Pagrindiniai Lietuvos užsienio politikos tikslai – integracija į NATO bei ES greitai turėtų būti pasiekti. Tai verčia formuluoti naujus Lietuvos užsienio politikos uždavinius, formuoti elgesio tarptautinėje arenoje ateities strategiją. Norint tą padaryti, būtina atlikti besiklostančios pasaulio tvarkos analizę, neišvengiamu poreikiu tampa tarptautinės sistemos raidos krypčių prognozavimas.
Šį kartą nuspręsta į ES bei JAV, Europos ir Amerikos santykius, o tai reiškia ir į euroatlantinę integraciją, pažvelgti per geopolitikos prizmę. Diskusijos dėl geopolitinio metodo tinkamumo mokslinei analizei čia nebus keliamos, o klasikinės geopolitikos schemos laikomos duotybėmis.
—
Tarptautiniai santykiai per geopolitinę prizmę
Geopolitikoje tarptautinių santykių istorija traktuojama kaip jūrinių bei sausumos galių kova. Atėnai prieš Spartą, Kartagina prieš Romą, Sovietų Sąjunga (Rusija) prieš Didžiąją Britaniją bei JAV – dažniausiai naudojami pavyzdžiai šiai kovai išreikšti.
Geopolitinė pasaulio šerdis (Heartlandas) driekiasi kontinentinėje Eurazijoje. Pagal geopolitikų schemas valstybė, įsitvirtinusi Heartlande, turi plačias galimybes kontroliuoti pasaulio salą (Euraziją bei Afriką) ir tokiu būdu dominuoti viso pasaulio tarptautiniuose santykiuose. Vadinasi, jūrinės valstybės, kurios sudaro Išorinį žiedą, suinteresuotos visomis priemonėmis riboti Heartlandą ir neleisti jį kontroliuojančiai valstybei įsigalėti pasaulio saloje. Šiuo principu rėmėsi containmento (sulaikymo) doktrina, kurią taikė JAV prieš Sovietų Sąjungą Šaltojo karo metais.
Aptarus kontinentinių bei jūrinių valstybių dichotomiją, būtina išskirti trečią dominavimo pasaulyje perspektyvas sąlygojantį veiksnį – Rimlandą. Pagal N. Speakmano Rimlando teoriją, geopolitinės konfigūracijos nuolat kinta, tai reiškia, jog dėl technikos pažangos Heartlandas tapo daug labiau pažeidžiamas, todėl išaugo Pakrantės žiedo arba Rimlando svarba. Būtent čia susiduria jūrinių valstybių, kontroliuojančių Išorinį žiedą, bei Heartlando galybės interesai. Tik užvaldžius Rimlandą įmanoma dominuoti Eurazijoje ir kartu laikyti pasaulio likimą savo rankose.
Geopolitikos apraiškos pasaulio istorijoje
Nesigilindami į trijų pagrindinių geopolitikos kategorijų ribų nustatymo subtilybes, paminėsime, jog Išorinio žiedo arba jūrinėms valstybėms be dvejonių tenka priskirti Amerikos šalis, Australiją bei Japoniją, Heartlande driekiasi Rusija, o beveik visa Europa, Pietų ir Pietryčių Azijos šalys ir kiti Eurazijos pakraščiai patenka į Rimlando sritį. Istorijos eigoje susidūrimo vietos, būdai bei intensyvumas keičiasi, tačiau priešprieša tarp Heartlando bei Išorinio žiedo visuomet išlieka.
JAV, Rusija bei Europos Sąjunga yra pagrindiniai Išorinio žiedo, Heartlando bei Rimlando politiniai subjektai, todėl šių galybių tarpusavio santykius galima laikyti geopolitinės Išorinio žiedo, Heartlando ir Rimlando padėties išraiška.
Dėl Hitlerio bandymo įsigalėti Heartlande ir tokiu būdu smarkiai padidinti Vokietijos galimybes dominuoti pasaulyje kilęs Antrasis pasaulinis karas baigėsi jūrinių valstybių pergale – Heartlando kontrolė atiteko ne Vokietijai, bet silpnesniam pretendentui – Sovietų Sąjungai.
Netrukus prasidėjusi JAV bei SSRS priešprieša tiksliai atitiko geopolitinę logiką, nes pagrindiniu kovos lauku tapo Rimlande, be kurio kontrolės neįmanomas dominavimas pasaulyje, besidriekianti Europa. Jeigu jos padalijimas ir SSRS ekspansijos sustabdymas bylojo apie pasiektą jėgų pusiausvyrą, tai Sovietų Sąjungos griūtis ir prasidėjusi Rytų Europos valstybių integracija į Vakarų Europos bei JAV struktūras reiškė jūrinių valstybių pergalę ir kartu pagrindinės iš jų – JAV dominavimą pasaulio politikoje. Šaltojo karo pradžioje pasiekta JAV sąjunga su svarbiausia Rimlando dalimi Europa laikytina lemiamu veiksniu, leidusiu JAV užsitikrinti pagrindinės pasaulio valstybės poziciją.
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Rimlandas (Europa) buvo nusilpęs ir tapęs Heartlando (SSRS) bei Išorinio žiedo (JAV) varžybų arena. Šaltasis karas baigėsi JAV pergale, Rusija atsitraukė iki Petro I teritorinių sienų, o Rimlande atsiradusi Europos Sąjunga tampa visos Europos politine išraiška.
Kova dėl galios
Galių pusiausvyros dėsniai byloja, jog, esant trims veikėjams, du silpnesnieji linkę susivienyti ir taip neleisti stipriausiajam iš jų tapti hegemonu. Tokia sąjunga paprastai būna laikina, nes kiekvienas iš silpnesniųjų pats svajoja kada nors tapti hegemonu. Kol agresijos iš Rytų pavojus buvo didelis, Europai teko tenkintis su JAV jaunesniojo brolio vaidmeniu. Po Šaltojo karo pabaigos padėtis pasikeitė iš esmės – nors JAV suinteresuotos atlantinės partnerystės išlaikymu, garantuojančiu dominavimą pasaulyje, Europai tokios partnerystės nauda nebėra tokia akivaizdi.
Per 450 milijonų gyventojų apimsianti ES ateityje nesitaikstys su antraeiliu vaidmeniu pasaulinėje politikoje. Kai integracija dar labiau pagilės ir europinis identitetas susiformuos, ES elitas gali mesti iššūkį JAV dominavimui pasaulyje ir pamėginti grąžinti Europą į jai iki pat XX a. įprastą pasaulio centro vietą. Būdas šiam tikslui pasiekti tėra vienas – ES sąjunga su Rusija, o geopolitikos terminais – Rimlando sąjunga su Heartlandu.
Heartlandas nebegali „eiti į Europą“, kaip bandė daryti XIX a. po Napoleono karų arba Stalino valdymo metais, nes yra daug silpnesnis už ją visais parametrais – Rusijos BVP nesiekia Olandijos, o gyventojų skaičiumi ji trigubai nusileis išsiplėtusiai ES. Sustiprėjusi Europa nebejaučia grėsmės iš Rusijos ir todėl Rimlandas dar kartą ims „eiti į Heartlandą“.
Moderniųjų laikų istorijoje galima aptikti keletą tokių bandymų – Napoleono epopėja, Vokietijos ekspansija dviejuose pasauliniuose karuose. Visi šie bandymai patyrė nesėkmę, o Rusijos įtaka Europos atžvilgiu po jų (išskyrus nebent Pirmąjį pasaulinį karą) tik išaugdavo, todėl iš karto kyla klausimas, kodėl šiame straipsnyje aptariamo mėginimo perspektyvos yra palankesnės.
Pirmiausia, Heartlandas yra apverktinoje padėtyje ir neturi kitos išeities, kaip sudaryti sąjungą su vienu iš didžiųjų pasaulio politikos veikėjų, norėdamas sustiprinti savo pozicijas tarptautinėje arenoje, o be ES pakankamai įtakingi partneriai galėtų būti Kinija arba JAV, su kuriais suartėti Rusijai dar mažiau galimybių. Antra, skirtingai nei XIX ar XX a. pirmoje pusėje, Rimlando nedrasko vidiniai prieštaravimai – visa Europa suvienyta ir suvienyta patikimesniu būdu nei karinė jėga.
NATO vaidmuo geopolitiniuose žaidimuose
NATO arba kitaip Šiaurės Atlanto sutarties organizacija atsirado kaip Išorinio žiedo ir Rimlando sąjungos politinė ir karinė išraiška. Natūralu, jog NATO dominuoja būtent JAV – pagrindinė Išorinio žiedo galia. Su šiuo dominavimu Europai nebuvo sunku taikstytis šaltojo karo metais, kai sąjunga su JAV buvo vienintelis būdas atsispirti Rusijos spaudimui. Po šaltojo karo padėtis pasikeitė iš esmės, JAV nebėra Europai gyvybiškai svarbi, todėl kyla NATO tikslo problema ir vyksta aljanso transformacijos procesai. Nors tiek europiečiai, tiek amerikiečiai pabrėžia kultūrinį bendrumą ir atlantinės bendruomenės svarbą, akivaizdu, jog atotrūkis tarp JAV ir Europos didėja. Indikatoriais galima laikyti tiek ekonominius, tiek politinius nesutarimus tarptautinėje arenoje.
Norėdamos toliau dominuoti pasaulyje JAV privalo išlaikyti sąjungą su Europa, t.y. neleisti sumenkti NATO reikšmei, nes kol šis aljansas išliks gyvybingas, sunkiai įmanomas Europos ir Rusijos suartėjimas. Taigi šaltojo karo containmento strategiją JAV turėtų pakeisti ES bei Rusijos suartėjimo stabdymu, o tai reiškia naujos ribos, skiriančios Europą nuo Rusijos, įtvirtinimu. Ko gero, tokia riba galėtų eiti rytinėmis Prahos susitikime į Aljansą pakviestų valstybių sienomis.
Kuria kryptimi pasuks Rusija?
Po rugsėjo 11-osios pastebimas JAV bei Rusijos suartėjimas tėra laikinas reiškinys, kuriam tegali būti priskirtina taktinė, bet ne strateginė reikšmė. Pagal geopolitikos principus glaudi JAV ir Rusijos (Išorinio žiedo ir Heartlando) sąjunga, skirtingai nei ES ir Rusijos (Rimlando ir Heartlando) suartėjimas, nėra įmanoma. Atšilę JAV ir Rusijos santykiai gali būti traktuojami kaip amerikiečių bandymas stabdyti Rusijos dreifą link Europos Sąjungos, kurios plėtros, skirtingai nei NATO ekspansijos, Rusija niekada netraktavo kaip grėsmės savo nacionaliniam saugumui.
Dabartinis ES plėtros etapas greičiausiai nėra paskutinis, jį gali lydėti Turkijos, Ukrainos ir, ko gero, Moldavijos bei Baltarusijos, jeigu pastaroji sugebės pakeisti užsienio politikos kursą, priėmimas. Suprantama, dėl ekonominių bei kultūrinių skirtumų plėtros procesai užtruks, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje neabejotina, jog ES sėkmingai „suvirškins“ dabar įstoti siekiančias Vidurio ir Rytų Europos valstybes ir bus pasiruošusi kitam plėtros etapui.
Taigi plėtra veda į visišką sąlytį su Rusiją, kuris bus naudingas abiems pusėms tik vienu atveju – vykdant suartėjimo politiką. Iš didžiųjų Europos valstybių tik Didžioji Britanija istoriškai Rusiją dažniausia traktavo kaip konkurentę ir priešininkę. Bismarcko Vokietija susikūrė draugiškų santykių su Rusija pagrindu, o Prancūzija visada ieškojo sąjungininko rytuose. Pastaroji valstybė yra tradicinė JAV kritikė, o Vokietija griežtesnės pozicijos tarptautinėje politikoje vengia daugiausia dėl istorinės patirties ir baimės duoti pagrindo retorikai apie atgimstantį Vokietijos imperializmą , tačiau „ypatingi“ Berlyno ir Maskvos ryšiai jau yra tapę vadovėline tiesa.
NATO pleištas
JAV suinteresuotos plėsti bendradarbiavimą su Rusija bei Europos Sąjunga būtent NATO rėmuose, nes tokiu atveju Amerika visada išlaikytų moderatoriaus poziciją. Rytų ir Vidurio Europos valstybių priėmimas į NATO turėtų sustiprinti JAV įtaką Aljanse, nes istorinė patirtis verčia buvusias sovietų erdvės šalis ieškoti saugumo garantijų geopolitinio Rusijos priešininko –JAV – glėbyje. Valstybių – „JAV agentų“, kokiu iš esmės yra tapusi Lenkija, linija Europos rytuose gali atlikti „pleišto“ vaidmenį tarp Maskvos ir Vakarų Europos sostinių.
Kiek „pleištas“ bus efektyvus, priklausys nuo JAV sugebėjimo įrodyti Rytų Europos valstybėms NATO reikšmę jų saugumui, tačiau ilgalaikėje perpektyvoje ekonominė ES įtaka bei bendra užsienio ir saugumo politika vers šias valstybes laikytis bendros Europos linijos. Kokia bus ta linija, gali lemti ir tebevykstanti ES institucinė reforma, tačiau, matyt, ES senbuvės pasistengs sprendimų priėmimo monopolį išlaikyti savo rankose. Rusijos vidaus raida ir draugiški išoriniai veiksmai taip pat įtakos Rytų Europos valstybių poziciją.
Lietuva – ir vėl likimo žaislas?
Kas naudingiau Lietuvai – atlantinės partnerystės išlikimas ir pasaulyje dominuojanti Išorinio žiedo bei Rimlando sąjunga, ar Europos suartėjimas su Rusija ir tokiu būdu mestas iššūkis JAV lyderiavimui?
Pirmuoju atveju Lietuva išliktų ties riba arba jūrinių, valstybių pasaulio periferijoje. Išorinio žiedo silpnėjimas reikštų priešiško Heartlando slinktį į Vakarus, o tai jau kelis šimtmečius buvo pagrindinė Lietuvos problema. Tačiau būdama nuolatinės grėsmės iš Rytų akivaizdoje Lietuva išsaugotų ir sustiprintų savo kultūrinį vakarietiškąjį identitetą bei neištirptų Rytų erdvėse.
Antruoju – Rusijos ir Europos suartėjimo – atveju ES branduolys slinktųsi į rytus, taigi arčiau Lietuvos. Tokiu atveju Baltijos jūros regionas taptų ekonominės plėtros lyderiu, o Lietuva jungtimi tarp Rusijos ir Europos. Ar tai naudinga Lietuvai? Ekonominiu požiūriu, be abejonės, – taip, kultūriniu – ne. Žmonių, kapitalo, kultūrų srautai, susiduriantys Lietuvoje, ištirpdytų trapią lietuvišką kultūrą ir suduotų mirtiną smūgį lietuviškajam nacionalizmui. Tačiau tai jau kiekvieno asmeninio santykio su tauta ir valstybe klausimas.
Rusijos susijungimas su Europa – ne vienos kartos gyvenimo uždavinys, tačiau jau šiandien būtina numatyti vykstančių procesų kryptis. Lietuvos tikslas neturėtų būti vieno iš čia paminėtų ar dar kokio nors trečio scenarijaus pasirinkimas – vis vien galutinės išvados bus rašomos Berlyne ir Maskvoje, Paryžiuje ir Vašingtone. Mažos valstybės užduotis – suvokti didžiųjų veikėjų interesus ir laviruojant tarp jų išpešti kuo daugiau naudos sau. Suprasdami, jog pasauliniams žaidėjams tesame tarptautinių santykių objektas, privalome būti pasiruošę tapti subjektu, kai tik tam ateina palankios aplinkybės.
Andrius Grikienis
Geras, susimąstyti priverčiantis, straipsnis.