Architektūros politika arba kas sieja Leniną, Brazauską ir architektūrą?

Architektūra dažnai yra vadinama pasaulio metraščiu, kurio puslapiuose įrašytos žmonijos istorijos epochos. Su tuo negalima nesutikti. Tačiau “akmeninė knyga” ne tik perteikia epochos dvasią vėlesnėms kartoms. Ji, visų pirma, konstruoja tuometę tikrovę, organizuoja amžininkų dvasinį gyvenimą. Ir nėra nieko nuostabaus, kad šia architektūros funkcija naudojasi to meto galingieji. Politinis elitas tokiu būdu ne tik siekia įtvirtinti liaudyje sau palankią pasaulėžiūrą, bet ir pasistengia išgarsinti savo asmenį. Dabar turbūt jau imate nujausti atsakymą į straipsnio pavadinime iškeltą klausimą… Bet apie viską iš eilės.

Pasaulėžiūros formavimo tradicija

Peržvelgus visus svarbiausius architektūros stilius ir sugretinus juos su to meto politinio gyvenimo ypatybėmis, tarp jų greitai pastebėsime akivaizdų ryšį. Senovės Egipto architektūrai būdingas monumentalumas, masyvios geometrinės formos tarsi slegia žmogų savo didybe. Gigantiškų pastatų kūrybos tikslas buvo sudievinti faraonų galią, sukeliant paprasto žmogaus pagarbią baimę ir nuolankumą.

Visai kitokia pasaulėžiūra būdinga Antikos laikotarpiui. Paprastas žmogus čia jau nebelaikomas dulkele valdovų ir dievų kelyje. Atvirkščiai – būtent Antikoje dievai sužmoginami, o valdovai tampa priklausomi nuo visų piliečių poreikių. Tokias idėjas atspindi ir antikinė architektūra, kuriai būdingas paprastumas, proporcingumas, dalių harmonija. Pastatai lengvesni, be uždarų erdvių, šviesūs.

Viduramžių Europoje architektūros “produktų” užsakovu tapo Bažnyčia. Kulto pastatai projektuojami taip, kad priartintų žmogaus sielą “prie Dievo”, kurtų mistišką nuotaiką maldai. Tuo būdu tarsi bandoma žmogui įteigti, jog šiame pasaulyje jis nieko nesiektų, o verčiau rūpintųsi pomirtiniu gyvenimu. Geriausiai tą iliustruoja gotikinis stilius.

Tokia būtų trumpa “architektūros politikos” istorinė apžvalga. Kai kas galbūt pastebės, jog anksčiau politinis elitas buvo neatskiriamai susijęs su dvasininkų luomu ir dėl to galėjo manipuliuoti šventyklų architektūra, siekdamas įtvirtinti sau palankią pasaulėžiūrą.

Tačiau ar kas nors pasikeitė atskyrus dvasinę ir pasaulietinę sferas? Tikrai ne. Geriausias to įrodymas – socializmo ideologijos pozicija šiuo klausimu.

Monumentaliosios propagandos planas

Netrukus po Spalio revoliucijos socializmo tėvas V.Leninas pasiūlė įgyvendinti monumentaliosios propagandos planą. Svajodamas apie socialistinio miesto išvaizdą, V.Leninas būtinu jo komponentu laikė išraiškingus užrašus, skelbiančius ilgalaikius esminius marksizmo principus ir šūkius. Tokie užrašai turėtų būti profesionaliai įkomponuoti į įvairios paskirties pastatų interjerą bei eksterjerą.

Šis Lenino monumentaliosios propagandos planas nebuvo vienintelis uždavinys, numatytas architektams, kuriant “šviesų rytojų”. 1917-1930 m. Rusijoje populiari buvo miesto-komunos idėja. Vadovaujantis šia idėja, architektai turėjo suprojektuoti tokį miesto modelį, kuriame visa gyventojų buitis – mityba, pramogos, vaikų auklėjimas – būtų suvisuomeninta. Individualūs turėję būti tik miegamieji.

Tačiau pavertus šią idėją kūnu, t.y. keliuose miestuose pastačius namus-komunas, buvo gautas visiškai priešingas rezultatas nei tikėtasi. Priverstinė artima kaimynystė nesukūrė tvirtos bendruomenės, bet, atvirkščiai, ugdė psichologinės savisaugos jausmą bei skatino šeimų izoliavimąsi. Dar daugiau – tokio tipo rajonuose padaugėjo asocialaus elgesio atvejų.

Kas gi atsitiko? Nejau žmonės nenori būti lygūs ir gyventi kaip broliai? O gal didieji utopistai neteisingai supranta lygybę?

Nuo rūmų prie „degtukų dėžučių“ ir atgal

Štai taip nejučia įžengėme į miesto sociologijos “žemę”. Nenuostabu. Jei senovėje valdantieji galėjo formuoti masių pasaulėžiūrą statydami įspūdingus architektūros paminklus (piramides, teatrus, pilis, katedras ir pan.), tai šiandien savo architektūros politiką jie priversti keisti. Demokratinė valdymo forma ir biudžetiniai apribojimai neleidžia išlaidauti, verčia pasitenkinti tik visuomenei būtinų objektų statybomis. Politiniam elitui teko ieškoti naujų sprendimų.

Kas ieško, tas randa. Naujuoju architektūros politikos įrankiu tapo miestų bei mikrorajonų planavimas. Tačiau netruko išryškėti tokio metodo ribotumas. Jau matėme, kuo baigėsi socialistų bandymas pakeisti žmogaus elgesį keičiant gyvenamąją aplinką. Panaši nesėkmė ištiko ir eksperimentą kitapus “geležinės uždangos”.

Dar Švietimo epochoje įvairūs Vakarų Europos utopistai pradėjo kurti idealaus, žmogaus laisvę įkūnysiančio miesto projektus. Buvo svajojama apie miestą, pasižymintį tobulu taisyklingumu, su plačiomis ir tiesiomis gatvėmis bei vienodo dydžio ir formos namais. Ir štai XX a. viduryje architektams pagaliau buvo suteikta proga pastatyti tokį racionalumu, lygybe ir demokratija dvelkiantį miestą.

Veiksmo vieta – Brazilija. Nusprendus perkelti šalies sostinę arčiau geografinio šalies centro, visiškai plynoje vietoje buvo pastatytas “tobulas” miestas – Brazilija. Aprašydamas naujosios sostinės gyventojų įspūdžius, Z.Baumanas savo knygoje “Globalizacija: pasekmės žmogui” tvirtina, kad Brazilija pasirodė esanti košmariškas miestas. Labiausiai žmonėms užkliuvo minių ir spūsties nebuvimas, tušti gatvių kampai, vietų anonimiškumas ir slegiantis monotoniškumas aplinkos, iš kurios ištrinta visa, kas tik gali gluminti, patraukti ar jaudinti.

Taip grįžtame prie klausimo, kodėl gyvenimas tobulai taisyklingame mieste žmonėms pasirodo nepakeliamas. Negi “degtukų dėžučių” eilės nėra geriausias visuotinės lygybės įkūnijimas? Negi tiesios kaip styga gatvės ir didžiulės aikštės neišreiškia kiekvieno individo laisvės?

Pasirodo, kad ne. Tikrai žmogiška, o ne sterili demokratija neatskiriama nuo galimybės rinktis. Tuo tarpu “degtukų dėžučių” mikrorajone pasirinkimas daugiau negu menkas, o tiesios, simetriškos gatvės dar atima ir rizikos bei nuotykio galimybę. Dėl to Vakarų demokratijose bent kiek turtingesni žmonės šiandien stengiasi pasistatyti savo “rūmus” arba įsigyti butą senamiestyje ar kitoje savita architektūra išsiskiriančioje miesto dalyje. Pseudodemokratiniai “degtukų dėžučių” mikrorajonai statomi tik kaip vienintelė išeitis aprūpinant būstu socialiai remtinus žmones.

Į žmonių širdis – per statybas

Taigi matome, jog architektūros politikos efektyvumas, formuojant liaudies pasaulėžiūrą, šiandien yra daug mažesnis nei anksčiau. Miestų bei mikrorajonų planavimo poveikis labai ribotas, lyginant su monumentalių pastatų statyba. Ar tai reiškia, kad architektūros ir politikos keliai išsiskyrė?

Atsakymas neigiamas. Kaip jau minėta pačioje straipsnio pradžioje, be pasaulėžiūros formavimo politikai gali pasitelkti architektūrą dar ir savo asmens populiarinimui. Žinoma, šiandieninėje demokratijoje ministras pirmininkas negali pasistatyti sau piramidės ar triumfo arkos. Bet jis gali kovoti už kokio nors architektūrinio ansamblio statybą ir, jei projektą įgyvendinti pavyksta, pelnyti už tai papildomų populiarumo balų.

Esmė ta, kad menas yra masiškiausia ideologinė forma, galinti paveikti visus be išimties žmones. Jei, pavyzdžiui, kas nors visiškai nesidomi politinėmis aktualijomis, jis vis tiek neišvengiamai susidurs su menu. Ir būtų labai keista, jei politikai nepasinaudotų tokios efektyvios poveikio priemonės teikiamomis galimybėmis.

Architektūra šiuo atžvilgiu yra labai paranki meno šaka. Juk architektūriniai ansambliai orientuojami į masinį suvokimą. Kiekvieno individo reakciją į juos formuoja ir psichologinis kitų asmenų, dalyvaujančių suvokimo akte, poveikis. Taigi čia asmenybė jaučiasi betarpiškai “nugrimzdusi” į masę. Nenuostabu, kad politikai pasinaudoja architektūros teikiama galimybe komunikuoti su didžiule mase bei pasiekti net ir apolitiškus piliečius.

Egzistuoja du būdai, kaip galima tą daryti. Pailiustruokime juos Lietuvos pavyzdžiais. Pirmasis būdas garsinti savo vardą – tai tapti kokio nors didelio statybų projekto “globėju”. Prisiminkime premjerą A.Brazauską ir Valdovų rūmų Vilniuje statybą. A.Brazausko ryžtas atstatyti rūmus, netgi nepaisant skeptiško ekspertų požiūrio į šį projektą, garsins jo vardą ne tik šiandien, rytoj, bet galbūt ir po kelių kartų.

Antrasis būdas su architektūra susijęs netiesiogiai. Tai politiko dalyvavimas šventiniame naujo statinio atidaryme. Tokiu atveju politikas pristato save iškart gausybei žmonių, kurie, beje, pakylėti didingo reginio palankiau sutinka ir valdžios vyrų sakomas kalbas. Geriausias pavyzdys čia būtų iškilmingas Karaliaus Mindaugo tilto atidarymas ir jo metu matyta milžiniška A.Brazausko atvaizdo projekcija virš Neries upės bei iš daugybės garsiakalbių griaudėjęs premjero balsas.

Dabar turbūt jau visiškai aišku, kas sieja Leniną, Brazauską ir architektūrą. Abu šie politikai bandė pajungti architektūrą saviems tikslams. Tik vienas siekė pakoreguoti piliečių pasaulėžiūrą, o kitas – pagarsinti savo asmenį ir galbūt priartėti prie liaudies.

Taigi net architektūroje neapsieinama be politikos. Kai kam tai galbūt bus staigmena. Bet juk žmogus yra “politinis gyvūnas”, ir dėl to kiekvienoje, su kūrybine žmogaus veikla susijusioje gyvenimo sferoje galima įžvelgti politiką.

KOMENTARAS: Architektūra visada yra politiška

Dr. Nerijus Milerius, filosofas, Atviros visuomenės kolegijos tutorius

Be jokios abejonės, architektūra visuomet yra politiška – čia nėra joks atradimas. Jeigu mes sakome, jog politika vis dėlto kyla iš tam tikro polio bendrabūvio, tai, savaime suprantama, fizinis erdvės organizavimas prisideda prie polio organizavimo struktūros, taigi prie politinės erdvės organizavimo struktūros.

Tačiau skirtingos politinės konsteliacijos numato ir skirtingą architektūros koncepciją. Ir kada mes kalbame, tarkim, apie Leniną ir apie Brazauską, aš visgi įžvelgiu žymiai daugiau skirtumų negu panašumų todėl, kad visa socialistinė koncepcija nukreipta į tam tikrą praeities ištrynimą arba praeities peržengimą.

Kaip žinome, socialistinė ideologija architektūroje remiasi konstruktyvizmu, o konstruktyvizmas ištrina istoriją, nes konstruktyvistai mano, jog architektūra turi visų pirma būti funkcionali, o senoji architektūra – nebefunkcionali. Taigi socialistai panaikino istoriją, tuo tarpu mūsų šių dienų pasaulyje mes vėlgi matome tam tikrą istorijos nebuvimą, tam tikrą istorinę amneziją.

Tačiau politikai tarsi siekia sukurti tą istorinę atmintį atminties nebuvimo sąlygomis. Žilis Deliozas (Gilles Deleuze) yra išskyręs dvi atminties formas – trumpąją ir ilgąją atmintį. Trumpoji atmintis yra gyvybinė, bet ji yra labai silpna ir ji nepalieka jokių ženklų bei pėdsakų architektūroje, o ilgoji atmintis dažniausiai būna konstruojama įvairiausių galios šaltinių ir, be jokios abejonės, ilgoji atmintis tiesiogiai palieka pėdsakus architektūroje. Taigi Brazausko iniciatyva atstatyti Valdovų rūmus yra ne kas kita kaip ilgosios atminties būdas, kuomet stengiamasi sukonstruoti tam tikrą pastatą kaip nesančios istorijos simbolį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.