Baltarusija – NATO: partnerystė ar..?

Baltarusija tarp kitų Europos žemyno kraštų atrodo lyg žmogus, nusprendęs akiplėšiškai leistis laiptais žemyn prieš į viršų kopiančiųjų srovę. Tokie veiksmai paprastai sukelia kitų susierzinimą, bet jau vien dėl to gali būti įdomūs ir pritraukti nemažą dėmesį. O bet koks „užsispyrėlio“ elgesio pasikeitimas imamas visaip interpretuoti.

Keistos naujienos iš Baltarusijos

Todėl Baltarusijos oficialiųjų pareigūnų užuominos apie užsienio politikos kurso koregavimą šią vasarą buvo išgirstos ir kitose šalyse, tarp jų Lietuvoje. O pačios Baltarusijos žiniasklaida – ir nepriklausoma, ir valstybinė – pavadino Lukašenkos ir URM atstovų pareiškimus sensacingais. Su tuo sunku nesutikti: dar prieš metus, rinkimų kampanijos įkarštyje, oficioziniai laikraščiai kaltino Aljansą ir neva jo remiamą Baltarusijos opoziciją dėl visų esamų ir numanomų šalies bėdų. „NATO plėtra į Rytus“ simbolizavo Vakarų agresiją, ekspansiją, sąmokslą prieš Rytų slavus. Aišku, negalima tapatinti valdančiųjų isterijos su visų gyventojų nuotaikomis, bet ir provakarietiškai nusiteikę žmonės niekad nejautė ypatingos simpatijos NATO ir svajojo veikiau apie Baltarusijos neutralitetą, deklaruotą šalies Konstitucijoje, nei apie prisijungimą prie bet kokių karinių blokų. Prisiminimas apie karines operacijas Jugoslavijoje ir Irake, kurias net provakarietiškai nusiteikę baltarusiai suprato kaip nehumanišką kišimąsi į kitų šalių vidaus reikalus, mūsų kaimynų akimis žiūrint, ir dabar stipriai gadina NATO įvaizdį.

Tuo paradoksaliau nuskambėjo Aleksandro Lukašenkos žodžiai Saugumo tarybos posėdyje apie „prisitaikymą prie naujų realijų Europoje“. Netrukus dar drąsiau pasisakė Baltarusijos užsienio reikalų ministerijos atstovas spaudai Pavelas Latuška: „Šiuo metu formuojame ne priešpriešos, o partnerystės politiką. Baltarusijos vakarų siena neturi tapti nauja skiriamąja linija. Tuo bus remiamasi koreguojant mūsų užsienio politikos kursą NATO atžvilgiu“. Laikraščiuose atsirado pranešimų apie partnerystės programas drauge su NATO ir netgi bendrus karinius mokymus šalies pietryčiuose (zonoje, nukentėjusioje po avarijos Černobylio AE).

Baltarusų akibrokštas naujos pasaulinės politinės situacijos pasekmė?

Be abejo, tokius pareiškimus iš Baltarusijos valdžios vyrų lūpų galima paaiškinti tik atsižvelgus į naujas sąlygas, susiklosčiusias pasaulyje. Jau po rugsėjo 11-osios atakų tapo akivaizdu, kad NATO nėra didžiausias žmonijos priešas; užuojauta JAV sušvelnino baltarusių požiūrį į visą Aljansą. Pasinaudoję nauja situacija geresnius santykius su Vakarais ėmė formuoti artimiausi kaimynai – rusai ir ukrainiečiai. Be to, tapo aišku, kad, kovodamos su terorizmu, Jungtinės Valstijos visas šalis, neapsisprendusias dėl savo preferencijų šioje kovoje, traktuos kaip teroristų rėmėjas. Baltarusijai, nuolat kaltinamai dėl prekybos ginklais su „piktavalėmis valstybėmis“, tai galėjo turėti sunkių pasekmių.

Prielaida NATO ir Baltarusijos santykiams „atšilti“ galima laikyti ir tai, kad valstybinė žiniasklaida nepradėjo ideologizuoto JAV veiksmų Vidurio Azijoje smerkimo, tad operacija sukėlė ne idėjinį pasipiktinimą Vakarais, o paprastą žmogišką užuojautą Afganistano gyventojams. Operacija nesukėlė priešiškumo NATO, ir net valdantieji sluoksniai suvokė poreikį priartėti prie iš naujo kuriamos saugumo schemos. Rusijos vakarėjimas reiškė, kad, likusi senose pozicijose, Baltarusija liktų visiškai viena.

Pokyčiai – tik apgaulingas taktinis manevras

Visi minėti veiksniai ir nulėmė tokius neįprastus poslinkius Baltarusijos užsienio politikoje. Bet būtų klaidinga manyti, kad jie reiškia ilgalaikius ir rimtus pasikeitimus. Ir ne tik todėl, kad patys pareigūnai nuolat skelbė, jog „naujos tendencijos nereiškia radikalaus kurso pakeitimo ir senų nuostatų išsižadėjimo“, – tokius komentarus veikiau padiktavo noras nepakenkti savo politiniam veidui staigia „deformacija“, – bet todėl, kad Baltarusijoje esminiai sprendimai dažnai priimami bei atšaukiami vien tik trumpalaikės naudos sumetimais, taikantis prie greit kintančios situacijos.

Įžeistos Lukašenkos ambicijos

Štai ir šį žingsnį galima pavadinti ne tik Baltarusijos kurso vakarėjimu „kartu su Rusija“, bet ir „prieš Rusiją“. Žinoma, kad Baltarusijos ir Rusijos santykiai blogėja nuo pat Vladimiro Putino atėjimo į valdžią. Skirtingai nuo pasyvaus ir silpno Jelcino, šis sumanus politikas greit liovėsi toleravęs Baltarusijos piktnaudžiavimą „slavų draugystės“ tema mainais už ekonominį išlaikymą. Pirmąkart vietoj mistinės „sąjungos“ jis pasiūlė konkrečias integracijos schemas, tarp jų netgi paprastą Baltarusijos įtraukimą į Federacijos sudėtį. Lukašenkos savimeilę įžeidė išgarsėjęs Putino posakis, kad „Baltarusijos ir Rusijos Sąjungoje musės laikytinos atskirai nuo kotletų“, akivaizdžiai pademonstravęs jo pranašumą prieš politinį svorį prarandantį išvargintos respublikos prezidentą.

Baltarusijos televizijos žurnalistai į šį įžeidimą reagavo nervingai ir nešvankiai – tiesiai iš ekrano buvo atsakyta: „Visiems žinoma, ant ko paprastai sėda musės“.

Seniau svajojusiam tapti Sąjungos vadovu Lukašenkai dabar rūpi išlaikyti pozicijas tėvynėje, tad tolimesnė integracija su Rusija nebeatitinka jo interesų. Todėl jau kelis mėnesius Baltarusijos politikoje ryškėja tam tikri iki šiol nepastebimi tautiškumo elementai – valstybinė žiniasklaida ir politikai rečiau vartoja rusų kalbą, dažniau pasisako už suverenitetą, mažiau spekuliuoja slavų draugystės tema. Šios inovacijos derinamos su aliuzijomis į vakarietiškąjį kursą, nuosaikų požiūrį į NATO ir jos plėtrą.

Tokių fantastiškai neįprastų sąvokų, kaip „nepriklausomybė“, „europietiškumas“, „deri-nimasis prie naujų realijų“ ir kt. atsiradimas Baltarusijos oficialių asmenų žodyne galėtų džiuginti, jeigu baltarusių vadovas traktuotų jas Kanto kategorinio imperatyvo principu: kaip apriorinį, aukščiausią tikslą. Deja, atrodo, kad šios kategorijos Lukašenkai tėra priemonė dviems tikslams pasiekti: atsikratyti „baltos varnos“ įvaizdžio Europoje ir pademonstruoti, jog draugauti galima ne tik su Rusija, valdoma per daug pragmatiškai ir imperialistiškai nusiteikusio Putino, bet ir su NATO. Vadinasi, labai tikėtina, jog stebime eilinę intrigą, kuri pasibaigs vos pakitus aplinkybėms.

Politikos transformacija visgi įmanoma

Vargu ar ko nors kito galima laukti iš dabartinės susikompromitavusios ir nelegitimios Baltarusijos valdžios. Bet, nors ir nebūdamas svarbus savaime, aptartas posūkis kaimynų politikoje patvirtino daug prielaidų apie įmanomą Baltarusijos raidos perspektyvą. Šiuo metu galima suvokti, kad požiūris į NATO šioje šalyje yra lankstus ir potencialiai Baltarusija pasiryžusi pradėti rimtą dialogą su Aljansu. To neneigia netgi esamoji valdžia, kuri anksčiau ar vėliau turės užleisti vietą demokratiškesnei ir sukalbamesnei.

Iš šių pozicijų ir reikėtų vertinti Baltarusiją šiuo momentu – vengiant atviros „draugystės“ su pačiu Lukašenka, nepamiršti apie l0 mln. jo valdomų žmonių, kurie ateityje vis dėlto tikriausiai neišvengiamai prisijungs prie bendrų Europos procesų. Ir nemažas vaidmuo čia tenka Lietuvai. Atsisakius abiem pusėms nuostolingos izoliacijos politikos, plačiau informuojant apie ES ir NATO, palaikant aktyvius kontaktus ir neleidžiant kaimynams likti nuošalyje, mes galime paruošti tinkamą terpę Baltarusijos visuomenėje ir padėti šiai šaliai, susiklosčius tinkamoms sąlygoms, nebepaklysti bei žengti demokratijos keliu. Kad baltarusiai drauge su mumis ir kitomis Europos tautomis pradėtų kopti bendradarbiavimo ir saugumo laiptais.

KOMENTARAS: Koks baltarusių požiūris į NATO plėtrą?

Vytautas Rudnikas, Gardino „Trečiojo sektoriaus“ centro vadovas

Asmeniškai aš sveikinu Lietuvos ir kitų Baltijos šalių įstojimą į NATO. Sveikinsiu ir Ukrainos, ir, tikiuosi, Gudijos įstojimą, nes šiandien laikau Šiaurės Atlanto Aljansą pirmiausia saugumo garantu pasaulyje – kuris, berods, pamažu kraustos iš proto…

Lietuvos įstojimas neišvengiamai atsilieps ir Baltarusijai. Šalies valdžioms tai bus dar viena proga stiprinti priespaudą Vakarų pavojaus akivaizdoje, o protingiesiems žmonėms – tai dar viena galimybė iš arti pamatyti integracijos ir bendradarbiavimo visose srityse privalumus. Tiesa, tam reikėtų išsaugoti bent kiek palankias sąlygas gudams lankytis Lietuvoje įvedus pilnavertį vizų režimą. Tarp mūsų neturi būti geležinės uždangos.

Vadimas Vileita

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.