ir savęs paties) pažinimo sąlyga.

Justinas Pagirys

straipsniai iš nr. 10: civilizacijos, 2006