„Nuo šiol mediumas ir tikrovė susiliejo į vieną ūką, kurio tiesos nebeįmanoma iššifruoti.“ [Jean Baudrillard]

Redakcijos žodis: Žinutė butelyje

Autobuso stotelė. Reklaminis skydas Nr. 1. Manimi pasirūpinta. Reklaminis skydas Nr. 2. Ačiū, Jums irgi. Reklaminis skydas Nr. 3. Iki. Kelio ženklas Nr. 1. sako, kad kelias šiandien vingiuotas. Supratau tai nežengęs nė žingsnio. Autobusas Nr. 43. Braškinė žiema.

Pranešimai atgyja ir sraunia srove veržiasi visais įmanomais vizualumo šaltiniais. Garsais. Kvapais. Link tavęs. Kalba tau, tačiau ne su tavimi.

Amazonė mano delnuose. Afrika tavo virtuvėje. Karas mūsų miegamajame. Saldžių sapnų! Negali nubusti, nes niekada ir nesapnavai. Užburiančiai malonu.

„Medijų optika“ dovanoja visas gyvenimo spalvas su emociniais prieskoniais. Gali ir negyventi.

Dargi esama iliuzijomis ir propagandiniu melo aparatu pagrįstų valstybių, kuriose, kaip žinia, gyvena žmonės. Čia kontroliuojama kalba, o per ją ir sąmonė – įvykiai tampa tokiais, kaip apie juos nuolatos girdima.

Nepriekaištingai suformuluota žinia ir jos sklaidos formos tėra įkaitai, informaciniai nuodai, virtualios šiukšlės.

Nors lygiai taip galėtų tapti vaistu nuo uždarumo, izoliacijos ir klastos. Juk žinia prasideda nuo manęs ir tavęs. Kuo gyveni?

***

„Post Scriptum“ užduotis nedėkinga – kalbėti apie tai, kas esi pats – tarpininkas. Klausimas, į kurį tikėtis atsakyti čia, dabar ir visam būtų pernelyg pretenzinga. Juolab kad medijos (žodis, kurio, beje, nepripažįsta nei šis tekstų redaktorius, nei Dabartinės lietuvių kalbos žodynas) esti dinamiškos, aptakiai neapčiuopiamos, nors ir neva visur esančios. Vadinasi, mėginti jas apsvarstyti „amžinųjų“ klausimų rėmuose – regis, būtų kažkas anachronistiško.

Ir visgi į medijas siūlome pažvelgti kiek nuosaikiau. Nerasite apokaliptinių vertinimų apie medijas, ilgainiui virstančias vienintele bendrabūvio terpe, uzurpuojančia bet kokį individualų, autentišką ir intymų santykį su tikrove.

Nebus ir besaikio žavėjimosi medijų teikiamomis pasaulio išlaisvinimo ir suartinimo galimybėmis.

Medijas siūlome suprasti kaip pranešimą, kuris gali būti perskaitytas, išgirstas, užrašytas, nepastebėtas, ignoruotas arba pamirštas. Medija, kaip forma, tėra butelis su žinute, dreifuojantis jūroje. Esama kryptingų vėjų ir nematomų povandeninių srovių, tačiau galutinis adresatas dažniausiai išlieka nenumanomas, o siuntėjas – anonimas.

***

Ta pati autobuso stotelė. Ir ženklai tie patys.

Kasdieniame informacijos sraute miname savus kelius. Juose taip pat tenka rinktis puses. Kartais tiesiog tarp tikėti ir netikėti.

Norisi palinkėti, kad medijos netaptų vieninteliu raktu į laukus, o mūsų akys dar susitiktų…

Malonaus skaitymo!

Giedrius Krupauskas

straipsniai iš nr. 13: medijos, 2008

Medijų burbulas

Pepe Medina. Burbulas (2)

Medijų pasaulis neretam gali pasirodyti slėpiningas ir gąsdinantis, įtraukiantis ir užliejantis individą masinės nekontroliuojamos informacijos srautu. Vieniems čia slypi išganymas, kiti jame regi naujas priklausomybės ir kontrolės formas. Apie medijų sampratą, jų vaidmenį visuomenės ir valstybės gyvenime, tikras ir išgalvotas grėsmes, viliojančias pagundas bei teikiamas galimybes „Post Scriptum“ kalbasi su filosofu Nerijumi Mileriu, meno teoretiku Arūnu Gelūnu ir politologe Jūrate Kavaliauskaite. skaityti toliau…

Kuba – vienos tiesos sala

Silvia Gil. Kuba - vienos tiesos salae

Alternatyvių informacijos šaltinių gausa, jų pasirinkimo laisvė ir prieinamumas šiandien mums atrodo kaip savaime suprantamas ir natūralus kasdienio pasaulio reiškinys. Naujienos – žodžiai, vaizdai ir garsai – apskrieja pasaulį neįtikėtinais greičiais. Jei tik norime, galime nesunkiai susirinkti informaciją beveik visomis mus dominančiomis temomis, sekti įvykius valstybėje, esančioje kitame pasaulio krašte, atrasti daug tiesų apie tuos pačius dalykus. Turime galimybę rinktis. Dar daugiau – galimybę susikurti mums artimą ir patrauklų pasaulio vaizdą. skaityti toliau…

Medijų spektaklis

Pukelis. Mediju spektaklise

Nieko nuostabaus, jog medijų santykiui su įvykiais ar individais apibrėžti dažnai vartojama spektaklio alegorija. Prancūzų filosofas Jeanas Baudrillardas siūlo dar radikalesnę simuliacijos sąvoką. Bet kuriuo atveju terminų įvairovė tik nurodo į reiškinio esmę – medijos nesistengia tiesiog objektyviai atspindėti įvykių, tačiau juos pakeičia ir iškraipo. skaityti toliau…

Progresas Kuboje

DRAKONS_zil_diezeleee

„Drakonai“ – šių sunkvežimių geriau neapibūdinsi. Jiems reikia statinės benzino net ir labai trumpiems atstumams įveikti. Dauguma jų nuvažiuoja 2 ar 3 kilometrus su vienu litru benzino, o tai didžiulis degalų švaistymas, nepakeliamas šalies ekonomikai. Taigi kilo mintis kuo greičiau įvykdyti šių automobilių remotorizaciją. Tai šalyje vykstančios Energetinės Revoliucijos dalis. skaityti toliau…

Apie sėją ir pjūtį spaudoje

Nouvel Observateur, 2007 11 09 (Associated Press)

<..>mūsų pažiūros sutampa – būsi pagirtas, ne – sukritikuotas. Taip yra todėl, kad minėtieji leidiniai turi aiškias politines pažiūras, jie atstovauja kairei arba dešinei. Tai visiems žinomas ir laikraščių įstatuose atvirai deklaruojamas faktas. Galima sakyti, kad tai neprofesionalu, šališka, kad spauda turi būti objektyvi, pateikti faktus, o ne vertinimus. Kita vertus, vargu ar leistina tai pavadinti nesąžingumu skaitytojų atžvilgiu. Imdami į rankas laikraštį, jie žino, iš kokių pozicijų bus apžvelgiamas įvykis. skaityti toliau…

Sudeginkit! Idėjas, knygas ir save

sudeginti knygas idejas savee

„Ten, kur jie pradės deginti knygas, baigs degindami žmones”, – 1821 m. dramoje „Almansor” rašė vokiečių poetas Heinrichas Heine, prisimindamas Ispanų Inkvizicijos įsakymu sudegintus Korano tekstus. Po daugiau nei šimto metų, kai H. Heine gimtojoje Vokietijoje nacių sukurtuose laužuose tarp tūkstančių knygų liepsnojo ir paties H. Heine veikalai, liepsnose dingo ir jų autoriai bei milijonai kitų. Ar tai tik atsitiktinumas? skaityti toliau…

Simbolinė tikrovė krikščionybėje ir islame: žodžio ir vaizdo santykis

nukryziuotasise

Mažame pasaulyje turi sugyventi dideli žmonės ir didelės kultūros. Žmonių konfliktai virsta simbolių konfliktais, skubama išnaudoti kultūrinius skirtumus, kad būtų atmesti Kiti ir suvienyti Savieji. Nukrikščionėję Vakarai kyla prieš tariamą Islamo grėsmę, mojuodami Pranašo karikatūromis. Tačiau ar suvokiame tuos skirtumus, kuriuos išnaudoti skubame? skaityti toliau…

Politinis spektaklis – teatro antonimas

INGOS1e

Laikais, kai pramogų verslo žvaigždės kandidatuoja į prezidentus arba steigia partijas, „žynios“ tampa tokios pat aktualios kaip ir žinios, o Mauzeris ir Sūrskis virsta tautos išgirstais politologais, gali pasirodyti, kad politinė veikla – tikras spektaklis teatre. Vis dėlto sveikintina būtų, jei taip tik pasirodytų. Politinio gyvenimo kaip spektaklio supratimas nesusijęs su tikruoju teatru: spektaklis teatre ir politinis spektaklis kuria skirtingas komunikacines erdves, siunčia skirtingus pranešimus, siekia skirtingų tikslų. skaityti toliau…

Tai yra labai svarbu

gauguinThe Vision After the Sermon1888(Jacob Wrestling with the Angel) e

Žiūrėti filmus, vartyti laikraščių ir internetinių portalų puslapius mums tapo įprasta duokle, kurią atiduodame kasdienio gyvenimo rutinai. Vis dėlto reikia pastebėti, kad tokia „masinės savišvietos“ manija reiškia kai ką daugiau: pasikeitusią epochą, o kartu ir visuomenės sąmonę. Informacinėje rinkoje juntamas nuolatinis „itin svarbių“ temų alkis. skaityti toliau…

Fotografija

Robert Doisneau The Cellist 1957 e

„L‘Espresso“ skaitytojai dar ilgai prisimins paskutines Alisos radijo programos minutes, įrašytas policijai beldžiantis į duris.Daugeliui žmonių įspūdį padarė tai, kaip diktorius, įtemptu balsu pranešdamas, kas vyksta, mėgino apibūdinti situaciją kaip filmo ištrauką. Tai buvo neabejotinai kažkas nepaprasto, kai individas, atsidūręs traumuojančios patirties lauke, suvokė ją kaip filmą. skaityti toliau…

Laiškai apie estetinį žmogaus ugdymą. Antrasis laiškas

Frantisek Kupka. (Czech 1871-1957). Admiration. (c. 1899) e

Nenorėčiau gyventi kitame šimtmetyje ir būti kitam šimtmečiui darbavęsis. Žmogus yra toks pats savo laiko pilietis, kaip jis yra valstybės pilietis; ir jeigu laikoma nederamu, netgi neleistinu dalyku išsižadėti papročių ir įpročių, viešpataujančių tose sluoksniuose, kuriuose gyveni, tai kodėl turėtų būti menkesnė pareiga, renkantis savąją veiklą, suteikti balsą šimtmečio poreikiams ir skoniui? skaityti toliau…