Pokalbis apie lenkų kalbą Lietuvoje

Apie tai, kuo lenkų kalba Lietuvoje yra išskirtinė, nusprendėme pasišnekėti su Vilniaus Universiteto Polonistikos centro kalbininke Dr. Kinga Geben, dalyvaujančia tokiuose projektuose, kaip: „Kalbų vartojimas ir tautinė tapatybė Lietuvos miestuose,“ „Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis: miestai ir miesteliai“ ir kt.

Pradėkime nuo istorijos: kaip lenkų kalba atsirado Lietuvoje? Kokia jos raida? Lenkų kalba Lietuvoje turi gilias tradicijas: jau nuo XVII a. ji naudojama kaip kanceliarinė kalba. Po Liublino unijos kartu su smulkiąja bajorija į Lietuvą atkeliavusi lenkų kalba sparčiausiai plito aukštuomenės, bajorų, valdovų ir dvasininkijos sluoksniuose. Lenkiškumas tapo siejamas su inteligentija, tuo tarpu baltarusiškumas, lietuviškumas – su žemesniuoju sluoksniu. XIX a. pradėjo formuotis Lietuvos lenkų kalbos tarmė, kuri skyrėsi nuo aukštuomenės lenkų kalbos. Jai didelę įtaką padarė lietuvių, baltarusių kalbos. Laikui bėgant lenkų kalba Lietuvos teritorijoje išsiskyrė į tris tarmes: Vilniaus,Kauno ir Zarasų regionų. Pokario metais inteligentijos daliai repatrijavus į Lenkiją, ši lenkų kalbos tarmė tapo dominuojančia Lietuvoje. Vis dėlto, tarmės tarpusavyje daugiausia tesiskiria savo fonetika. Vilniaus tarmė yra laikoma labiausiai išlaikyta, tačiau pažymėtina, kad miesto kalba skiriasi nuo mažesnių miestelių kalbos. Vilniuje ji darosi vis panašesnė į bendrinę, nes čia yra daugiau įstaigų, kuriose mokoma taisyklingos lenkų kalbos. Vilniaus Universitete tiek pradedantieji, tiek šnekantys Lietuvos lenkų tarme mokomi tik bendrinės lenkų kalbos.

Kokie skirtumai egzistuoja tarp lenkų kalbamos kalbos Lietuvoje ir Lenkijoje? Kaip kinta ši kalba? Lietuvos lenkų kalba kinta šiek tiek kitaip negu Lenkijoje. Šiuolaikinė bendrinė lenkų kalba patiria labai didelę anglų kalbos įtaką, pavyzdžiui, plinta tokie tarptautiniai priešdėliai kaip eks-, euro-, super-, mini-, jie prigyja netgi norminėje kalboje. Lietuvos lenkų kalba yra mažiau veikiama anglų kalbos, čia ją daugiau veikia lietuvių ir rusų kalbos. Dėl šios įtakos Lietuvos lenkų kalba skiriasi savo morfologija, sintakse, fonetika. Pavyzdžiui, yra netaisyklingai vartojamos galūnės, redukuojami neakcentuoti balsiai, ryškus „akavimas“ (kai kuriuose linksniuose „o“ žodžio gale virsta į „a“). Nuvykę į Lenkiją jie tikrai pastebi, kad kalbama kitaip. Tai galima palyginti kad ir su Punske gyvenančio lietuvio kalba: jam atvykus į Lietuvą, tikrai galima pajusti, kad jis turi specifinį akcentą.

Kokią įtaką lietuvių, rusų, baltarusių kalbos yra padariusios Lietuvos lenkų kalbai? Kokie žodžiai yra perimti? Jau nuo XVI amžiaus slavų kalbose atsiranda tokie skoliniai, kaip žagary, kudra, paršiuk. Tai vyko dėl nuolatinės kalbų sąveikos, tačiau atvirkštinis procesas buvo kur kas stipresnis. Lietuvos lenkų kalba (ypač šnekamoji) yra patyrusi kur kas stipresnę rusų kalbos įtaką negu lietuvių. Taip vyksta dėl to, kad slavų kalbos yra panašios, kur kas lengviau perimti ir pritaikyti skolinius, priešingai negu iš visiškai struktūriškai kitokios baltų kalbos. Lietuvių kalbos įtaka labiausiai pasireiškia citatomis, institucijų, įstaigų pavadinimais, kurie vartojami viešojoje erdvėje, pavyzdžiui, seniūnija, savivaldybė, seniūnas, apylinkė. Vienas iš svarbiausių Lietuvos lenkų bendruomenės bruožų – plačiai paplitusi daugiakalbystė. Beveik 99 proc. žmonių supranta bent tris kalbas (lietuvių, lenkų, rusų). Tai leidžia jiems prisitaikyti prie pašnekovo, perėjimas iš vienos kalbos į kitą pokalbio metu yra paplitęs reiškinys. Lietuvių kalba, respondentų nuomone, yra reikalingiausia kalba, nes ji naudojama bendraujant su institucijų pareigūnais, medicinos darbuotojais, sekant žiniasklaida. Kadangi beveik visi apklaustieji teigia mokantys lietuvių kalbą, jiems nėra problemų dalyvaujant visuomenės gyvenime, vartojant ją viešojoje erdvėje, mokykloje, paslaugų sektoriuje. Kalbos nemokėjimo problema išlieka aktuali tarp vyresnio amžiaus žmonių. Rusų kalba irgi yra labai paplitusi, tačiau respondentai teigia ja daugiausia skaitantys knygas ir besibarantys.

Kuo nuo Lenkijos jaunimo skiriasi Lietuvos lenkų jaunimo slengas? Jaunimas, kaip ir visur, yra įpratęs naudoti kelias kalbos formas. Viena iš jų, bendrinė, išmokstama mokykloje, naudojama oficialioje aplinkoje, o kita – nenorminis slengas, sociolektas – naudojama kalbantis su draugais. Pasak autorių, sudariusių Lietuvos lenkų jaunimo slengo žodyną, daugiau nei trečdalis skolinių yra iš rusų kalbos. Ir tik 2 proc. šiuolaikinio Vilniaus krašto lenkų jaunimo slengo yra perėję iš lietuvių kalbos. Galima paminėti tokius pavyzdžius, kaip farai, knysliukas, labdara, pilstukas, senis, skundikas, snapas, kai kurie keiksmažodžiai. Pati girdžiu, kaip studentai universitete naudoja žodžius stipkė, egzas. Kai kuriuos iš jų, ypač tuos, kurie baigiasi priebalsėmis, galima pritaikyti ir savo kalbai, linksniuoti.

Daug jaunimo yra kilę iš mišrių šeimų, kurių vis daugėja. Tai suformuoja kelių gimtųjų kalbų reiškinį. Lenkų kalba yra namų, šeimos kalba, projektų metu daugelis prisipažino, kad ja meldžiasi, bendrauja su seneliais. Turbūt ir dėl šios priežasties ji yra nurodoma kaip gražiausia. Tačiau ne visi, naudojantys lenkų kalbą, laiko save lenkais. Tapatybė yra keistas dalykas, savotiškas momentinis apsisprendimas, subjektyvus savo pojūčių išreiškimas. Dauguma lenkų jaunimo labiausiai tapatinasi su savo miestu, teritorija, kurioje gyvena.

Ačiū pokalbį.

Kalbino Justė Adakauskaitė

6 atsiliepimai apie straipsnį “Pokalbis apie lenkų kalbą Lietuvoje

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.