„Globalus miestas“ ir jo politinė reikšmė

Eduardo Lozuraičio nuotrauka

Eduardo Lozuraičio nuotrauka

Garsus kanadiečių filosofas Marshallas MacLuhanas klydo – šiuolaikinis pasaulis toli gražu nėra globalus kaimas. Kur kas tinkamesnė metafora, atspindinti dabartinio pasaulio pobūdį, yra miestas – pasaulis yra globalus miestas.

Pasaulio kaip „globalaus kaimo“ iliuzija

Kaimą M. MacLuhanas pirmiausia siejo su žemės „susitraukimu” – lengvesnėmis komunikacijos, susižinojimo galimybėmis, kurios praktiškai panaikina erdvinę atskirtį tarp žmonių. Kitaip sakant, šiuolaikiniame pasaulyje naujiena, ar tai būtų liepsnojantys bokštai dvyniai, ar naujas Angelinos Jolie įsivaikintas kūdikis, gali tapti žinoma per kelias akimirkas, visai kaip ir žinia apie degančią kaimo bažnyčią ar nesantuokinį Veronikos vaiką.

Tačiau kaimo metafora taip pat suponuoja kelis dalykus, kurie šiuolaikiniame pasaulyje sunkiai įsivaizduojami. Pirmiausia, kaimo struktūra per daug paprasta, kad galėtų būti tapatinama su šiuolaikiniu globaliu pasauliu. Kaimas įkūnija uždarą ir komunikuojančią išimtinai tarpusavyje bendruomenę: gyventojai daugiausia bendrauja vienas su kitu (pavyzdžiui, Larso von Triero sukurtame Dogvilyje), o svetimo pasirodymas (Nicole Kidman įkūnytos panelės Greis) čia yra įvykis visiems. Tai toli gražu ne pliuralistinis, hierarchinis, „tinkliškas”, nesusikalbantis ir apskritai nieko bendro, išskyrus mirtį, neturintis pasaulis, kuriame neaišku, kas savi, kas svetimi. Kaimo erdvėje yra tik savi, o atėjūnai visada atstovauja svetimiems.

Tai lemia antrą esminį skirtumą – kaimas žino arba ilgainiui susitaria, kas yra visiems aktualus įvykis, kuris gali tapti žinia, apkalba ar net vietinės reikšmės legenda. Tuo tarpu sunku įsivaizduoti, kad pasaulio gyventojai skirtų analogišką, visuotinį ir vienareikšmišką dėmesį, rodos, pačiam reikšmingiausiam įvykiui. Galbūt todėl, kad jis negali tiesiogiai paliesti visų gyvenimų, gal tiesiog nėra išskiriamas iš kitų, tariamai reikšmingesnių informacijos srautų, o gal paprasčiausiai negalima įvardinti, kas yra vieno ar kito įvykio herojus, o kas – antagonistas. Taigi pasaulio gyvenimas yra kur kas dinamiškesnis, įvairesnis ir chaotiškesnis nei rutiniška, aiški ir bemaž cikliška kaimo kasdienybė.

Galiausiai akivaizdu, kad reakcija į žinią kaime iš esmės skiriasi nuo to, ką mes matome nūdienos pasaulyje. M. MacLuhanas naiviai tikėjo, kad globali informacijos sklaida taip pat paskatins ir visuotinį veikimą, visai kaip kaimo bendruomenės reakciją į bet kokį aktualų įvykį. Tarsi pasaulinę ekonominę krizę galima būtų įveikti taip pat paprastai kaip užgesinti liepsnojantį tvartą. Tačiau net jei mes įsivaizduotume situaciją, kai visiems prieinama ta pati informacija ir visi nori išspręsti tą pačią problemą, sunku tikėtis, jog plejada ekspertų, politikų, piliečių susitartų dėl vienodo racionalaus sprendimo ir drauge imtųsi jį įgyvendinti.

Pasaulis kaip „globalus miestas“ ir jo keliami klausimai

Ne, toli gražu ne romantiška kaimo ramybė ir smulkios apkalbos supa mūsų gyvenimus. Tai miestas. Miestas kaip tinkamesnė metafora čia turėtų būti suvokiamas ne tik komunikacine prasme: mieste nėra kitų žinias ribojančių kliūčių, išskyrus tylą, ir, skirtingai nei kaime, nėra bendro diskurso, nors girdime tuos pačius žodžius; nėra vienos aktualijos – tik laikraštinės naujienų mozaikos; nėra vieno teisingo veikimo – kiekvienas jį arba ne-jį pasirenka pats. Šiuolaikinis pasaulis taip pat yra globalus miestas ekonomine prasme – čia nėra nepriklausomų ūkių, kurie patys save išlaikytų, o kiekvienas individas, kiekviena institucija įsiterpia į vientisą tinklą ir atlieka tam tikrą apibrėžtą funkciją – finansuoja, gamina, aptarnauja ar vartoja. Tai globalus miestas socialine prasme – čia nėra vienos bendruomenės, neprivalu žinoti vienas kito, tačiau pilna lokalių genčių ir tautų, kuriasi ir nyksta naujos grupės, pats asmuo gali susikurti savo kultūrinę aplinką. Tai globalus miestas ekologine, psichologine, kultūrine ar bet kuria kita prasme. Viltys (geresnio gyvenimo, laisvės, saviraiškos…) ir baimės (susvetimėjimo, savanaudiškumo, nerimo…), kadaise sietos su miestu, po truputį tampa globalaus pasaulio viltimis ir baimėmis.

Supratus šiuolaikinį pasaulį kaip globalų miestą belieka vienas, pagrindinis šio straipsnio klausimas – ką reiškia tai, jog šiuolaikinis pasaulis tampa globaliu miestu, politine prasme? Norint aiškiai atsakyti į šį klausimą, jį reikėtų kiek patikslinti: pirma, atsakyti, ką reiškia „nešiuolaikinis” pasaulis bei apie kokias jo politines prasmes turėtume kalbėti, ir, antra, susieti miestui būdingus fenomenus su šiuolaikiniu pasauliu, kad pamatytume, kaip kinta, miesčionėja, kai kurios politinės idėjos.

Pirmas klausimas gali būti suprantamas kaip paprasčiausias bandymas atrasti ir parodyti, kas paprastai priešinama nūdienos globaliam – apimančiam visą Žemės rutulį – ir globalėjančiam – tarpusavyje susietam ir kuriančiam globalias valdymo struktūras – pasauliui. Tinkamiausias antonimas šiuo atveju yra partikuliarumas – pasaulio skaldymas į nepriklausomas erdves. Būtent su šiuo fenomenu turėtų būti siejamas modernios nacionalinės valstybės, kaip savarankiškos ir savaveiksmės politinės sistemos, idealas. Valstybė yra nešiuolaikiška (neturint omenyje jokių neigiamų šio žodžio konotacijų) tiek, kiek ji tėra klasikinės ir modernios (arba, kitaip tariant, iki postmodernios) politinės vaizduotės projektas. Tai supratus, gana nesunku įvardinti ir svarbiausius “klasikinius” politiškumo elementus. Šiame straipsnyje norėtųsi atkreipti kiek didesnį dėmesį tik į kelis iš jų, kurie globaliame miestietiškame pasaulyje patiria bene didžiausią transformaciją: politiškumo esmę, politinio proceso dalyvį, legitimaus politinio sprendimo šaltinį ir politinės diskusijos erdvę.

Politiškumas globaliame mieste

Bene sunkiausia apibrėžti miesto politiškumo esmę. Valstybėje tai teoriškai galima daryti sekant filosofu Carlu Schmittu – ieškant draugo ir priešo perskyrų –, ar remiantis liberalia-marksistine tradicija, paprasčiausiai redukuojant politiką į efektyvų administravimą. Abiem atvejais esmine valstybės politine funkcija yra prevenciškai mažinti potencialius prieštaravimus, užtikrinti tvarką, saugumą ir/ar teisingumą. Tačiau akivaizdu, kad politinių procesų, vykstančių mieste, negalima redukuoti į vieną principą. Miestas yra bene svarbiausias radikalių konfliktų bastionas; mieste, kaip niekur kitur, kuriamos sąlygos bendruomenių aktyvumui; miestas siekia įgyvendinti efektyvią viešąją politiką; mieste veikia skirtingos interesų grupės, atsiranda įvairios lojalumo formos, čia galima kalbėti apie kelis politinio sprendimo priėmimo lygmenis. Taigi miestas yra kompleksiškas ir chaotiškas, visada reikalaujantis efektyvių, bet niekad nesusilaukiantis pakankamai veiksmingų sprendimų; siekiantis saugumo, bet niekada negalintis galutinai patenkinti stabilumo ir darnaus sugyvenimo reikalavimų; siekiantis ekonominės gerovės, bet tik didinantis socialinę atskirtį. Analogiškai, globalus miestas tampa tik didžiule šiuolaikinio miesto projekcija: nors jame bandoma spręsti ginkluotų konfliktų problemas, visi supranta, kad nusikalstamumas ir ginkluoti susidūrimai – neatsiejama miesto-pasaulio politinės kultūros dalis. Rodos, kad vienintelė priemonė kiek užglaistyti nuolatinę įtampą – griežtą priešo-draugo perskyrą viešai pakeisti ekonominėmis ir kur kas nuosaikesnėmis, „politiškai korektiškomis“, konkurento-partnerio sąvokomis. Tokiame globaliame mieste nebėra ginami įsitikinimai, bet, geriausiu atveju, tik proteguojami interesai – juk mes visi esame vienos globalios bendruomenės kolegos.

Modernaus politinio proceso dalyvis yra pilietis. Pilietį iš esmės galima apibrėžti teisinėmis kategorijomis – būti tam tikros valstybės piliečiu reiškia laikytis jos įstatymų ir turėti galimybę aktyviai dalyvauti politiniame gyvenime. Tuo tarpu miesto gyventojas, miestietis, pirmiausia siejamas ne su turimomis pareigomis ar laisvėmis, o su gyvenamąja vieta. Būti miestiečiu šiuolaikiniame mieste nebūtinai reiškia dalyvauti miesto valdyme, laikytis miesto „įstatymų”. Miestiečiui pakanka būti mieste ir, jei šis gyvenimas nepatinka, iškeisti jį į kitą. Tokiu būdu politiškai miestietį pirmiausia apibrėžia jo turimos laisvės rinktis norimą gyvenimo būdą. Globalus miestas reiškia, kad žmonės nėra įpareigoti erdvės, bet yra laisvi pasirinkti „priklausomybės vietas“. Pilietinis lojalumas ir atsakomybė yra pakeičiami miesčionišku savarankiškumu ir saviraiška.

Laisvės trokštantis ir siekiantis miestietis iš esmės pakeičia legitimaus politinio sprendimo šaltinio prigimtį. Jei modernioje valstybėje galima buvo kalbėti apie suvereno, kuris atstovautų visus šalies gyventojus, idealą, tai mieste toks absoliutaus valdovo, kurio sprendimai negali būti keičiami, iškilimas būtų traktuojamas kaip despotizmas. Mieste kiekvienas turi savo šališką, subjektyviai racionalų interesą ir turi būti traktuojamas kaip lygus. Net jei čia buvo priimtas aukščiausios valdžios sprendimas, miestietis turi laisvę su juo nesutikti, jam protestuoti ar net jam nepaklusti. Paprasčiausiai vadinamasis suverenas yra toks pat miestietis kaip kiti; čia negalioja įprastinė hierarchinė sprendimų priėmimo logika. Akivaizdu, kad su panašiomis problemomis bei iššūkiais vis dažniau susiduriama ir globalioje erdvėje, pavyzdžiui, sunku, jei apskritai įmanoma, pasakyti, kas yra legitimus sprendimas siekiant įveikti pasaulinę finansinę krizę: čia susiduriama ne tik su skirtingais valstybių interesais, nacionalinėmis ir regioninėmis interesų grupėmis, bet ir su „nepriklausomais” ekspertais, kairiųjų protestais, tarptautinių organizacijų įtaka… Visos jos sakosi atstovaujančios sveiką protą, visos jos lygios ir, tuo pat metu, nei viena iš jų negalėtų įrodyti turinti legitimaus sprendimo galią. Globalus miestas yra pasmerktas amžinam politiniam netikrumui bei prieštaravimams, ir nei Jungtinės Tautos, nei ES, nei Lietuvos vyriausybė niekada nesugebės jų galutinai išspręsti.

Pagaliau visa tai kuria iš esmės kitas politinio veikimo erdves. Ne paslaptis, kad šiuolaikinėse valstybėse veikia silpnesnis ar stipresnis parlamentas – erdvė politiniams debatams ir sprendimams. Net jei tokio darinio nėra, politinis sprendimas paprastai priimamas esant bent formaliems debatams ir nominaliam viešumui. Viena iš tokių sprendimų priėmimo būdo specifikų yra politinio sprendimo institucionalizacija – viskas daroma specialių procedūrų pagalba, pagal iš anksto nustatytas taisykles. Miestas laisvai judančio, valdžia nepasitikinčio miestiečio politiniai veiklai suteikia ne tik šias formalizuotas erdves, bet atveria ir kitas, susijusias su gyvenamuoju pasauliu ar asmeniniu pasirinkimu – gatvę, turgų, gamyklą, įmonę, klubą, krepšinio salę, savo kūną… Nuolatinis kontaktas su įvairiais žmonėmis sukuria sąlygas kur kas efektyvesnei, neretai gana spontaniškai mobilizacijai. Miesto sraute politiniai reikalavimai, pasisakymai, bukletai, grupės iškyla lyg iš niekur ir niekada neįmanoma nuspėti apie miestiečių politinio pasipriešinimo ar valdžios palaikymo dydį. Globalus miestas ne tik turi galimybių perimti visas minėtas veikimo priemones pritraukiant šalininkų iš viso pasaulio, bet ir jas praplėsti pasinaudojant virtualia erdve. Taip globaliame mieste visos vietos, ne tik realios (aikštė, gatvė, transporto priemonė…) bet ir virtualios (internetiniai komentarai, peticijos, „Facebook“ grupės…) potencialiai gali būti politizuotos ir paverstos ginčo ar mobilizacijos erdve.

Pabaigai galima būtų paklausti, o kas lieka iš pačių miestų globaliame Mieste? Kokias funkcijas jie atlieka? Turbūt paprasčiausias ir teisingiausias atsakymas būtų – skirtingas, priklausančias nuo pačio miesto pastangų tapti kažkuo. Kad ir Akropoliu – kultūros centru. Arba „Akropoliu” – prekybos ir pramogų centru. Šiuo atveju miestai nebėra nei vien centras, nei vien periferijos. Tuo pat metu jis yra ir centras, ir periferija. Kiekvienas miestas, koks didelis ar mažas jis bebūtų, yra tik dar viena Miesto aikštė, ir tik pats miestietis gali ją užpildyti bei įprasminti.

Justinas Dementavičius

Justinas Dementavičius

Socialinių mokslų daktaras, VU TSPMI lektorius ir Lietuvos istorijos instituto tyrėjas-stažuotojas, Corp! RePublica filisteris. Domisi Lietuvos politinės minties istorija ir politine teorija.
-> skaityti visus autoriaus/autorės tekstus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.