Vieną karštą popietę autostrados sustojime, prie ledainės stūksančioje telefono būdelėje, filosofas Gianni Vattimo skambino Gustavui Bontadini, klasikiniam tomistiniam (nuo šv. Tomo Akviniečio) krikščioniui filosofui. Pokalbis sukosi apie akademinius klausimus, kai Bontadini netikėtai paklausė, ar Vattimo širdies gilumoje dar tiki į Dievą. Atsakymas buvo labai simboliškas ir visiškai spontaniškas – „Tikiu, kad tikiu“. Ar mūsų laikas kitoks atsakymas dar galimas?
Carelas Willinkas – „Simeon the Stylite“ („Simeonas Stilitas“), 1939 m.
Sekmadieninių pamaldų metu bažnytėlėje nesunkiai galima rasti laisvą sėdimą vietelę sau ir dar trečdaliui daugiabučio gyventojų. Nepaisant pustuščių bažnyčių, lietuviai, sako, yra religingi – juk per gyventojų apklausas dauguma žymi esantys katalikai. Kita vertus, dažnam tas Dievas visai nepatinka – kažkoks piktas ir nelabai gražus, bažnyčiose reguliariai lankosi mažiau žmonių nei prieš šimtmetį ir apskritai dabar madinga būti ateistu. Ar mes dar tikime, kad tikime? Atsakymas toks sudėtingas, kad norintiems jį suprasti patartina toliau klausytis filosofų pokalbio telefono būdelėje.
silpnapročių visuomenė?
Klausantis Gianni Vattimo nesunku įsitikinti, koks jis spalvingas: gėjus, augęs krikščioniškoje aplinkoje, buvęs europarlamentaras, italų postmodernizmo legenda. Vertinant šiuolaikiniais kriterijais – itin pažangus žmogus, kuris sako, kad Bažnyčia privalo atsinaujinti, žengti koja kojon su pasauliu. Tačiau nereikia apsigauti: Vattimo iš tiesų ne itin entuziastingai vertina šiuos visuotinio mokslo triumfo ir sveiko proto pergalės laikus. Jiems vis labiau būdingas silpnasis mąstymas, itališkai tai skamba dar aiškiau – pensiero debole. Vattimo tiesus: tradicinis metafizinis mąstymas nunyko, metodologija tampa svarbiau už ontologiją. Nebeieškomas tikrovės ir žmogaus pradas, netiriama Būtis.
Pokalbis įgauna pagreitį. Pasak Vattimo, silpnasis mąstymas visų pirma netgi atsisako pačios ambicijos paaiškinti Būtį. Tipinis silpnojo mąstymo žmogus – išbaigtas Nietzschės nihilistas, kuris nihilizmą laiko paskutine savo galimybe. Ši epocha – išbaigtų nihilistų laikas. Vattimo tarsi ieško silpnojo mąstymo žmogui tinkamo religijos, visų pirma – krikščionybės varianto. Žodis silpnasis šiuo atveju neturėtų būti suvokiamas neigiama prasme. Tiesiog padėtis yra tokia, kad gyvename išbaigtų nihilistų eroje ir turime galvoti, kaip gyvensime tokiomis sąlygomis.
sekuliari krikščionybė ir jos sugrįžimas
Ir štai pasigirsta paprastas Vattimo receptas – reikia sekuliarizuoti krikščionybę. Sekuliarizavimas šiame kontekste reiškia perėjimą prie individo etinio autonomiškumo (Bažnyčia turėtų mažiau reguliuoti kasdienio gyvenimo aspektus), bei, naudojamas tradicine reikšme, valstybės pasaulietinimą, mažiau griežtą dogmų interpretavimą. Vattimo tai laiko ne krikščionybės atsisakymu, o priešingai, jos išgryninimu. Tokie veiksmai, paremti metafizikos ištirpdymu, turėtų geriau atliepti į XXI amžiaus žmogaus, nihilisto-ieškotojo, poreikius.
Staiga Vattimo samprotavimuose atsiranda Jėzus. Jis atėjo į šį pasaulį kaip absoliutus neformalas, šių laikų hipis. Taikos kunigaikščiui, kaip jį pranašavo Izaijas, svarbiausias dalykas buvo meilė, o ne žydų įstatymai, kaip valyti taureles, plauti rankeles ir melstis maldeles. Tačiau ar meilė ir liko svarbiausia? Tarsi girdisi griežtas Vattimo „ne“. Tačiau visai įmanoma, kad dabartinė Bažnyčia dar nesuprato, jog meilė yra svarbiausias dalykas ir būtent iš meilės žmogui reikėtų palengvinti jam kraunamas naštas. Jėzus atėjo į šį pasaulį ne tam, kad būtų tik paaukotas už žmonijos nuodėmes, bet tam, kad visiems laikams panaikintų ryšį tarp prievartos ir šventybės.
Vattimo pasitelkia ir hermeneutiko Vilhelmo Dilthey požiūrį į tai, kodėl krikščionybė laikui bėgant nutolo nuo tikėjimo. Tai lėmė sudėtingos istorinės raidos aplinkybės: po Romos imperijos žlugimo Bažnyčia liko vienintele veiksminga institucija Vakaruose, sudėtingu barbarų puldinėjimo laikotarpiu jai teko imtis veiklios ekspansijos, todėl doktrina buvo aplipdyta įvairiais, mažai ką bendro su teologija turinčiais nuostatais, kurių atsisakymas ją sekuliarizuotų ir padėtų išgryninti.
Vattimo projektas
Atrodo, kad taip laukiamas atsakymas jau girdisi: Vattimo siūlytų atlaisvinti šeimos ir seksualinės moralės varžtus, nes, jo požiūriu, demografinio sprogimo ir AIDS laikotarpiu tai yra beviltiškai pasenusios nuostatos. Tikėtina, kad šiuo laikotarpiu, kuomet seksualumas prarado bet kokią šventumo aurą, tai kaip tik padėtų deseksualizuoti visuomenę, nes šio pobūdžio klausimuose gana radikali Bažnyčios pozicija tik skatina sekso eskalavimą. Pačiai Bažnyčiai būtų lengviau, jeigu sielovadoje būtų apeinami šie klausimai. Ji ir taip prarado daug tikinčiųjų pirmiausia dėl to, kad XX a. vid. žmogus dažnai nesugebėjo ir nenorėjo laikytis Šeštojo Dievo įsakymo, draudžiančio paleistuvauti.
Čia Vattimo atviras: jis neneigia, kad jo seksualinė orientacija turėjo įtakos atitolimui nuo katalikybės, tačiau jis nesijaučia religiją palikęs. Jis nuvilia tuos šio pokalbio klausytojus, kurie tikisi, kad jo pradėjimas priklausyti (taip įvardija jis pats) gėjams nėra susijęs nei su krikščioniškomis kolegijomis, nei su seminarijomis ar vienuolynais. Bažnyčios požiūrį į gėjus Vattimo laiko vienu didžiausių atgyvenusių prietarų, kaip ir moterų kunigystės draudimą. Aišku, jis pabrėžia ir tai, kad dėl įtakingo Bažnyčios vaidmens tik nedaugelyje šalių gėjai gali įsivaikinti.
Už viso projekto italų filosofas mato meilę. Bažnyčia turėtų labiau mylėti gėjus ir kitus socialiai pažeidžiamus asmenis, labiau mylėti moteris, kurios tik neseniai ėmė suvokti, jog dėl vyrų privilegijuotos padėties kunigystės atžvilgiu jos diskriminuojamos. Normos, kurios prieštarauja meilei – tarkime, „nežudyk“ – niekada neturėtų būti sekuliarizuotos.
Kažkur girdisi pakabinamo ragelio caktelėjimas.
kova už geresnį pasaulį
Mintys kopia viena per kitą. Laimei, Vattimo telefono būdelėje nepamiršo aptarti ir politikos bei religijos santykio. Politikos plotmėje, ypač Lietuvoje, dažnai žmonėms sunku suprasti, kodėl Bažnyčia kišasi į politiką. Patarinėja, kaip ginti moteris nuo smurto, daro spaudimą dėl homoseksualų teisių. Tačiau jau gerą šimtmetį Bažnyčia stengiasi būti pirmiausiai ne politine organizacija ir valstybe grynąja prasme, tačiau institucija, kuri vienija žmones ir kalba jų vardu ar padeda atskirti grūdus nuo pelų. Atsisakymas bet kokia kaina dominuoti politinės valdžios sąskaita kaip tik sustiprino Bažnyčią ir leido palengvinti jos dialogą su politinėmis jėgomis, net ir tomis, kurios neigiamai į ją žiūri.
Tačiau pagrindine problema išlieka meilės trūkumas. Tai itin pabrėžia ir naujasis popiežius Pranciškus, kuris smerkė kunigus, kurie atsisako krikštyti ne Santuokoje gimusius vaikus, teigia, kad Bažnyčia neturi būti savimi patenkinta didžiausia pasaulyje nevyriausybinė organizacija, netgi davė pylos vienuolėms, kad jos turi būti ne eilinės senmergės, o dvasinės motinos.
Konkrečios Vattimo praktinės priemonės šiai problemai spręsti neatrodo priimtinos. Esminis dalykas yra tai, kad jokia liberalizacija Bažnyčios neišgelbės. Europoje labiausiai populiarėja islamas, su kurio normomis palyginus Katalikų bažnyčios normas, net aršiausi kritikai turėtų sutikti, kad pastarosios reikalavimai yra nesunkūs: užtenka pagalvoti apie Ramadaną ir maldą 5 kartus per dieną (dargi į Mekos pusę). Anglikonų, liuteronų ir kitos protestantų bažnyčios nuo religijos nuosmukio nukentėjo daug labiau, nepaisant to, kad moterys gali būti pastorės, galima nesudėtingai išsiskirti su sutuoktiniais, kunigai turi teisę vesti.
Ar Vattimo katalikybės projektas pasmerktas žlugti? Pats Vattimo save priskiria pusiau tikintiesiems. „Tikiu, kad tikiu“. Nepaisant to, kad daug kas šių laikų žmogui neatrodo priimtina krikščionybėje, neretai vis dar išlieka kažkas, kas jį dar laiko, net ir tokį filosofą, kaip Vattimo.
Kodėl? Galbūt yra taip, kaip prieš mirtį pasakė Martinas Heiddegeris, kad tik Dievas mus gali išgelbėti. Gyvename smurto, neapykantos ir karo pasaulyje, kur dažnai klausiama, kur yra Dievas? Tačiau ar nevertėtų klausti, kur yra Žmogus? Kaip teigė Dietrichas Bonhoefferis, nacionalsocialistų koncentracijos stovykloje nukankintas liuteronų pastorius, Dievas kartu su Žmogumi kovoja už gėrio triumfą. Taigi, į kovą!
***
Baigdamas norėčiau pabrėžti dar vieną svarbų dalyką. Jau gerus du tūkstančius metų Bažnyčios pozicijos nuolat yra pavojuje. Pradedant negailestingu jos persekiojimu Romos imperijos laikais, sudėtingu Didžiojo tautų kraustymosi laikotarpiu, kai popiežius visgi įtikino Atilą, kad Romą reiktų palikti ramybėje, baigiant šiais sekuliarizacijos laikais. Tačiau kažkodėl Bažnyčia vis dar yra gyva. O vokiečių teologas Karlas Rahneris net ir išdrįso pasakyti, kad didelės problemos tuštėjančiose bažnyčiose nėra – išliks tie, kurie yra tikrieji gilūs krikščionys, netgi mistikai, o apsimetėliai ir prisitaikėliai išeis. Jeigu reiktų lažintis, statyčiau už tai, kad Bažnyčia gyvuos iki pasaulio pabaigos, net jeigu ji dar negreitai bus.