Kas, anot Oskaro Milašiaus, išgelbės Europą? Lietuviška politinio mesianizmo versija

Scena iš spektaklio pagal Adomo Mickevičiaus „Vėlines”, Krokuva, 1919 m. Kunigo Petro regėjimas ketvirtoje kūrinio dalyje - persmelktas A. Mickevičiaus mistinių įžvalgų, mininčių Lenkiją kaip tautų Kristų, galintį išgelbėti visas Europos tautas.

Scena iš spektaklio pagal Adomo Mickevičiaus „Vėlines”, Krokuva, 1919 m. Kunigo Petro
regėjimas ketvirtoje kūrinio dalyje – persmelktas A. Mickevičiaus mistinių įžvalgų, mininčių
Lenkiją kaip tautų Kristų, galintį išgelbėti visas Europos tautas.

Ar prisimenate personažą iš Mariaus Ivaškevičiaus pjesės „Mistras“ arba to paties pavadinimo Rimo Tumino spektaklio – pamišėlį Towianskį, dariusį didelę įtaką poetui Adomui Mickevičiui? Šiame tekste užtiksite ir juos, ir dar vieną lenkų kilmės mistiką, nepagailėjusį pastariesiems dviem kritikos.

Tiesa, pavadinimas byloja apie lietuvybę, todėl reikia pasiteisinti. Nors poeto ir diplomato Oskaro Milašiaus (1877 – 1939) kilmė lenkiška, jis pats save vadino lietuvių poetu, rašančiu prancūziškai. Taigi tebūna jis lietuvis pagal pageidavimą, nors reikia pastebėti, kad mūsiškės kalbos nemokėjo, visą gyvenimą praleido Paryžiuje. Jo biografijoje įdomiausia tai, jog sąmoningai pasirinko lietuvišką tapatybę ir diplomatinės karjeros vargus, siekdamas Lietuvai naudingų tikslų politiškai sudėtingu tarpukariu. Tai vienas iš tų atvejų istorijoje, kai poetas ne tik reflektuoja laikmečio įvykius savo raštuose, bet ir pats atsistoja nuo rašomojo stalo, palikęs plunksną ir rašalą išeina į viešumą. Jo paties žodžiais: „Aš, prancūzų poetas… būčiau galėjęs apsivainikuoti rožėmis Varšuvoje su daugeliu kitų savo pasaulio lietuvių. Tačiau vyliausi galėsiąs būti naudingesnis pasilikdamas po kukliu lietuvišku kryžiumi“. Lietuvai siekiant statuso pripažinimo Tautų Sąjungoje bei susigrąžinti Vilniaus kraštą, Milašius rašė politinio pobūdžio esė spaudai, siekdamas didinti Lietuvos žinomumą Prancūzijoje. Kokia spalvinga asmenybe bebūtų Milašius, šis tekstas ne apie tai. Pažvelkime, kaip religinio mesianizmo idėjos buvo įpintos į lenkų svarstymus apie politiką bei kokią kritika buvo pažerta iš O. Milašiaus pusės.

blogasis mesianizmas

Mesianizmas kaip visuomeninė, o ne vien tik religinė, pažangos bei eschatologijos ideologija suklestėjo XIX a. pirmoje pusėje lenkų, gyvenusių išeivijoje, rateliuose. Pagrindiniai vardai būtų šie: filosofai Augustas Cieszkowskis, Andrzejus Towianskis, poetai Juliuszas Slowackis, Cyprianas Norwidas, Zygmuntas Krasinskis ir, žinoma, Adomas Mickevičius. Jiems mesianizmo doktrina buvo įgavusi filosofijos statusą: pavyzdžiui, Mickevičius, dėstydamas slavų literatūros kursą Collège de France, savo mesianistinius svarstymus netgi pateikdavo studentams. Lenkų filosofijos istorikas Andrzej Walickis Mickevičių įvardija kaip pranašą dėl to, kad jo idėjos buvo revoliucinės, jose slypėjo tikro veiksmo, reformos noras, kurias gali įgyvendinti tik dieviško įkvėpimo apimtas žmogus, kurį kiti bemat atpažintų ir pripažintų kaip legitymų valdovą. Aiškumo dėlei galima suformuluoti kiek konkretesnį apibrėžimą: mesianizmas yra tam tikra pažiūrų sistema, pagal kurią asmuo ar kokia nors konkreti bendruomenė, pavyzdžiui, tauta vykdo žmonijos išgelbėjimo planą. Anot Walickio, šios nuostatų sistemos šerdyje – religinė sąmonė, kurią apibūdina milenarizmas: žmonija kaip tokia, o ne atskiri individai, bus išganyta dar šioje Žemėje atėjusio antro mesijo – tarpininko tarp Dievo ir žmonių.

vision-1905

Mykalojus Konstantinas Čiurlionis – „Regėjimas”, 1905 m.

Baigiantis XIX amžiui mesianistai regėjo Europos dvasios krizę ir dėl jos kaltino racionalizmą. Anot jų, racionalizmas padalijo žmogų į dvasią ir kūną, atskyrė žinojimą nuo moralės, pažinimo srityje įtvirtino egalitarizmą, kuris visiems duoda priėjimą prie žinių, nepriklausomai nuo asmens pastangų, nuopelnų. Romantizmo epochos intelektualai manė, jog Šventoji Dvasia apdovanoja tiesa už dvasinį darbą, todėl ją pažinti gali tik moralinis elitas. Tokios prielaidos apie žmones leido Mickevičiui ir tarp tautų įžvelgti moralinius skirtumus. Slavus jis vadino išrinktąja tauta, nes jie dar nesužaloti racionalizmo, atsimenantys savo vidinį pasaulį, „dvasinę tėvynę“ ir galintys visiems kitiems padėti tai padaryti. Daugiausia iš slavų yra kentėję lenkai, už tai jiems buvo apreikšta tiesa, o prancūzai, kurie Mickevičiui buvo veiksmo tauta, turėtų slavus palaikyti. Paryžiuje lenkų poetai Mickevičius ir Slowackis netgi įstojo į Towianskio įkurtą „Koło Slug Sprawy Bożej“ (lenk. „Dieviškojo reikalo tarnų ratelis“), kurio tikslas buvo sukrikščioninti politiką Europoje per prancūzus arba slavus.

Kas bendro tarp tarpukariu kūrusio Oskaro Milašiaus ir lenkų romantikų, puoselėjusių mesianistines idėjas? Visų pirma, entuziastingai dėl mokslo nusiteikusios visuomenės kritika – ir Milašiaus racionalizmas matomas kaip perdėm materialistinis, iškeliantis protą ir pamirštantis dvasinę plotmę, negalintis atsakyti į svarbiausius klausimus, keičiantis žmogų. Pasak jo, „reikia, kad mes visi vadovautumės tuo, kas mumyse geriausia, o tai nėra protas“. Taip pat stipri orientacija į ateitį, idėjos pateikiamos kaip ateities regėjimai, priimama pranašo pozicija. Milašius savo 1926 metais parašytoje, tačiau taip ir nepublikuotoje esė „Deux messianismes politiques“, kurią po poeto mirties tarp jo popierių rado Lietuvos pasiuntinybės Prancūzijoje pirmasis sekretorius Stasys Bačkis, rašo apie paprastiems žmonėms vargiai suvokiamus gautus išskirtinius gabumus, išskirtinio pobūdžio žinojimą. Dar vienas panašumas – apie politiką svarstoma ir moralės kategorijomis. Mickevičius nepripažino pragmatinio intereso politikoje, kritikavo valstybių dviveidiškumą, norėjo sukrikščioninti politiką. Milašius taip pat perspėja dėl interesų siekimo politikoje: „Vargas tam, kuris dėl politinių išskaičiavimų išniekina amžinuosius principus…“. Taip pat galima paminėti elitizmą: Milašius tiesiogiai egalitarizmo nekritikavo, tačiau ne kartą raštuose užsimindavo apie hierarchiją, aristokratiją, žinoma, ne socialinio statuso prasme, o moraline. Kadangi ateities visuomenės pagrindas dvasinis, svarbus ne sielų kiekis, o kokybė tų, kurios labiausiai išsivysčiusios. Apibendrinant, ir mesianistai, ir Milašius mintijo apie Europą, išgyvenančią dekadansą ir kūrė jos, o kartu ir visos žmonijos, išgelbėjimo vizijas. Vis dėlto lenkų romantikų svarstymus Milašius vadino „bloguoju“ mesianizmu, kuriam pateikė savo alternatyvą.

Anot Milašiaus, blogasis mesianizmas paremtas lenkų tautos išskirtinumu. Pretenzijos būti išrinktąja tauta, savęs lyginimas su žydais dėl pritirtų kančių, yra tuščios. Lenkai save įsivaizduoja kaip nacijų Kristų, atpirksiantį nuodėmes. Tai kyla iš dirbtinių principų, ultranacionalinės metafizikos, kuri tiesiog pateisina ateities užkariavimus. Milašius kaltina lenkus megalomanija bei egzaltuotu religingumu. Teigia, jog jų mesianizmas tiesiog rusų panslavizmo atmaina. Blogasis mesianizmas vaizdingai apibūdinamas esė „Deux messianismes politiques“. „Jis visas yra kupinas tuštybės, giliai antiindividualistinis ir nepataisomai nacionalistinis; jis toks pat beasmenis kaip rusų bolševizmas, tiktai kitokio plano; jis toks pat romantiškai elegiškas, moteriškai nepastovus, bespalvis ir glebus kaip kai kurios tiesiog apgailėtinos didžiojo Chopino kompozicijos“.

gerasis mesianizmas

Kaip pastebi poeto kūrybos tyrinėtojas Jacques Buge, Milašius ne kartą yra pabrėžęs, jog ir jo politinių raštų, ir diplomatinės veiklos tikslas – tarnavimas visos žmonijos interesams, kurie yra aukštesni nei paskiros tautos. Politine programa vadinamame ką tik cituotame Milašiaus tekste tai išreikšta daug stipriau nei bet kuriame kitame rašinyje: sakoma, jog tikrasis politinis mesianizmas apima visą žmoniją, nes nė viena atskira tauta nėra verta būti jo pagrindu. Tautos ir šalys, pasak Milašiaus, yra tik instrumentai mesianizmo apaštalų rankose – pabrėžiama veiksmą, reformas įkūnijančių asmenų svarba. Kas tie gerojo mesianizmo apaštalai? Tikrasis, gerasis mesianizmas – rašo Milašius – yra anapus žemiškų rūpesčių ir duoda įkvėptų, laisvų pranašų, genialių mokslininkų bei menininkų, tokių kaip, pavyzdžiui, XIX a. rašytojas Johann Wolfgang Goethe ar chemikas Louis Pasteur. Kadangi tikrasis mesianizmas glūdi jau klasikiniame mene, yra žmogiškas ir universalus, skirtingais laikais būta skirtingų apaštalų. Milašius pabrėžia ne jiems suteiktą apreiškimą, o jų pačių jėgomis pasiektą žinojimą, kuris yra ne varganas racionalizmas, bet skirtingų pažinimo modusų – meno, mokslo, religijos – vienybė.

Jei nė viena tauta neišgelbės žlungančios Europos, kas galėtų tai padaryti? Milašiaus vizijose tobula politinė santvarka yra federacija, kur visos tautos lygios. Klausimo, kaip konkrečiau Europa galėtų būti suvienyta, Milašius nenagrinėja, tik pastebi, jog „politinė Europos reforma pareikalaus ilgų ilgų metų“. Nusivylęs Tautų Sąjungos veikla, jis primena Viduramžius kaip dvasinės ir pasaulietinės valdžios sintezę ir teikia pasiūlymą, jog būsimo politiškai suvienyto darinio koordinavimo darbas turėtų tekti Romos katalikų bažnyčiai, galinčiai atgaivinti tikrą mesianistinį entuziazmą. Jei lenkų mesianistai buvo kritiški Bažnyčios atžvilgiu (pavyzdžiui, dvi paskutinės Mickevičiaus paskaitos Collège de France vadinosi „Oficiali Bažnyčia ir mesianizmas“, „Bažnyčia ir mesijas“), tai Milašius pasirenka Bažnyčią kaip galinčią valdyti federaciją dėl jos visuotinio pobūdžio ir hierarchijos. Visgi jis nedetalizuoja savo minties. Galima tik įsivaizduoti, kad plėtodamas idėjas apie Bažnyčią, Milašius tikrai būtų arba pažėręs kritikos, arba įpainiojęs savo supratime vieną kitą ereziją, neatitikančią oficialaus Magisteriumo mokymo. Mat jis buvo nepasiduodantis vieno plano apibrėžimamas, nepriskiriamas vienai kuriai nors pasaulėžiūrai: katalikybė maišėsi su okultizmu. Apibendrinant, Milašius pateikė gerojo mesianizmo variantą, kurio dėka Europos dvasia krypsta link viduramžiškos tvarkos, kuo didesnio tautų susivienijimo, kur nė viena jų nedominuoja. Jis skelbia „Jungtinių Europos valstybių“ įkūrimą.


 

Oskaro Milašiaus pranašystės

O. Milašiaus vizijas užrašinėjo Lietuvos diplomatas Petras Klimas.  Ištrauka iš savaitraščio „Nemunas“ (1990 m. Nr. 5).

– 1939 metų karo įvykius jums esu seniau paskelbęs, atsimenate? Kai ką ir dabar pakartosiu. Vokietija bus išdraskyta. Norės vokiečiai susijungti, bet neturės valios. Jie daug kartų tyčiojosi iš Lietuvos, kad ji neturi sostinės Vilniaus. Tas pats jiems atsitiks dėl Berlyno. Kazokų raitelių kanopos mindžios šio miesto gatvių akmenis. Pilsudskinė Lenkija žlugs, patyrusi gilią žaizdą, nes atpildo Dangun šaukiasi Lenkijos valdžios persekiotos, išnaudotos tautinės mažumos. Prancūzija bus padalyta pusiau. Paryžius vergaus vokiečiams. Kelno katedra patirs didžiulį pavojų. Notre Dame de Paris išliks nesunaikinta. Nebeliks ir Lietuvos, Baltojo Žirgo krašto, minimo Apokalipsėje. Ji daug kentės už savo tautos negimusių kūdikių žudymą, girtavimą, paleistuvystes. Gėda! Dar to betrūko. Lietuviai atkartojo senosios Romos nuodėmes, ypač karininkai bei artistai. Yra pederastų, homoseksualistų, sodomiečių. Lietuvos kūnas pagraužtas iš vidaus. Besaikis malonumų ieškojimas kuriam laikui pražudys tautą. Bus pareikalauta skaudžios išpirkimo aukos. Iš bendro Visatos aruodo lietuviai daug išeikvojo, užtat teks skolą grąžinti krauju, ašaromis, kalėjimais bei kitomis kančiomis. Tūkstančiai lietuvių su šaknimis bus išrauti ir perkelti į amžinąjį ledą bei sniegą. Tai žiauru, bet tikra. Viskas išsipildys.

(…)

Milašius atsistojo, bet tarpduryje dar stabtelėjo, liūdnu žvilgsniu stebėjo vyrus bei moteris.

– Matau prieš save lietuvius, prašau jiems iš Dievo palaimos. Perduokite būsimoms kartoms manąjį testamentą. Gal jau paskutinį kartą juos regiu. Nesižavėkite ir jokiu būdu netikėkite Jungtinių Amerikos Valstijų pažadais. (…) Lietuviams, ne katalikams, linkiu nuoširdžiai pamilti Gandžio, Vydūno, Tagorės, Rericho mokymus, – Milašius kurį laiką tylėjo.- Nemirtinga menkų žmonių tuštybė, apvalyta nuo šiandieninio materialistinio barbariškumo, bus atiduota kuo greičiausiai moralinei disciplinai. Tos neišsenkamos jėgos išnaudojimas bus pavestas ne intrigantams, bet psichologų tarybai, kurią pašauks tam tikra patikimųjų kongregacija. Ši kongregacija valdys Suvienytas Pasaulio Valstybes. Visuotinės Monarchijos steigėjas įkurs Taikos Katedrą. Universitetai, observatorijos, ligoninės, politikos ir administracijos departamentai, teatrai ir muziejai, skirti vieninteliam to vardo vertam menui, religijos menui, sąmoningam ir sintetiškesniam, teisingesniam negu Egipto ar Graikijos menas. Visa tai susiburs aplink naują būsimą Švenčiausiosios Mergelės-Motinos bažnyčią…

Durys užsivėrė. Vos girdimi pranašo žingsniai tolo ir tolo…

1 atsiliepimas apie straipsnį “Kas, anot Oskaro Milašiaus, išgelbės Europą? Lietuviška politinio mesianizmo versija

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.